Lotosai – ne vieninteliai: kuo dar papuošti tvenkinį?

Ne tik madingas, bet ir efektingas landšafto dizaino elementas tvenkinys daugelio sodininkų siekiamybė.

Tačiau jam reikalingi ne mažiau efektingi gyventojai, antraip tebus tik dar viena bala jūsų sklype.

Hidrofitai – vandens augalai, kurių šaknys ir apatinė stiebo dalis nuolat auga po vandeniu. Iš jų populiariausios, taigi dažniausiai sodo tvenkiniuose auginamos vandens lelijos. Ir dar, žinoma, visų išsvajotieji lotosai.

Bet ir be jų yra nemažai efektingų hidrofitų – pačių įvairiausių dydžių, atspalvių ir formų. Tačiau šįkart apžvelkime kol kas mažiausiai paplitusius variantus.

Dygiosios eurialės

Šis vienmetis gėlųjų vandenų augalas labai neįprastas ir savo keistu grožiu papuoš bet kurį telkinį.

Eurialės turi dviejų tipų lapus: trumpus strėliškus po vandeniu ir plačius, labai didelius (per 1 m skersmens) – plūduriuojančius. Pastarųjų apačia gražios tamsiai avietinės, netgi purpurinės spalvos ir padengta lengvu pūkeliu, o viršus žalias, be plaukelių, užtat ryškiai reljefiškas. Bet labiausiai eurialių lapai išsiskiria tuo, kad atrodo tarsi prismaigstyti dyglių: išties aštrių, briaunotų ir gana ilgų – iki 2,5 cm.

Labai daug „adatų“ yra aplink žiedinius pumpurus, dygliais apėjusios būna ir eurialių subrandinamos uogos.

Žydi dygiosios eurialės antroje vasaros pusėje. Žiedai nė iš tolo dydžiu neprilygsta lotosams – būna vos 3–5 cm skersmens. Violetiniai, bet vėliau išbąlančiais viduriniais žiedlapiais.

Kiekvienas toks žiedas laikosi vos porą dienų.

Juodos eurialių sėklos (galinčios spėti subręsti net mūsų klimate, jei vasara būna karšta ir ilga) yra valgomos. Indai, kinai, japonai jas mėgsta šviežias, deda į sriubas, kepa ir spragina – sėklytės išsprogsta kaip kukurūzai.

Iš Azijos kilusiai gražuolei, kaip turbūt supratote, reikia labai erdvaus, tačiau seklaus tvenkinio su pakankamai dumblo dugne ir nuolatine saulėkaita.

Skiaustmenės

Dar vadinamos eichornijomis ir vandens hiacintais, paprastosios skiaustmenės įtrauktos į Europos Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą. Ir nors Lietuvoje šios rūšies augalų gamtoje kol kas neaptikta, auginti juos reikia atsakingai.

Šių vienmečių gimtieji vandenys telkšo Afrikos ir Amerikos atogrąžose bei subatogrąžose. Dalis skiaustmenių rūšių – puikūs gėlo vandens akvariumų, poliudariumų ir atvirų vandens telkinių dekoratyviniai augalai. Svarbiausia užtikrinti joms maksimalų šviesos ir šilumos kiekį.

Kultūriniuose tvenkiniuose dažniausiai auginamos E. crassipes Solms ir Eichhornia azurea. Dauguma skiaustmenių žydi nuo liepos–rugpjūčio mėnesio iki rugsėjo. Vasaros pabaigoje žydri, rožiniai, šviesiai alyviniai ar geltoni žiedeliai išsiskleidžia šluotelę primenančiame žiedyne, tikrai panašiame į hiacintų, ir būna kerinčiai dekoratyvūs.

Auga šie plūduriuojantys žoliniai augalai labai greitai. Skiaustmenių šaknys ilgos, visiškai panirusios į vandenį. Smulkutes orchidėjas kiek primenantys žiedai turi švelnų malonų aromatą ir, kaip minėta, gali būti kelių atspalvių – nuo balto iki mėlynai violetinio.

Ant vieno žiedynkočio jų išsiskleidžia net po 8–15.

Svarbiausias skiaustmenių ypatumas – gebėjimas filtruoti ir valyti vandenį. Jų išsišakojusios plunksniškos šaknys sugeba „pagauti“ ir perdirbti teršalus bei kenksmingas priemaišas (įskaitant tepalus, fosfatus, insekticidus ir kt.). Taigi auginant skiaustmenes jūsų tvenkinio vanduo niekada nežydės.

Tiesa, lauko telkiniuose jos neperžiemos, todėl dar prieš pirmuosius šalčius skiaustmenes reikia perkelti į patalpą. Žiemoti tiks perregimas indas su vandeniu iš to paties tvenkinio – svarbu, kad jo temperatūra nenukristų žemiau 15–20 laipsnių.

Dar augalą reikės nuolat papildomai apšviesti.

Pavasarį skiaustmenes vėl bus galima grąžinti į tvenkinį – nieko tokio, jei peržiem dalis jų šaknų ir lapų numirs.

Talijos

Tai sulietuvintas, taigi sąlyginis Thalia genties augalų, dar žinomų kaip vandens kanos, pavadinimas. Visos šios daugiametės gražuolės, priklausančios marantinių šeimai, yra vandens ir šlapynių augalai, todėl puikiai tinka telkinių pakrantėms apželdinti.

Šeima apima kelias talijų rūšis – afrikietiškas ir amerikietiškas. Tačiau sodininkus savo dekoratyvumu labiausiai vilioja Thalia dealbata, arba balzganoji talija, kilusi iš JAV pietryčių.

Balzganosios talijos užauga iki 2 m, turi ilgus tiesius stiebus ir paprastus, bet labai gražius, panašius į kanų melsvokus lapus. Visa virš vandens esanti augalo dalis padengta balsvomis apnašomis – dėl to ir toks pavadinimas.

Žydi talijos nuo liepos iki rugsėjo. Tuomet išleidžia žiedynstiebius su išsišakojusiomis, gana tankiai suaugusiomis ir stambiomis (iki 18 cm pločio ir net iki 40 cm ilgio) šluotelėmis. Šias sudaro varpos su smulkiais alyviniais žiedeliais.

Tai subatogrąžų augalas, todėl augti mūsų sąlygomis gali tik jei telkinys seklus ir su gerai įšylančiu stovinčiu vandeniu (taigi saulėčiausioje sklypo vietoje).

Tvenkinio dugnas turėtų būti padengtas nemenku dumblo sluoksniu, mat talijos – didelės mėgėjos „pavalgyti“, joms reikia daug organikos.

Sodinamos talijos iki 0,5 m gylyje. Dėl jautrumo atšiauriems orams talpyklas su talijomis žiemai rekomenduojama perkelti į šiltnamius arba žiemos sodus. Piečiau esančiuose kraštuose augalus pakanka panardinti žemiau užšalimo lygio.

Dvivarpės plūdrės

Plūdrių šeimai priklauso kelios dešimtys rūšių, tačiau dauguma jų – išskirtinai atogrąžų augalai, be galo mėgstantys šilumą. Jeigu norėtumėte tokius auginti, tai tik namų akvariumuose.

Dvivarpės plūdrės – visai kas kita. Savaime Lietuvoje jos irgi neauga, bet yra gana ištvermingos. Tad jeigu tvenkinys pakankamai gilus ir iki dugno neužšąla, jame gali net žiemoti.

Plūduriuojantieji elipsiški dvivarpių plūdrių lapai dekoratyvūs (šiaip žali, kartais būna ir su rudomis dėmėmis), tačiau labiausiai akį traukia virš vandens iškilę balti varpiški žiedynai.

Žydi dvivarpės plūdrės ilgai, be to, skleidžia malonų vanilės aromatą – ir taip 3–4 savaites nuo pavasario pabaigos.

Nuostabiausia, kad šios plūdrės visai nereiklios. Joms tinka stovinčio arba lėtai tekančio vandens telkiniai nuo 20 iki 80 cm gylio. Dugnas gali būti dumblėtas arba durpinis – nesvarbu. Nebūtina ir tiesioginė saulės šviesa (puikiausiai auga net šešėlyje).

Sodinti dvivarpes plūdres galima tiek į tvenkinio dugną, tiek į panardinamas talpyklas.

Atėjus šalčiams, plūdrių gumbus reikėtų sudėti į dėžę su drėgnu smėliu ir laikyti rūsyje, kuriame temperatūra nenukrenta žemiau 5 laipsnių, o pavasarį vėl grąžinti į tvenkinį. Nebent, kaip minėjome, šis iki pat dugno neįšąla.

Jeigu vanduo iš tvenkinio prieš žiemą išleidžiamas, dugne pasodintus dvivarpių plūdrių gumbus būtina mulčiuoti perpuvusiu mėšlu. Sluoksnis turėtų būti ne mažesnis kaip 15 cm. Itin šaltomis žiemomis nepakenktų dar ir lapų užberti ir prispausti lentomis.

Plaumuonės

Vandens snaigėmis vadinami augalai – nepaprasto dekoratyvumo, bet visiškai nereiklūs daugiamečiai. Nors vertėtų turėti omenyje, kad mūsų platumose vis dėlto geriau jaučiasi plaumuonės ne su baltais pūkuotais, bet geltonais žiedais, kokios Lietuvoje auga ir natūraliai.

Tai žolinis vandens augalas ilgomis šliaužiančiomis šaknimis ir ne ką trumpesniais stiebais, iškeliančiais virš vandens maždaug 5 cm skersmens apvalius arba širdiškus lapus. Jie odiški, blizgantys, o pakraščiuose šiek tiek užlenkti į viršų ir, priklausomai nuo rūšies, žalios spalvos arba rudi dėmėti.

Geltoni vandeninių plaumuonių žiedeliai penkiais žiedlapiais – vos 2–5 cm skersmens, taigi šiuo atžvilgiu irgi ne konkurentai lotosams, veikiau panašesni į peraugusius vėdrynus. Tačiau yra ir stambiažiedė veislė – ʻBennettiiʼ.

Kiekvienas vandeninių plaumuonių žiedelis gyvena vos parą, bet kai jų tokia gausybė, vargiai tą pastebėsite.

Žydint korėjinėms plaumuonėms išvis atrodo, jog į tvenkinį prisnigo, nes kiekvienas jų baltų žiedelių žiedlapis pakraščiuose tarsi padengtas plunksnomis. Deja, pradedantiesiems sodininkams auginti namuose tokias egzotiškas plaumuones pernelyg sudėtinga.

Gamtoje vandeninės plaumuonės pirmenybę teikia žemoms pelkingoms vietovėms, tačiau jų aptinkama ir ežeruose, ir nesrauniose upėse. Šie augalai labai mėgsta šviesą, užtat gali tenkintis praktiškai bet kokiu dirvožemiu (nors labiausiai mėgaujasi derlingu).

Plaumuonės lengvai įsišaknija ir labai aktyviai užgrobia naujas teritorijas taip užaugindamos ištisas džiungles. Taigi retinti jas tikrai teks.

Beje, plaumuonių lapai valgomi – tad galėsite ir paragauti.