Rudens gėlyno žvaigždės

Rudeniniai, kitaip dar vadinami žieminiais, astrai – tikra sodo klasika.

Pradedančius žydėti rugsėjį arba spalį, kai kuriuos jų taip ir užsninga su visais žiedais.

Tačiau net tokie nelepūs daugiamečiai augalai turi savų kaprizų, kuriuos pravartu žinoti renkantis veisles ir projektuojant gėlynus.

Vėlyvieji astrai nepaprastai universalūs: tinka ir kapinėms, ir alpinariumams, augalų kompozicijoms, apvadams – net kaip kiliminiai augalai.

Aukštesnieji neretai naudojami gyvatvorėms. Bet ar žinojote, kad tai, ką laikote viena gėle, iš tikrųjų yra atskiras pasaulis su daugybe rūšių?

Spalvų ir formų įvairovė

Daugiamečiai, rudeniniai, žieminiai – kad ir kiek astrai turėtų pavadinimų, visi jie yra bendriniai, apimantys kelias augalų rūšis. Pirmiausia, žinoma, astrus, bet taip pat ir astrūnus, galateles, skėstašakius astrus, kai kuriuos kitus.

Garsiausi iš viso šio būrio yra astrūnai – šiurkščialapiai ir virgininiai.

Pirmieji išsiskiria rožine ir purpurine žiedų palete. Šie išsiskleidžia jau vėlyvą vasarą ir džiugina iki pat šalnų. Krūmeliai tiesiais sumedėjusiais stiebais, priklausomai nuo veislės, gali išstypti ir iki 50 cm, ir net iki 180 cm.

Virgininiai astrūnai pražysta maždaug tokiu pat metu apsipildami baltos, rožinės, purpurinės, žydros, alyvinės ar violetinės spalvos žiedeliais. Skirtingų rūšių krūmelių aukštis svyruoja nuo 50 cm iki 120 cm. Žydinčios šios gėlės itin efektingos, nes žiedais pasidengia ne mažiau nei pusė kiekvieno stiebo.

Žemaūgiai hibridai dažniausiai priskiriami krūminiams astrūnams. Išoriškai jie būna panašūs į virgininius, tačiau kompaktiškų „burbulinių“ krūmelių aukštis tesiekia 20–40 cm.

Tiek virginiai, tiek ir krūminiai astrūnai aktyviai dauginasi šakniniais ūgliais, taigi greitai išplinta.

Vėlyvieji astrūnai plečiasi ne taip sparčiai ir ne visada suspėja pražysti iki žiemos. Tačiau ir pasipuošę pumpurėliais šakoti jų krūmeliai patrauklūs. Tuo labiau jei smulkūs balti žiedeliai visgi spėja prasiskleisti: tuomet atrodo, tarytum į gėlyną nusileido debesys.

Skirtingai nuo kitų astrų, turinčių geltoną viduriuką, vėlyvųjų astrūnų jis greitai parausta.

Ūgiu šios gėlės – ne pačios menkiausios, užauga iki 60–120 cm.

O dar esama vėlyvųjų astrūnų su vyšniniais lapais – tokie būna dekoratyvūs kiaurą sezoną, net jei nežydi.

Dar viena smulkiažiedė vėlyva veislė – smulkialapiai astrūnai. Jie taip pat kartais vadinami viržiniais dėl siauručių adatas primenančių lapelių ir kuplių krūmų.

Žiedeliai būna balti arba su rožiniu atspalviu, ūgis – nemenkas: 90–120 cm.

Iš taškuotojų galatelių, dar vadinamų šilokiniais astrais, soduose dažniausiai auginama veislė ‘Nana’. Pussferės formos apvalaini krūmeliai užauga iki 50 cm. Rugpjūčiui baigiantis ant jų pasirodo nedideli melsvai alyviniai žiedai, kurie laikosi iki spalio.

Stiprioji šilokinių astrų pusė – jie atsparūs miltligei.

Skėstašakiai astrai kiek aukštesni – iki 60 cm. O žydi panašiu laiku, vasaros pabaigoje. Tuomet ant rudų žiedynų išsiskleidžia daugybė smulkučių baltų žiedų.

Šilumą mėgstantiems kalniniams ir Frikarto astrams, žydintiems jau nuo antrosios liepos pusės iki spalio, būtina rasti saulėčiausią vietą sode ir derlingą dirvožemį. Jų krūmai paprastai neviršija 60 cm aukščio, žiedai būna stambūs, melsvai violetinių atspalvių.

Galiausiai totoriniai astrai, galintys pražysti jau rugpjūčio pabaigoje ir žydėti iki pat šalčių, akį traukia dideliais melsvai alyviniais žiedais. Šie išsiskleidžia ant itin aukštų, mažiausiai 1,5 m siekiančių stiebų.

Ko astrai nori

Visi rudeniniai astrai mėgsta saulėtas vietas. Išimtis tik skėstašakiai. Tie gali puikiausiai augti bei žydėti ir daliniame šešėlyje. Dar šios gėlės pakančios sausroms, nors, kaip ir dauguma rudeninių astrų, klesti nuolat drėkinamose vietose (bet ne šlapynėje!).

Jautriausi stovinčiam vandeniui Frikarto astrai – jie nepakelia drėgnų žiemų. Optimalus dirvožemis tokiems augalams yra gerai drenuojamas vidutinio sunkumo ir nuosaikiai derlingas priemolis.

Derlingoje visokiais priedais pagerintoje žemėje astrai šaus augti – ir taip sparčiai, kad be atramų, nepririšti neišsilaikys.

Na, o jeigu žemė jūsų sode rūgšti, sodinant astrus teks berti dolomitmilčių ir paskui keliskart per sezoną tręšti pelenais.

Ko astrams reikia

Pavasarį pats laikas astrus dauginti – gyvašakėmis ir dalijimu. Taip pat gegužę jie tręšiami kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis (prieš tai sudrėkinus žemę), sodinami naujai įsigyti augalai ir mulčiuojami gėlynai, kuriuose tie auga.

Vasarą, tik prasidėjus birželiui, rudeninių astrų stiebus galima patrumpinti perpus. Tai šiek tiek pristabdys jų augimą ir apribos galutinį aukštį – bus mažesnė tikimybė krūmams išvirsti, prarasti dekoratyvumą. O žydėjimas atsidės porai savaičių.

Genint galima patrumpinti tik išorinius ūglius aplink krūmo perimetrą, o centrinę dalį palikti augti natūraliai – tai patikimas būdas pailginti astrų žydėjimą.

Taip pat birželį rudeniniai astrai purškiami mineralinėmis trąšomis su mikroelementais. Arba dilgėlių, vaistinių taukių ir panašiais užpilais.

Liepą pravartu paberti pelenų ir darkart patręšti (galima sausai arba purškiant). Ir, žinoma, stebėti, kad neperdžiūtų dirvožemis.

Rugpjūtį astrams beriamos kalio ir fosforo trąšos. Jei reikia, purškiama preparatais nuo grybelinių ligų.

Atėjus rudeniui pats laikas astrus sėti. Sėklos beriamos tiesiai į žemę, bet prieš žiemą mulčiuojamos kompostu arba lapais, kad sėjinukai spėtų geriau įsišaknyti.

Genėti astrus rudenį nebūtina – galima atidėti ir pavasariui, nors rudeninis karpymas sustabdo savaiminį užsisėjimą.

Žiema irgi tinkamas laikas astrams sėti – tik jau į vazonus ar daigyklas.

Kaip astrus dauginti

Rudeniniai astrai labai greitai išsikeroja, todėl jų krūmus galima dalinti kas 3–4 metus, o šiurkščialapių, virgininių ir krūminių – kad ir kasmet.

Geriausia, jeigu darysite tą pavasarį, kai dar tik pradeda augti ūgliai.

Tokiu laiku astrus galima padauginti ir gyvašakėmis. Tereikia išlaužti nuo šaknų augančius ne aukštesnius kaip 15 cm ūglius su visu kelmeliu ir pasodinti dengtoje (pavyzdžiui, stiklainiu) daigykloje, kol įsišaknys.

Kaip minėjome, rūšinių astrų galima užsiauginti ir iš sėklų iš rudens sėjant į dirvą, žiemos pabaigoje – į daigyklas. Beje, apie pastarąsias: sėklas užbėrus plonu žemių sluoksniu, jas reikėtų 4 savaites palaikyti šaldytuve ir tik paskui pastatyti ant saulėtos palangės.

Nėra rūpesčių nekeliančių gėlių

Nors rudeniniai astrai nepaprastai atsparūs, ir juos gali pulti ligos, o kartais net kenkėjai.

Baltos apnašos ant lapų

Nuo miltligės dažniausiai kenčia virgininiai ir krūminiai astrai. Bet specialiai tam skirti fungicidai paprastai padeda ją įveikti.

Visgi profilaktika veiksmingesnė. Todėl patartina kas 3–4 metus atjauninti astrų krūmus juos dalijant, pagerinant žemę kompostu (jokiu būdu ne šviežiu mėšlu!) ir mulčiuojant augalus.

Oranžinės dėmės ant lapų

Jeigu pamatysite tokias ant viršutinės lapų dalies, o ant apatinės bus „pagalvėlių“ su sporomis, galite neabejoti – tai rūdys. Jų pažeistus augalus būtina nupurkšti fungicidu, tačiau pažeistus lapus geriau dar prieš tai nuskabyti ir sudeginti.

Vystantys ir džiūvantys stiebai

Verticiliozinis vytulys astrus užpuola šiems augant pernelyg drėgnoje ir sunkioje žemėje. Laiku persodinus į kitą vietą augalas gali ir išgyventi, tačiau teks pašalinti ligos pažeistas šaknų dalis, o prieš persodinimą šaknis pamirkyti fungicidiniame tirpale.

Kenkėjai

Amarai, vikšrai, seiliūgės, cikadėlės daugiamečiams astrams paprastai didelės žalos nedaro. Bet jeigu reikia, galima naudoti insekticidus.

Naudinga

Jeigu daugiamečiai astrai nežydi, labiausiai tikėtina, kad įsigijote itin vėlyvą veislę, kuri tiesiog nespėja pražysti. Pavyzdžiui, šiurkščialapio astro nykštukinis hibridas ‘Purple Dom’ dažnai pasitinka žiemą nespėjusiais išsiskleisti žiedpumpuriais.

Vasarai baigiantis dauguma aukštaūgių astrų krūmų nuo apatinės dalies nubarsto lapus. Kad gėlynas neprarastų dekoratyvumo, astrus pridenkite žemesniais kaimynais: astilbėmis, astrancijomis, viendienėmis, lelijomis, flioksais, ežiuolėmis, saulainėmis, saulakiais, vidutinio aukščio smilgomis bei viksvomis ar kitais daugiamečiais augalais.