P. ŽIDONIO nuotr.

Karo žaizdas ukrainietei gydo lėlės

Karo žaizdas ukrainietei gydo lėlės

Panevėžyje viename iš Žemaičių gatvės daugiabučių prieglobstį gavusi nuo karo Ukrainoje pabėgusi Liudmila Molčanova ėmėsi siūti suvenyrines lėles.

Anot Liudmilos, dažna ukrainiečių šeima turi po tokią lėlę, laikomą namų jaukumo, darnos, netgi vaisingumo simboliu.

„Tai visaapimantis vaisingumas, – sako L. Molčanova. – Mes tikime, kad namai, kuriuose yra tokia lėlė, niekada nestokos maisto, meilės, juose krykštaus vaikai ir apskritai bus viso to, ko reikia kiekvienai šeimai.“

Deja, jai pačiai savo namus Mikolajive teko palikti. Juose pasiliko ir vyras.

„Rusijai užpuolus mūsų šalį, tris savaites gyvenome daugiabučio namo rūsyje. Jame slėpėmės nuo šaudymų ir bombardavimų. O tuomet Kijive gyvenanti dukra išsiaiškino, kad iš mūsų miesto į Odesą gabenami karo pabėgėliai, tarp jų autobuse išrūpino ir man vietą. Dukra automobiliu atvažiavo į Odesą manęs pasiimti ir taip mudvi pasiekėme Panevėžį“, – pasakojo L. Molčanova.

Lėlės – iš ilgesio

Panevėžio pavadinimą Liudmila jau buvo girdėjusi.

Šiame mieste veikiančioje pervežimų įmonėje tolimųjų reisų vairuotojų dirba jos svainis.

„Gera čia pas jus, o kokie puikūs, kokie dosnūs žmonės lietuviai! Tačiau aš be galo ilgiuosi Ukrainos, ilgiuosi namų. Pas mus Mikolajive jau šilta, ten jau vasara. Gaila, kad ji atėjo siautėjant rusų armijai“, – su ašaromis akyse kalba Liudmila.

Kad nugintų tą ilgesį, bent kiek nukreiptų dėmesį nuo informacijos apie jos gimtojoje šalyje vykstantį karą, ukrainietė ėmėsi siūti spalvingąsias lėles.

„Atvykau į Lietuvą, galima sakyti, neturėdama nieko. Apavė ir aprengė mane Raudonasis Kryžius. O tada įsigijau adatų, pirkau siūlų, per feisbuką kreipiausi į žmones prašydama audinių atraižų, taip pat puošybinių detalių. Gavusi pradėjau savąją kūrybą“, – pasakoja L. Molčanova.

Kad lėlės stovėtų, jų kūrėja iš pradžių gamino suspausto popieriaus korpusus, juos aprengdavo savo pačios pasiūtais drabužėliais.

„Netrukus sulaukiau dovanų. Panevėžiečiai man padovanojo specialių medinių stovų. Tie geri žmonės pasakojo, kad prieš daugybę metų mieste veikė suvenyrų įmonė, o joje, be visų kitų suvenyrų, buvo gaminamos ir lėlės. Iš jų gavau ir labai puikių siuvinėtų atraižų, dabar savo lėlėms siuvu puošnias prijuostes“, – džiaugiasi Liudmila.

Ukrainietė užsiminė sunaudojanti ypač daug balto audinio, tad labai džiaugtųsi, jei kas tokio padovanotų.

Pasak Liudmilos, neatsitiktinai jos lėlės neturi veidų – ukrainiečių tradicija neleidžia jų vaizduoti. P. ŽIDONIO nuotr.

Pasak Liudmilos, neatsitiktinai jos lėlės neturi veidų – ukrainiečių tradicija neleidžia jų vaizduoti. P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Negalima vaizduoti veido

Liudmila rodo Panevėžyje pagamintus lėlių korpusus, ant kurių jau išpiešti veidukai.

„Mūsų, ukrainiečių, tradicijoje lėlės negali turėti veidų. Gal tai kiek mistinis dalykas, tačiau kaip yra tikėjimų, kurių atstovai neturi teisės vaizduoti Dievo veido, taip ir mes, ukrainiečiai, gaminame lėles, kurioms neįdedame akių, jos neturi lūpų, o veidas sukurtas iš audinį skersai ir išilgai apvyniojusių siūlų. Tokias lėles mes vadiname kukla-motanka“, – apie savo tautos tradicijas pasakoja Liudmila.

„Motanka“ lietuviškai turėtų reikšti lėlę, pagamintą ne dygsniuojant audinį adata, bet specialiai suvyniojant.

Lėlę, kurios veidukas – iš skersai bei išilgai suvyniotų siūlų, L. Molčanova aprengė pačios pasiūtais lietuviškais tautiniais drabužiais ir taip gimė lėlė lietuvaitė.

„Galbūt todėl, kad jūs – vakariečiai, kad jūsų klimatas šaltesnis, jūsų tautiniuose rūbuose matau mažiau spalvų nei ukrainietiškuose. Taip pat ir išėjusi į Panevėžio gatves pastebiu, kad lietuvių moterų drabužiai ne tokie ryškūs, kokius dėvime mes, ukrainietės, juose mažiau ir detalių“, – pastebėjo Liudmila.

Liudmilos Molčanovos rankose – jos sukurtos lėlės ukrainietė ir lietuvaitė. P. ŽIDONIO nuotr.

Liudmilos Molčanovos rankose – jos sukurtos lėlės ukrainietė ir lietuvaitė. P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Į kūrybą pastūmėjo prancūzai

Lėlių kūrėja teigia jaunystėje įgijusi techninę specialybę, o į kūrybą ją pastūmėjo prancūzai, Ukrainos mieste Mikojalive įsteigę bendrovę, kūrusią prancūziškus animacinius filmus.

„Toje bendrovėje buvau įdarbinta dailininke animatore, piešiau filmų personažus“, – atskleidžia Liudmila.

Mes tikime, kad namai, kuriuose yra tokia lėlė, niekada nestokos maisto, meilės, juose krykštaus vaikai ir apskritai bus viso to, ko reikia kiekvienai šeimai.

L. Molčanova

Anot jos, tai buvo metas, kai animacinius filmus kurdavo dailininkai.

„Vėliau animacinius filmus imta kurti kompiuterinėmis programomis, mūsų, dailininkų, tiek nebereikėjo, tad prancūzai išvyko į savo šalį. Tuomet įsidarbinau knygų antikvariate. Knygas supirkinėjau ir jas pardavinėjau iki pat šiųmetės vasario 24-osios. Manąjį darbą nutraukė karas“, – atsidūsta L. Molčanova.

Liudmila Molčanova pastebi, kad lietuvių tautiniuose drabužiuose mažiau spalvų nei ukrainietiškuose. Kaip ir Panevėžio gatvėse moterų drabužiai ne tokie ryškūs, kokius dėvi ukrainietės. P. ŽIDONIO nuotr.

Liudmila Molčanova pastebi, kad lietuvių tautiniuose drabužiuose mažiau spalvų nei ukrainietiškuose. Kaip ir Panevėžio gatvėse moterų drabužiai ne tokie ryškūs, kokius dėvi ukrainietės. P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Ruošiasi mugei

L. Molčanovos rankų darbo lėlės jau pažįstamos Lietuvos pirkėjams. Kūrėja su jomis yra dalyvavusi mugėje, kurioje pristatyta Ukrainos kultūra.

Liudmila rodo lėlę su didžiuliu gėlių vainiku ant galvos. Anot kūrėjos, tai lėlė nuotaka. Ukrainiečių nuotakų galvas puošdavo didžiuliai gėlių vainikai, kurių grožis turėjęs išryškinti ir pačios nuotakos grožį.

Vestuvių diena merginai būdavusi paskutinė, kai ji galėjo puoštis gražiuoju vainiku. Ištekėjus vainiką keisdavo nuometas. Tarp Liudmilos siūtų lėlių yra ir nuometuotų, vienos jų glėbyje – kūdikis.

„Lėlių siuvimas man tik savotiškas pabėgimas nuo sunkių minčių. Galėčiau siūti jas laisvalaikiu, o savo jėgas ir išmonę norėčiau atiduoti dirbdama kokį nors visiems reikalingą, naudingą darbą. Kol kas man pasiūlė tik laikiną valytojos darbą užmiestyje. Deja, teko atsisakyti, nes neturiu nei kaip ten nuvykti, nei kaip parvažiuoti atgal“, – guodžiasi Liudmila.

Ukrainietė mielai parduotų savo rankų darbo spalvingąsias lėles.

„Reikia juk iš kažko gyventi“, – sako karo pabėgėlė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų