-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lygiai prieš dešimt metų panevėžietis Saulius Štarolis gimtadienį švenčiančiam Panevėžiui padovanojo drakonų valčių festivalį.Nors gyvenimas šio pirmą kartą Lietuvoje surengto festivalio organizatorių ne kartą nubloškė į skirtingus šalies kampelius, po dešimtmečio vėl grįžęs į gimtąjį miestą S. Štarolis norėtų, kad panevėžiečiai pamėgtų drakonų valtis.
Jei kas prieš dešimtmetį S. Štaroliui būtų pasakęs, kad jis mes savo šildymo sistemų verslą ir visa galva ners į vandenį – organizuos drakonų valčių festivalius ir įvairius renginius, panevėžietis nebūtų patikėjęs.
Bet kartais pats gyvenimas iškrečia staigmenų.
Tais metais Panevėžys buvo tituluotas Lietuvos kultūros sostine, tad renginiai keitė vieni kitus. Tuometė Panevėžio kultūros centro vadovė jo paprašė padėti sugalvoti iki tol mieste nebuvusių renginių.
„Panevėžys turi nuostabų Nevėžį. Pagalvojau, o kodėl neišnaudoti upės, pakviečiant žiūrovus tapti ne pasyviais stebėtojais, o dalyviais. Nors daugelis idėją surengti drakonų valčių festivalį vertino skeptiškai ir net abejojo jos sėkme, galiu drąsiai sakyti, kad tai buvo vienas įsimintiniausių gimtadienio renginių mieste“, – pamena S. Štarolis.
Panevėžietis šypsosi pats irklus laikęs tik vaikystėje – po pamokų bėgdavo į kanojų irklavimo būrelį.
Ir nors suaugus laiko šiam pomėgiui vis pritrūkdavo, meilė gamtai ir vandeniui išliko labai stipri. Anot Sauliaus, drakonų valtys prieš dešimtmetį jau nebuvo naujiena ir Lietuvoje, bet anais laikais taip pramogauta tik privačiuose uždaruose renginiuose.
„Pamenu, tąkart drakonų valčių festivalyje dalyvavo 440 žmonių, tad galiu drąsiai sakyti, kad tai buvo pirmasis viešas tokio pobūdžio renginys. Tas adrenalinas, vėjo greičiu komandas nešantys drakonai, varžybų jaudulys ir mane patį taip įtraukė, kad mečiau verslą ir visa galva nėriau į tokių festivalių organizavimą. Kai kvailas, tai ir drąsus, bet ir dabar šia idėja tikiu“, – šypsosi S. Štarolis.
Drakonų valtys unikalios ne dėl savo dydžio ir išvaizdos, bet ir dėl irkluotojų potyrių. G. KARTANO nuotr.
Drakonų valtys, pasak pašnekovo, išsiskiria ne tik dydžiu ir išvaizda, bet ir irkluotojų potyriais.
Nors Lietuvoje tai dar palyginti naujas sportas, pasaulyje jis skaičiuoja jau daugiau kaip du tūkstančius metų ir dėl savo unikalumo, elegancijos, ilgamečių tradicijų UNESCO pripažintas nematerialiu pasaulio kultūros paveldu.
Drakonų valčių išskirtinumas – itin galinga komandos dvasia.
Net ir legenda byloja, kad kinų poetas Čiu Juanis, protestuodamas prieš valstybėje klestinčią korupciją, nusiskandino upėje. Žmonės, norėdami, kad žuvys paliktų Čiu Juanio kūną ramybėje, į upę pradėjo mėtyti joms maistą ir mušti būgnus pailgose, drakonų galvomis puoštose valtyse.
„Drakono valtį vairuoja net karaliaus Karolio marti Keitė Midleton. Jeigu karališkosios šeimos atstovas geba irkluoti valtį, vadinasi, nėra taip baisu.“
S. Štarolis
Dar kita legenda pasakoja, kad drakonų valtimis žmonės puolė gaudyti Čiu Juanio kūno.
Rytuose drakonų valčių festivaliai iki šiol organizuojami prisimenant Čiu Juanio legendą.
„Ši legenda byloja, kokia stipri jėga yra bendruomeniškumas. Tikriausiai niekas kitas taip negali susieti kolektyvo, kaip sėdėjimas vienoje valtyje. O kaip kitaip gali būti, jeigu žmogus nuo žmogaus nutolęs vos 70 centimetrų, visi kartu lenkiasi ir daro yrį, visi vienu metu nori būti greičiausi. Visų dvidešimties žmonių energijos, patiems to nežinant, susijungia. Jau per pirmą renginį pajutau, kad drakonų valtyje gimsta pati stipriausia bičiulystė, susieta nematomais energetiniais saitais“, – pasakojo S. Štarolis.
G. KARTANO nuotr.
Tradiciškai į valtį susėda dvi dešimtys irkluotojų, vairininkas ir būgnininkas. Paprastai vairininkas būna labiausiai patyręs ir nebijantis prisiimti atsakomybės komandos narys, o būgnininko misija – motyvuoti ir uždegti komandą: mušdamas būgną, jis padeda irkluotojams suderinti irklų mostus.
„Šioje sporto šakoje svarbiausia ne raumenys, ne fizinis pasirengimas, o sinchroniškumas. Pamenu, į vieną renginį atvyko kikboksininkų komanda. Galingi vyrai, tikri raumenų kalnai. Nors iš visų jėgų irklais plėšė vandenį, bet pergalės nuskinti nepavyko. Jiems paaiškinau, kad yra individualistai, o tai komandinis sportas. Jeigu tik nors vienas iškrenta iš bendro ritmo, valtis automatiškai stabdoma“, – pasakojo panevėžietis.
S. Štarolio teigimu, drakonų valtyje nėra nei silpnų, nei stiprių – visi vienodai svarbūs. Tad šis sportas, skirtingai nei kiti, tinka tiek paaugliams, tiek senjorams ar net turintiesiems vienokių ar kitokių negalių.
„Čia visai nesvarbu, ar tu milijonierius, ar paprastas darbininkas. Ne raumenys, ne fizinis pasirengimas, o komandos gebėjimas irkluoti sutartinai lemia, kaip greitai bus pasiekiamas finišas. Irkluojant sinchroniškai nepavargstama net ir plaukiant dideliu tempu“, – kalbėjo drakonų valčių festivalių organizatorius.
G. KARTANO nuotr.
Su didžiuliu entuziazmu ir užsidegimu apie drakonų valtis ir plaukiant jose patirtas emocijas valandų valandas galintis kalbėti S. Štarolis pripažįsta, kad daugelį pirmą kartą sėdančių į drakonų valtis apima baimė ir nerimas. Tačiau jau po pirmųjų yrių visi būgštavimai išgaruoja.
„Patikėkite, kiek kartų girdėjau baimės klyksmų: kaip baisu, galime griūti, bet įsėdę į valtį dar kelias minutes aikčioja ir paskui ima mėgautis plaukimu. Visuomet sakau, kad čia gausite džiaugsmą, sveikatą, o adrenalino – su kaupu“, – kalbėjo Saulius.
Tiesa, kartais valtis išties virsta. S. Štarolis šypsosi, kad ir jam pačiam ne kartą teko neplanuotai išsimaudyti. O pernai per pasaulio čempionatą Ukrainos komanda tik didelėmis pastangomis finišą pasiekė pusiau vandens prisipildžiusiu laivu.
„Tuos, kurie baiminasi pirmą kartą sėsti į valtį, visuomet padrąsinu, kad drakono valtį vairuoja net karaliaus Karolio marti Keitė Midleton. Jeigu karališkosios šeimos atstovė geba irkluoti valtį, vadinasi, nėra taip baisu“, – palygino entuziastas.
G. KARTANO nuotr.
Pasak panevėžiečio, dažnas negali atsistebėti, kad drakono valtis gali vandenį skrosti lyg koks kateris. Gebėjimas pasiekti nemažą greitį labiausiai žavi plaukiančiuosius.
S. Štarolis skaičiuoja, kad per dešimtmetį nuo pirmojo drakonų valčių festivalio Panevėžyje jis suorganizavęs per septynias dešimtis viešų renginių visoje Lietuvoje, kai kurie jų jau yra tradiciniai.
Nors tai labiau sezoninis sportas ir pramoga, šaltuoju metų laiku tokius festivalius panevėžietis išbandė ir baseine.
Per tuos dešimt metų Sauliui teko pagyventi ne viename Lietuvos mieste, kol pagaliau vėl nusprendė grįžti į gimtąją Aukštaitijos sostinę ir čia įkūrė sporto klubą „Panevėžio drakonai“.
„Esu panevėžietis iki kaulų čiulpų. Simboliška, kad Panevėžyje surengiau pirmąjį drakonų valčių festivalį, o dabar noriu, kad kuo daugiau panevėžiečių atrastų malonumą Nevėžio vandenis skrosdami drakonų valtimi“, – sako S. Štarolis.
