Giminės atminimą saugo Eidrigevičių kapai

Važiuojant į Krekenavą, pravažiavus Upytę ir atsidūrus Vinkšnėnuose, tada pro daugiabutį pasukus kairėn, atsiremiama į šeimos kapinaites. Šioje amžino poilsio vietoje ilsisi bajorai Eidrigevičiai.

Į kapinaites „Panevėžio balso“ žurnalistus palydėjo kilmingųjų palikuonys – panevėžietė Regina Staleriūnienė ir iš Radviliškio specialiai atvažiavęs jos brolis Valentinas Krasuckis.
Išradingasis Valentinas į kapinaites atsivežė dantų pastos. Išspaudęs iš tūtelės ja ėmė glaistyti paminklinius akmenis. Ir – o stebukle! – vienas po kito ėmė ryškėti juose iškalti įrašai.
Vienas, lenkiškas, byloja, kad čia palaidotas Michal Eydrygiewicz, nugyvenęs 97-erius metus.
Kitas liudija atgulus Aleksandr Eydrygiewicz, mirusį 42-ejų metų.
Trečiasis paminklas statytas Veronikai Paszkiewiczovai-Eydrygiewiczovai, kuriai buvo lemta nugyventi 84-erius metus. Dar keli paminkliniai akmenys suversti taip, kad įrašų neįmanoma pamatyti.

Regina Staleriūnienė ir Valentinas Krasuckis šalia Eidrigevičių šeimos kapinaičių. G. Kartano nuotraukos

Kapinėse – negyvi paršai

Nė apie vieną šiose kapinaitėse palaidotą Eidrigevičių brolis ir sesuo žinių neturi. O žinia apie pačias kapinaites atsiųsta dabar jau mirusiai bajoraitei jų mamai Elenai Krasuckienei. Ji – Rozalijos Eidrigevičiūtės, gimusios netoli šių kapinaičių klestėjusiame Vinkšnėnų dvare, dukra. Tad R. Eidrigevičiūtės anūkai neabejoja, kad kapinėse sulaidoti tolimi jų giminaičiai.
„Mama per miegus išgirdo raginimą tvarkyti šitas jos giminei priklausiusias kapinaites. Atvažiavusi į Vinkšnėnus, kapines ji rado paverstas sąvartynu. Tarp atliekų buvo primesta net negyvų paršelių. Ko gero, dvėseliena atgabenta iš šalia stovinčių fermų“, – pasakoja R. Staleriūnienė.
Fermos tokioje vietoje atrodo tikrai šventvagiškai – vos už kelių metrų nuo garsios dvarininkų šeimos kapinaičių tvoros.

Dvarą valdė proseneliai

Aiškindamasis giminės istoriją ir bajorišką kilmę V. Krasuckis ištyręs, kad Upytės žemėje būta ne vieno dvaro: Upytės, Deblono, Vinkšnėnų.
Jis svarsto, kad kitados šios žemės galėjusios priklausyti bajorui Vladislovui Sicinskiui, daugumai lietuvių labiau žinomam kaip Čičinskas. Kadangi V. Sicinskis vaikų neturėjo, jo žemes ir kitą turtą paveldėjo brolio vaikai.
Šiems žmonas bei vyrus renkantis tokius pat kilmingus kaip ir jie patys, pasak V. Krasuckio, visai tikėtina, kad vienos šeimos bajoraitė ištekėjo už bajoro Eidrigevičiaus ir apsigyveno Vinkšnėnų dvare.
R. Staleriūnienė ir V. Krasuckis puikiai žino, kad Vinkšnėnų dvare 1891-aisiais gimė jų močiutė Rozalija Eidrigevičiūtė ir dar dvi jos seserys.
Viena sesuo ištekėjo į Lenkiją, kita į Ameriką, o R. Eidrigevičiūtė pasiliko Lietuvoje ir tapo bajoro Ipolito Bajoriūno žmona.
Jauna jų šeima apsigyveno Žilainių dvare, esančiame netoli Sidabravo. Porai gimė septyni vaikai, viena jų – Reginos ir Valentino mama Elena.

Palaidotųjų pavardės, įrašytos paminkliniuose akmenyse, išryškėjo ant jų užtepus dantų pastos.

Jautė bajorišką kilmę

Elenai likimas lėmė paauglystės metais patirti karą ir sunkų pokarį.
Bajorų Bajoriūnų šeima buvo priversta palikti turtingus namus Žilainiuose, kas kur išsivažiuoti ir slapstytis.
Elena atvyko į mamos gimtinę Vinkšnėnus, čia susirado mylimąjį Antaną, ištekėjo, tapo Krasuckiene, susilaukė trijų vaikų. Dabar jau miręs A. Krasuckis bajoriškos kilmės neturėjo, per gyvenimą dirbo siuvėju.
„Kol augome, nė vienas iš tėvų nebuvo užsiminęs apie bajorišką mamos kilmę. Tačiau jos kilmė, pagrįsta puikiu auklėjimu, visada buvo juntama. Karas sutrukdė mamai siekti išsilavinimo, bet ji buvo tikrai sumani. Dirbdavo labai daug, o ir mokėjo viską, ką privalo mokėti moterys. Iš kitų mama skyrėsi tuo, kad ką darydavo, vis kažkaip oriai, pasitikinčiai, pakelta galva“, – pamena R. Staleriūnienė.
V. Krasuckis mintimis nusikelia į vaikystę, kai Vinkšnėnuose viešėdavo senelių Krasuckių namuose. Sako puikiai atsimenantis Eidrigevičių kapinaitėse kabojusį varpą, tuomet dar ant kapaviečių stovėjusius paminklus, mūro tvorą.
Pro tas kapinaitės ėjęs kelias, šalia stovėjusi dvaro koplyčia, o dabar jos nė žymės neliko.
„Pakapstęs tą vietą, kur būta koplyčios, greičiausiai atrastum kokių plytgalių“, – neabejoja V. Krasuckis.
Girdėjęs, kad tolėliau už koplyčios buvusi plytinė. Valentino ir Reginos prosenelių dvaras turėjęs ir vyno fabrikėlį. Neaišku, ar vynas gamintas tik ponų reikmėms, ar būdavo ir parduodamas. Savo akimis V. Krasuckis matęs vyno butelių kamščius su Eidrigevičių spaudu.

Rado nusiaubtas

V. Krasuckis pasakoja, kad jo senelis – Rozalijos Eidrigevičiūtės vyras bajoras Ipolitas Bajoriūnas – jaunystėje gyvenęs Peterburge.
Savo senelius bajorus Valentinas atsimena. Tačiau nepamena, kad jie kada būtų užsiminę apie savo kilmę.
„Kad mes – Eidrigevičių palikuonys, gal labiausiai ir susimąsčiau, kai jau Lietuvos nepriklausomybės metais mama sapne išgirdo raginimą tvarkyti Vinkšnėnuose esančias kapinaites. Atvažiavusi mama ko tik jose nerado, ko tik nekuopė!“ – pasakoja R. Staleriūnienė.
Kapinaičių varpas su metaliniu stovu jau buvo dingęs, tvoros akmenys išgriauti, nebeliko kapinaičių tvorą dengusių čerpių. Išvartyti ir paminklai, žymėję kilmingųjų Eidrigevičių kapavietes.
„Vėliau mūsų brolis Rimantas atstatė akmeninę kapinių tvorą“, – paaiškino V. Krasuckis.
Už kelių žingsnių nuo šių kapinaičių – Vinkšnėnų daugiabučio gyventojų ūkinis pastatas. Nelabai deranti kaimynystė, bylojanti apie sovietmečio brutalų požiūrį į dvarus.

Sovietmečiu šios bajorų šeimos kapinaitės buvo paverstos sąvartynu, kuriame mėtydavosi paršų dvėseliena.

Nebeliko ir kitų dvarų

V. Krasuckis pasakoja, kad žemėse tarp Vinkšnėnų ir Krekenavos būta ir daugiau dvarų, priklausiusių bajorams Štainui, Snarskiui ir Biviliui.
Užėjus sovietams, greit ir jų nebeliko. Grafo Bivilio šeima su dviem mažomis dukrytėmis, kurių vienai tebuvo pusė metų, ištremta. Jų dvare įkurta mokykla.
Po daugelio tremties metų, kai šeimai leista grįžti į Lietuvą, jų dvarą suskubta sulyginti su žeme.
Bajoro Bivilio dvaro žemėse taip pat yra nedidukės šios šeimos kapinaitės, bet šios – neprižiūrimos.
„O mūsų nemaža giminė turi tradiciją Vinkšnėnuose esančias Eidrigevičių kapinės aplankyti lapkričio 1-ąją. Nors ir nežinome, kas tie palaidotieji, vien tai, kad jie Eidrigevičiai, mūsų giminę vienija“, – pabrėžė R. Staleriūnienė.
Į šias kapinaites uždegti Vėlinių žvakučių susirenka apie porą dešimčių giminaičių.

Bajorystę liudija geri darbai

Regina ir Valentinas pasakoja, jog mama, sovietmečiu slėpusi savo bajorišką kilmę, iš vaikų reikalavo, kad jie būtų teisingi, laikytųsi duoto žodžio. Augino juos darbščius, tvarkingus, sąžiningus.
„Kad ir ką darytume, privalėjome padaryti labai gerai, mama nepakęsdavo atmestinų darbų“, – pamena R. Staleriūnienė.
Valentinas pridūrė, kad mama ypač mokėjo švęsti bet kokią šventę: visada idealiai išlyginta staltiesė, būtinai elegantiškas, skoningas serviravimas.
Bajoraitei mamai estetika, grožis, tvarka buvo neatsiejami dalykai.
„Mama labai stengėsi puoselėti giminės tradicijas. Jai būdavo svarbu, kad mes, vaikai, bendrautume, susirinktume kartu pabūti, švęstume“, – konstatavo V. Krasuckis.
O tai, kad nei seneliai, nei tėvai jiems nebuvo net užsiminę apie bajorišką kilmę, brolis ir sesuo vertina kaip suaugusiųjų atsakomybę už savo vaikus.
Gal būtų neiškentę, pasipasakoję kitiems, o tuomet nežinia kuo viskas būtų baigęsi – už tokią kilmę sovietmečiu galėjo grėsti tremtis. Kilmingiesiems neturėjo būti vietos sovietinės ideologijos visuomenėje.
Tačiau garsios, kilmingos šeimos palikuonys ir dabar nesiveržia archyvuose ieškoti kilmę liudijančių įrodymų.
R. Staleriūnienė ir V. Krasuckis įsitikinę: bajoriška kilmę reikia liudyti sąžiningu elgesiu, gerais darbais, o ne dokumentais. Tarp jų gerų darbų – ir rūpinimasis Eidrigevičių giminės kapinaitėmis.