-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Antrą kartą Lietuvai grandioziniame konkurse atstovausiantis atlikėjas iki gegužės koncertiniu turu „Tai mūsų laikas“ dar spės pristatyti naują albumą. Kūrybine energija trykštantis Donny Montell pasakojo apie pirmuosius žingsnius scenoje, artėjančius įvykius vietos ir tarptautinėje padangėje, atskleidė humanitarinį savo muzikos ir asmenybės pagrindą.
– Vaikystėje, regis, buvote tikras gyvasis sidabras – suspėdavote visur. Galite pristatyti plačią buvusių užsiėmimų paletę?
– Vaikystė prasidėjo nuo sporto. Kamuolys visada būdavo šalia – ir futbolo, ir krepšinio. Aštuonerius metus mokiausi Balio Dvariono muzikos mokykloje. Sportas ir muzika buvo svarbiausi dalykai.
– Visgi nugalėjo muzika. Kas lėmė tokią įvykių eigą?
– Ko gero, aplinkybės, pedagogai ir gabumai. Krepšiniui buvau per žemas, tačiau svarbiausia, manau, buvo tai, kad žaisdamas jaučiausi blogai psichologiškai; patirdavau daug streso, ypač per varžybas. Žaidime neradau ramybės. Muzikoje turėjau daugiau laiko – iki pat mokyklos baigimo grodavau ir mokydavausi aktų salėje. Galėjau būti vienas su savimi. Dėl įvairių priežasčių būtent muzika liko mano gyvenime.
– Viename interviu pirmuoju išėjimu viešumon įvardijote pasirodymą „Lietuvos dainų dešimtuke“. Bet gal derėtų paminėti kitą įvykį – pergalę „Dainų dainelėje“ prieš maždaug dvidešimt dvejus metus. Prisimenate šį renginį? Nedrebėjo kinkos kaip kiškeliui iš atliekamos dainos?
– Pirmasis išėjimas į sceną, žinoma, labai jaudino. Jaudinausi, bijojau, pamiršau kiškio karūną užsidėti ant galvos. Tai buvo kažkas ypatingo ir nepamirštamo. Manau, gilų pėdsaką įspaudė ir paskatino toliau žengiant muzikos keliu tas buvimas scenoje, plojimai ir didelis garsas.
– Vienu pagrindinių savo įkvėpėjų esate pavadinęs tėvą Algirdą, būgnijusį roko grupėje „Plackartas“. Visgi jūsų muzikinis braižas nutolo nuo roko, todėl, galima manyti, kiti muzikantai suvaidino svarbesnį vaidmenį. Kokie tai atlikėjai?
– Tėvas tikrai buvo labai svarbus, tačiau keičiasi kartos, požiūris ir mada, taip pat – stilius, muzikantai… Natūralu, kad kintant muzikai keičiasi klausytojų suvokimas, todėl svarbu domėtis tuo, kas vyksta dabar. Pastarieji metai praleisti su Beyonce, Justinu Timberlake‘u, Drake‘u lemia mano muzikinį pasirinkimą. Dievukai nuo vaikystės buvo Maiklas (Michaelas Jacksonas – aut. past.) ir Fredis (Freddie‘is Mercury‘is – aut. past.), jie paveikė labiausiai.
– Koks jausmas būti roko muzikanto sūnumi? Ar namuose tvyrodavo protesto kvapas, laisvos asmens saviraiškos ir laisvos Lietuvos nuotaikos?
– Mano tėtis gana griežtas, labai disciplinuotas žmogus, todėl namuose tvyrojo tam tikra charakterio įtaka. Jis nenorėjo atstovauti muzikos stiliui – tik sau pačiam, savo aistrai ir požiūriui į gyvenimą. Manau, reikšmingiausia yra žmogaus charakteris, ne muzikos stilius; tėtis – asmenybė, nepriklausomai, groja ar ne.
– Ar jūsų atletiškumas, šokio įgūdžiai turi įtakos klubiniam muzikos skambesiui?
– Manau, taip. Aišku, jeigu nejudėčiau, galbūt vis tiek kurčiau, nes šokių muzika ir naktinio gyvenimo tema man labai patinka. Ko gero, kūnas irgi lemia tai, kad rašau klubinę muziką, jis taip pat – neatsiejamas šou elementas, paįvairinantis pasirodymą scenoje.
Kitas dalykas – sau neįsakysi. Girdi signalus galvoje, tie signalai pereina į raumenis – jie patys susitraukinėja ir gimsta judesiai. Viskas vyksta natūraliai. Lyrinės baladės mane jaudina, bet negaliu nejudėti, nešokti, jaučiu, kad tai yra mano kryptis.
– Nuo 2008-ųjų dalyvavote daugybėje muzikinių (ir ne tik) televizijos projektų, konkursų. Jums svarbu būti matomam ne tik savo koncertuose, bet ir televizoriaus ekrane? Esate sutvertas ne vien muzikai, bet ir pramogų pasauliui?
– Svarbu tiek, kiek aš galiu būti naudingas žmonėms. Niekada nesilankiau ten, kur man atrodė bergždžias reikalas lankytis, kur, mano akimis, yra tuščia, kalbama apie niekus. Arba ten, kur formuojama neteisinga visuomenės nuomonė. Dalyvauju tuose projektuose, kuriuose jaučiu galįs daryti įtaką visuomenei, jaunimui, būti jiems pavyzdžiu. Būti „Lietuvos balso“ mokytoju yra privilegija, nes galiu mokyti jaunimą, dalytis žiniomis ir patirtimi.
Išlaikyti, populiarinti savo veidą lieka antroje vietoje, pirmoje – mano muzikinė misija, kuo aš galiu būti naudingas.
[quote_box name=”D. Montvydas”]
Siekiu, kad mano muzika skambėtų kuo plačiau, įkvėptų, kaip įkvėpė Maiklo ar Fredžio muzika.
[/quote_box]
– Ar mokytojavimas „Lietuvos balse“ pakeitė jūsų požiūrį į komisijos ir dalyvio santykį, leido geriau suprasti komentatoriaus poziciją ir, galbūt, pačiam kitaip priimti kritiką?
– Tikrai taip. Būdamas kitoje barikadų pusėje suvoki, kodėl anksčiau nesuprasdavai komisijos komentarų. Pirmaisiais metais stengiesi kalbėti gražiai, neįžeisti. Trečiąjį sezoną pradėjau kalbėti tai, ką norėjau ir ką žinau – kas naudinga pačiam dalyviui, nepriklausomai nuo žiūrovų simpatijų. Turi būti teisingas ir atsakingas visų atžvilgiu, ypač − to žmogaus, kuriam skirtas komentaras.
Iš kitos pusės, svarbu ir savęs paklausti: „Ko tu ten sėdi, ko tau reikia ir ką gali duoti?“
– Kaip manote, ar jūsų dainos diskvalifikacija iš nacionalinės 2010-ųjų „Eurovizijos“ atrankos buvo pelnyta? Kas nutiko tada?
– Manau, taip, nes buvo pažeistos taisyklės. Ta daina jau buvo nuskambėjusi viešai Bosnijoje ir Hercegovinoje, kai (ironiška) dalyvavau festivalyje, kad praktikuočiau dainą scenoje – dar neturėjau daug sceninės patirties. Galvojau, tai − puiki galimybė padainuoti „Running Fast“ ir laimėti festivalį.
[quote_box name=”D. Montvydas”]
Donatas Montvydas ir scenoje, ir namuose, su savo šeima, dukryte, yra tas pats asmuo.
[/quote_box]
– Pirmojo albumo pagrindą sudarė angliškos dainos, o bonus kūriniai buvo lietuviški, antrasis sudėtas atvirkščiai. Iš pradžių siekta tarptautinės publikos dėmesio, paskui – nacionalinės?
– Išdėstymas, ko gero, atspindi tai, kas tuo periodu sukosi ir tebesisuka mano galvoje. Faktas, kad galvoju apie užsienį, apie pasaulio žmones, ne tik apie savo tautą. Siekiu, kad mano muzika skambėtų kuo plačiau, įkvėptų, kaip įkvėpė Maiklo ar Fredžio muzika.
Lietuvių kalba daug apkerpa, užsieniečiams tokie tekstai nelabai įdomūs. Beje, lietuviškos muzikos, regis, vaikystėje nė neklausiau, augau su užsienietiška. Anglų kalba visada buvo šalia manęs.
– Jūsų muzika pozityvi, švenčianti meilę, draugystę, buvimą kartu – retai čia sutiksi tamsią natą. Ar nepavargstate nuo savo energijos, optimizmo, o gal viešasis Donatas – personažas, kurį grįžęs namo pakabinate į spintą?
– Džiaugiuosi, kad Donatas Montvydas ir scenoje, ir namuose, su savo šeima, dukryte, yra tas pats asmuo. Atlikėjai dažnai kalba apie personažus scenoje; aš įsivaizduoju, kad ji – kita niša, bet kaip žmogus scenoje nesikeičiu. Visada kalbėjau apie vertybes savo šeimoje, tą patį darau ir prieš publiką. Mano muzikos paletė tokia pati – aš mėgstu šokti, jaustis vėjavaikiškai, kartais dainuoti apie niekus, kartais – apie filosofiją, o kartais ir paverkti. Muzikoje atsiskleidžia visos tikrosios mano spalvos, jokio personažo čia nėra.
– Šiemet „Eurovizijoje“ Lietuvai atstovausite antrą kartą. Ar dėl to jaučiatės ramesnis, labiau pasitikite savimi?
– Be abejo, patirtis duoda savo. Žinojimas kas, kaip, kiek ir darbas su išskirtine (švedų) komanda lemia, kad pasitiki ir tiki savo jėgomis bei komanda. Negali garantuoti, kad būsi pirmas, bet žinai, kad padarysi viską, ką gali, o rezultatas tėra oficialumas – viršūnė, kuri nėra pati svarbiausia. Svarbiausia – procesas, kuriame dirbsiu, kiek turiu jėgų.
– Bendradarbiavimas su švedais užtikrina aukštą pasirodymo kokybę ir tarsi leidžia tikėtis aukštos vietos. Papasakokite apie šią kūrybinę grupę – kas parašė „I‘ve Been Waiting For This Night“, kas stovi už pasitikėjimu švytinčio Donato Montvydo veido?
– Perėjus į kitą muzikinį lygmenį, užnugaryje stovi šimtai ir tūkstančiai žmonių. Džiaugiuosi, kad mano atveju, net ir būnant Lietuvoje, žmonių skaičius auga. Prieš porą metų dainuojant Švedijoje susipažinome su vietos muzikos prodiuseriais ir kompozitoriais. Eurovizinę dainą jie parašė specialiai man, iš 5−8 dainų išsirinkau labiausiai patikusią. Taip pat susipažinome su režisiere Sacha Jean-Baptiste, kuri, iš esmės, organizuoja visus pasirodymus Švedijos atrankoje į „Euroviziją“. Švedų patirtis ne prastesnė už amerikiečių. Tokie žmonės, galima sakyti, atlikėją pakelia į aukštesnį lygmenį. Jie dirba su geriausiais – Loreen, Zara Larsson. Ne veltui daugybė žmonių iš Skandinavijos išplaukė į tarptautinius vandenis.
[quote_box name=”D. Montvydas”]
Esu atlikėjas, nenorintis apsistatyti efektais, kurie užgožtų mane patį.
[/quote_box]
– Gal jau sutarta dėl efektingo šuolio atlikimo Stokholme? Kaip išvis atrodys jūsų pasirodymas technologiškai pažangioje „Ericsson Globe“ arenoje?
– Kol kas sunku pasakyti – dėl šuolio ir viso pasirodymo dar diskutuojama. „Eurovizijos“ komisija bando išsiaiškinti, ar tai nėra pernelyg pavojinga. Šiais klausimais intensyviai dirbama.
– Scenoje būsite vienas?
– Taip. Šis sprendimas nekeičiamas.
– Ar turėjote progą perklausyti kitų dalyvių dainas? Kas, jūsų nuomone, šių metų konkurso favoritai?
– Mano akimis, ryški Ukraina. Kitos dainos skamba gana vakarietiškai, o tai „Euroviziją“ kelia į aukštą lygį. Visgi tiesiogiai nesusipažinau, jei vieno kito dėmesio verto kūrinio neišgirdau, tai tik rodo lygias jėgas ir pranašauja įdomią kovą finale.
[quote_box name=”D. Montvydas”]
Manau, kad #BLKC – vienas brangiausių albumų Lietuvos istorijoje.
[/quote_box]
– Šou elementų, ko gero, apstu bus ir „Žalgirio“ arenoje vyksiančiame „Tai mūsų laikas“ turo koncerte? Ką pamatys ir išgirs gerbėjai?
– Donatas Montvydas – pagrindinis vakaro akcentas. Man visada svarbiausia, kad jaudintų muzika, žmonės išeitų laimingi, ir mes su komanda pasiruošę atiduoti visus savo gabumus, kad tai pasiektume. Tik prie muzikos bus šou elementai: dešimties šokėjų komanda, šuolis nuo batuto, specialiai programuotas apšvietimas. Vis dėlto esu atlikėjas, nenorintis apsistatyti efektais, kurie užgožtų mane patį. Donato Montvydo noras patikti žmonėms, suteikti laimę ir matyti juos džiūgaujančius turėtų būti pagrindiniai traukos veiksniai.
– Ką šifruoja naujojo albumo (#BLCK – aut. past.) pavadinimas? Koks būsimo albumo skambesys?
– Vakarietiškas. Praktiškai pats esu albumo prodiuseris, prie jo praleidau dvejus metus. Tai – bendras darbas su švedais, lietuviais ir ispanais. Manau, kad #BLKC – vienas brangiausių albumų Lietuvos istorijoje. Garso kokybei skirta be galo daug dėmesio, ne tik tam, kad pasigirtume „kiek daug čia visko sudėjome“, o kad žmonės girdėtų mus prilygstant pasauliniam skambesiui, einant geriausiųjų pėdomis.
Pavadinimas kilo nuo pirmos albumui sukurtos dainos. Įkvėpimas, davęs pradžią albumui, simboliškai tapo ir jo vardu.
– Ar jau turite koncertinių, kūrybinių planų vasarai? Gal po intensyvaus laikotarpio pirmiausia – atostogos su šeima?
– Dabar koncentruojuosi ties svarbiausiais darbais – „Eurovizija“, koncertinis turas ir albumo pristatymas. Šeima, atsiprašau jos, šių įvykių kontekste tam tikra prasme nukelta į antrą planą, visgi jie supranta, džiaugiasi mano darbais ir palaiko.
– Viena jūsų svajonių – laimėti „Grammy“ statulėlę. Kaip atlikėjui iš Lietuvos prasimušti į pasaulio muzikos elitą ir sužibėti prestižiniuose apdovanojimuose?
– Iki to – dar daug žingsnių. Reikia labai daug dirbti, o būnant Lietuvoje ir penkis, dešimtkart stipriau plušėti. „Grammy“ apdovanojimas savaime reikšmingas, bet kelias iki statulėlės – esminis dalykas. Namuose turiu daug trofėjų – jie primena procesą – bendradarbiavimą su prodiuseriais, kompozitoriais, režisieriais, scenaristais, aktoriais ir dainininkais. Noriu kurti su gabiausiais pasaulyje menininkais, prisiliesti prie žmogaus talento, galimybių ribų – tai šimtąkart svarbiau nei bet kokia statulėlė.
– Priklausote iniciatyvinei grupei „Už blaivią“, apsiėmusiai rinkti parašus Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms įteisinti. Atstovaujate retai pramogų pasaulyje grupei žmonių, nevartojančių alkoholio?
– Taip. Vaikystėje kieme mačiau daug girtuoklių, narkomanų, kurie taip pat smurtaudavo – to niekada netoleravau ir netoleruosiu. Dėl svaigalų žmonės pameta protą, o vaikas augdamas su tokiais tėvais traumuojamas. Aš už savo ir kitų vaikus – mano, kaip žmogaus, pareiga prisiimti atsakomybę ir pasisakyti.
[quote_box name=”D. Montvydas”]
Jeigu būtų įmanomas tarpplanetinis atstovavimas, galbūt sakyčiau Žemės atstovavimas. Sąjungos labai reikalingos.
[/quote_box]
– Kaip manote, ar bus surinkta 50 tūkst. parašų, reikalingų pataisoms priimti? Visuomenė pasiruošusi pati keisti įsišaknijusius įpročius?
– Nežinau, ar pasirengusi, bet privalome tai daryti. Tik nesąmoningas pilietis gali nepasirašyti. Siūlomos pataisos, be abejonės, naudingos, ir nepasirašys tie, kurie tiesiog tingi ir nerimtai žiūri į tautos ateitį, arba tie, kurie geria ir mano, kad tai gerai. Man klausimų nekyla. Reikia imtis iniciatyvos, nes niekas už mus šio įstatymo nepakeis.
– Kurioje komandoje žaistumėte, jei būtumėte tapęs profesionaliu krepšininku?
– Ten, kur pakviestų. Jei galėčiau rinktis – Lietuvos rinktinėje. Tai − komanda, kurioje aukso medalis laimimas visai tautai, nuo vaikystės man tai buvo kažkas nerealaus. „Eurovizija“ atstovavimo prasme, beje, praktiškai identiška, o pasaulio masteliu žiūrima net labiau nei krepšinis.
Rinktinės krepšinis savo svarba, mano nuomone, yra laipteliu aukščiau už klubinį. Jeigu būtų įmanomas tarpplanetinis atstovavimas, galbūt sakyčiau Žemės atstovavimas. Sąjungos labai reikalingos.
Kas? Donatas Montvydas „Tai mūsų laikas“
Kur? „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Kada? Kovo 26 d., 19 val.
