-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
.Kauno apylinkės teisme baudžiamąsias bylas nagrinėjantis 58 metų teisėjas Bronius Varsackis – neeilinė asmenybė. Jis – patyręs alpinistas, o atsipalaidavimą nuo įtempto darbo teisme atranda tapydamas, bėgdamas nemažus atstumus. Fizinę formą kaunietis palaiko siekdamas įgyvendinti savo gyvenimo svajonę – įkopti į aukščiausią pasaulio kalną Everestą.
Nerijus POVILAITIS SK žurnalistas
Amžius – tikrai ne riba siekti svajonių, viskas priklauso ne tik nuo fizinio pasirengimo ar patirties, bet ir nuo požiūrio. Tai Kauno apylinkės teismo teisėjo B.Varsackio gyvenimo moto.
Jaunystėje dirbo jūrininku, o studijuodamas Kaune 1979 m. jis netikėtai susižavėjo alpinizmu. Po pirmųjų žygių aistra kalnams į B.Varsackio gyvenimą atėjo visam laikui. Teisėjas kartu su žmona kiekvienais metais vyksta į kalnus ir juose, kaip pats sako, atranda sielos ramybę.
Ne vienai ekspedicijai į kalnus vadovavęs B.Varsackis pripažįsta – išgyventi ekstremaliomis sąlygomis padeda sukauptos žinios, įgyta patirtis bei fizinis pasirengimas. O alpinizmą kaunietis teisėjas vadina ne sportu, tiesiog gyvenimo būdu.
– Minėjote savo tikslą – įkopti į Everestą. Kada ketinate šį siekį įgyvendinti?
Laiko turiu daug, juk man dar tik 58-eri, tai gyvent ir gyvent. Jeigu į Everestą įkopti sugebėjo 76 metų sulaukęs japonas, kodėl negalėčiau to padaryti aš? Galbūt šią savo svajonę įgyvendinsiu išėjęs į pensiją, kai turėsiu daug laisvo laiko.
Vieną kartą, prieš penkerius metus, jau esu buvęs labai arti šio tikslo, tačiau sutrukdė nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės. Bandžiau prisijungti prie britų komandos, kuri priima žmones iš viso pasaulio, suskirsto juos į grupes ir organizuoja kopimą. Jie išanalizavimo mano patirtį, tačiau tąkart nepavyko gauti draudimo, nė viena Lietuvos bendrovė to daryti nenorėjo. Aišku, draudimo polisą galėjau įsigyti ir užsienyje, tačiau kaina būtų buvusi dvigubai didesnė.
Licencijų kopti į Everestą kainos per pastaruosius metus šiek tiek pakilo, be to, norint šį tikslą įgyvendinti, reikia turėti nemažai laisvo laiko, bent jau du mėnesius. Sezonas prasideda balandį, tad iki birželio reikia Everesto prieigose gyventi. Šiaip ar taip, aš tam ruošiuosi, aktyviai sportuoju, ne tik kopiu į kalnus, bet ir bėgu maratonus, stengiuosi palaikyti puikią fizinę formą. Sveikata kol kas tai daryti man leidžia, ji tarsi geležinė.
Kita vertus, svajonė turi būti labai tolima, tarsi neįgyvendinama, kad būtų paskata jos siekti. Mokslus pradėjęs žmogus svajoja, kas bus gavus diplomą, nuolatos apie tai galvoja. O kai jį pagaliau gauna, viduje atsiveria didelė tuštuma.
Aš nesakau, kad į Everestą lipsiu, gal iki jo net nenuvažiuosi, tačiau svajoti juk reikia…
– Ką apie šią svajonę įveikti Everestą mano jūsų šeima?
Pripažinsiu – žmona tikrai nenori, kad kopčiau. Nors ji kartu su manimi vyksta į kalnus, tačiau nėra alpinistė, į viršūnes nekopia.
Tik vieną kartą, kai atvykę į Šveicariją pamatėme aukščiausią šios šalies kalną Materhorną (4 tūkst. 477 metrų aukščio Alpių viršukalnė Šveicarijos ir Italijos pasienyje – red. pastaba), žmona nutarė, kad į jį aš turiu lipti. Tačiau tam nebuvau pasirengęs, atvykome tik dviese. O į tokius kalnus juk po vieną niekas nelipa, be to, reikalinga ir speciali įranga.
Zermato mieste radau gidus, jie užrašė mane į eilę kopti. Nesitikėjau, jog pavyks, nes laikas buvo numatytas po dviejų savaičių ar dar vėliau. Tačiau viskas susiklostė labai netikėtai – tą pačią dieną sulaukiau gido skambučio: kažkam atsisakius kopti, galiu tai padaryti aš. O kalno papėdėje reikėjo būti kitą dieną, 4 valandą ryto.
Kopiau su gidu šveicaru, kuris į šį kalną lipo jau 90-ąjį kartą, tad labai gerai išmanė visą maršrutą. Reikia kruopščiai apmąstyti taktiką, apskaičiuoti galimybes ir tausoti jėgas. Su mumis buvo gana daug alpinistų iš viso pasaulio, o kopimo pradžia priminė vos ne sprinto varžybas. Visi staiga veržėsi į priekį, tarsi rungdamiesi, kas greičiau pasieks viršūnę. Mane lydintis gidas elgėsi priešingai, ėjo tausodamas jėgas.
Įdomu buvo stebėti, kaip po kurio laiko iš vienos ar kitos pusės vis išlysdavo pasiklydusių alpinistų. Prisijungę alpinistai vėliau atkrisdavo, nes mūsų su gidu ėjimo tempas buvo gana spartus – gidas pasakė, jog iki 12 valandos reikia užlipti ir spėti nusileisti. Vėliau sužinojau, kodėl ši valanda tokia svarbi. Lygiai vidurdienį kalną uždengia debesys.
– Atrodo, alpinizmas – tai išrinktųjų užsiėmimas, o į kalnus kopti gali ne tik puikiai fiziškai pasirengę, bet ir pakankamai pinigų turintys žmonės. Ar ši sporto šaka reikalauja daug finansinių resursų?
Pas mus, Lietuvoje, įsivaizduojama, kad alpinizmas – kažkas nepaprasta, ir visi į veržiasi. Tai nepaprastai pigi sporto šaka, niekur nepamatysite turtuolių alpinistų. Aišku, galima sutikti pasiturinčių žmonių, tačiau nei reklamuojasi, nei yra ypač turtingi.
Manau, turtingų žmonių alpinizmas nevilioja dėl to, kad kopdamas į kalną nepasipuikuosi prieš kitus, kaip tai galima daryti kultivuojant kokią nors kitą sportą šaką, pavyzdžiui, žaidžiant tenisą, golfą ar buriuojant. Įkopsi į kalną ir kas iš to, kas į tave ten žiūrės?
Aš alpinizmo inventorių turiu dar nuo sovietinių laikų, aišku, nuolatos jį atnaujinu bei papildau. Iš patirties galiu pasakyti, kad brangi įranga visada būna gera. Juk mes, profesionalai, metalo kokybę galime nustatyti ir pagal skambesį.
Susikomplektuoti alpinizmo inventorių daug nekainuoja, o nuvykti į vietą, iš kurios bus kopiama, taip pat nėra itin brangu. Aš jau penktus metus vykstu prie Monblano (dviejose valstybėse – Prancūzijoje ir Italijoje – stūksantis aukščiausias, 4810,45 m, Vakarų Europos ir Europos Sąjungos kalnas). Ten randu sielos ramybę, kopdamas pasisemiu energijos.
– Esate įveikęs pusšimtį viršukalnių visame pasaulyje, tačiau pastaruoju metu kasmet vis grįžtate į tą pačią vietą. Kuo jums išskirtinis šis kalnas?
Į Monblaną pirmąkart įkopiau prieš aštuonerius metus, ėjau su čekų grupe. Tai buvo savotiška avantiūra, su niekuo nesitariau, tiesiog atvykau vienas ir pamatęs juos kopiančius prisijungiau. Nesigirsiu, atrodžiau stiprus ir man teko bene daugiausia darbo keičiant kablius. Čekams patikau, tad kartu su jais iki viršūnės ir užlipome.
O besileidžiant mūsų laukė ne itin maloni staigmena – visi lipome pirmą kartą, nežinojome, kaip ant kalno keičiasi orų sąlygos, kilo pūga, pasiklydome ir teko išbandyti vadinamąją šaltą nakvynę (nakvynė dideliame aukštyje, ekstremaliomis sąlygomis – red. pastaba). Su čekais, lenku, škotais ir airiais nakvojau beveik lauko sąlygomis. Prisiglaudėme atsitiktinai rastoje būdelėje, statytoje meteorologinei įrangai ir nebaigtoje įrengti. Į šį kalną niekas nekopia šiltai apsirengęs, palapinių taip pat nesineša.
Prieš trejus metus į Monblaną pirmą kartą kopiau vienas, tai darau iki šiol. Pastebiu, jog situacija nuolatos keičiasi. Dabar tarpinėse stotelėse įrengti nameliai, kuriuose reikia iš anksto rezervuoti nakvynę. Pats Monblano regionas paskelbtas draustiniu, tad palapinių nebeleidžiama statyti.
O lietuviai, kaip ir lenkai, dėl taupumo visada būtinai turi atsigabenti palapines ir jose apsigyventi. Tai kelia nuostabą alpinistams iš kitų šalių. Todėl prancūzai pasitelkė žandarmeriją, atskrenda sraigtasparnis, išlipa keli vyrai, prieš kuriuos atrodau tarsi nykštukas, ir žiūri, kaip laikomasi nustatytos tvarkos. Aišku, jie negali uždrausti kopti į kalną, – noriu ir lipu. Tačiau pareigūnai preciziškai tikrina, ar nestovi palapinė, ar kokio katiliuko maistui virti nematyti.
Anksčiau, kai tik ėmiau kultivuoti alpinizmą, egzistavo sistema, kaip suteikiamas alpinisto vardas. Tai įvykdavo tik po ilgai trunkančių mokymų, o jeigu viskas gerai pasisekdavo, prieš stovyklos uždarymą iškilmingai būdavo suteikiamas alpinisto vardas. Paruošimas tuo metu buvo labai griežtas, reikėjo pereiti kelis etapus, kad galėtum kopti į tam tikro sudėtingumo kalną. Esu dalyvavęs specialioje stovykloje, kurioje mus mokė kalnuose atlikti gelbėjimo darbus, turiu kalnų gelbėtojo ženkliuką. Kai kolegai iš Šveicarijos prasitariau jį turintis, šis iš karto pasiūlė man darbą. Net be jokios atrankos, sakė, jeigu esu taip parengtas, priima iš karto: ateini ir dirbi.
– Galimybę kopti į Monblaną plačiai reklamuoja ir mūsų šalies kelionių agentūros. Atrodo, kad į šį kalną gali įlipti bet kuris fiziškai bent kiek geriau pasirengęs žmogus, net ne alpinistas. O kaip yra iš tikrųjų?
Kartais juokinga ir graudu žiūrėti, kaip ten nuvažiavę elgiasi lietuviai. Mano esantys pasaulio bamba, save bando vadinti alpinistais ar bent įsivaizduoja tokie esantys.
Kelerius metus iš eilės apsistoju stovyklavietėje (kempinge), su savininkais ir darbuotojais jau galiu prancūziškai susikalbėti. Ten egzistuoja nerašyta taisyklė: vakarais visi laikosi tylos ir niekas netriukšmauja. Deja, vieną vakarą – baisus triukšmas. Žmonės ėmė juokauti, tikriausiai lietuviai atvažiavo. Iš tiesų taip ir buvo.
Bėgioja apie dešimt žmonių, pasipuošę marškinėliais su užrašu „Monblanas“, mato, jog mes lietuviai, tačiau prieiti ir pasisveikinti nėra reikalo, jaučiasi labai išdidūs. Bet visi alpinistai, juolab galintys susikalbėti, vieni su kitais bendrauja draugiškai, dalijasi informacija apie orų sąlygas, pasakoja, kaip sekėsi kopti.
Lietuvių grupė mane pribloškė. Buvo matyti, jog tik vienas buvęs kalnuose, o kiti – visiškai nepasiruošę. Moterėlių, kurių užpakaliai už pečius platesni, pririnkta, jos laiko virvę ir nesuvokia, ką laiko. Šie žmonės apie kopimą į Monblaną tarpusavyje kalbėjo, tarsi ketintų pereiti kokį nors eilinį Lietuvos kalnelį. Nestebina, kad nė vienas jų į šį kalną taip ir neįlipo. Dažniausiai tokie žmonės tik pakyla iki vietos, kur prasideda siena. Norint į ją kopti, reikia technikos, čia driekiasi pavojingas kuluaras, kuriame žūsta daug žmonių. Na, ir visa kelionė tuo pasibaigia.
Atvirai pasakysiu, man keista, kad agentūros tokias keliones reklamuoja. Tik pinigus mokėk, ir mes tave užvesime ant Monblano. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti – prieš einant į rimtą žygį grupės narius reikia ne tik tinkamai patreniruoti, bet ir pamokyti, kaip elgtis kalnuose.
– Dėl ko kalnuose žūstama? Kas tai nulemia – netinkamas pačių alpinistų pasirengimas ar kiti veiksniai?
Galiu pasakyti, kad didžioji dalis šių tragedijų įvyksta dėl žmogiškųjų klaidų. Būna ir žūčių patekus į laviną, tačiau 90 proc. lavinų sukelia patys žmonės. Kalnuose egzistuoja daug veiksnių, kuriuos tiesiogiai veikia orų sąlygos. Pavyzdžiui, akmenų griūtys vyksta tam tikru paros metu, tad prieš kopiant į vieną ar kitą kalną visa tai reikia žinoti.
Labai daug žūčių įvyksta jau užkopus į viršūnę ir besileidžiant. Žmogus įkopia ir įsivaizduoja nugalėjęs kalnus, nors jų niekas nenugalės. Apima euforija, atsipalaiduojama ir dingsta budrumas. Kita vertus, leistis nuo kalno techniškai sudėtingiau, nei kopti į jį.
Labai svarbus ir vadovo vaidmuo. Jeigu žygio metu jis praranda autoritetą, leidžia kitiems grupės nariams elgtis, kaip šie nori, iki tragedijos – vienas žingsnis. Daug kas įsivaizduoja, kad ištikus nelaimei netrukus atskubės gelbėtojų sraigtasparnis ir viskas baigsis laimingai. Tačiau kalnai yra kalnai ir gelbėjimo darbai čia vyksta ne visai taip, kaip manoma. Dėl vieno žmogaus niekas nerizikuos keliolikos žmonių gyvybėmis, tiesiog tokia realybė.
Kitas dalykas, kurį lietuviai turėtų žinoti, – prieš planuojant kelionę būtina įsigyti draudimo polisą, o nuvykus į vietą apie savo planus informuoti vietinę gelbėjimo tarnybą, kad atsitikus bėdai netektų itin ilgai laukti gelbėtojų.
Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
