-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Choreografė, šokių studijos Panevėžyje įkūrėja Ugnė Zanevičiūtė-Audejeva meilę šokiui prisiekė prieš daugiau nei du dešimtmečius. Jei Panevėžyje ir yra jos nepažįstančiųjų, apie ją negirdėjusių turbūt neatsirastų.Sakoma, kad viščiukus skaičiuoja rudenį, o entuziastingoji šokių vadovė vasarą skaičiuoja medalius ir taures.
Dvi tokios ką tik parkeliavo iš Kroatijoje vykusio pasaulio šokių čempionato, kuriame triumfavo Ugnės vadovaujami panevėžiečiai šokėjai.
Jau 25-erius metus Ugnė Zanevičiūtė-Audejeva gyvena šokiu.
Tas magiškas šokis – ir jos meilė, ir aistra, ir darbas, nesibaigiantis užvėrus studijos duris, ir galvos skausmas.
„Šokis yra mano gyvenimas, tai tiesiog nebeatsiejama nuo manęs. Bet nemeluosiu, kartais ir aš pasvajoju apie darbą nuo aštuonių iki penkių. Atidirbai, durys užsidaro ir viskas. Bet mano darbe jos neužsiveria visą parą“, – juokiasi choreografė.
Akivaizdu, jog bent jau kol kas jai tempo sulėtinti nepavyks. Ugnei patikėtos vyriausiosios baletmeisterės pareigos po kelių savaičių vyksiančioje Lietuvos šimtmečio dainų ir šokių šventėje.
Renginys milžiniškas, o ant panevėžietės pečių krenta didžiulė atsakomybė – ji atsakinga už visų šventėje dalyvausiančių šokėjų pasirodymus orkestrų dienoje „Vario audra“.
„Bus tikra audra!“ – žada Ugnė.
U. Zanevičiūtei-Audejevai, kaip baletmeisterei, tai jau septintoji dainų šventė, bet jose pati dalyvauja nuo pat vaikystės.
Turbūt neatsitiktinai tėvai davė Ugnei tokį vardą. Šis pateisina ir charakterį, ir neišsenkančią energiją, kuria panevėžietė kasdien dalijasi su kitais. G. KARTANO nuotr.
Mintimis apie artėjančią dainų ir šokių šventę gyvenanti U. Zanevičiūtė-Audejeva savo šokių studijos duris stengiasi užverti bent 20 valandą. Sako, jog jai tai gana anksti, prieš kurį laiką namo grįždavo ir kur kas vėliau.
Namuose ji visada buvo retas svečias – ypač savaitgaliais, kai su auklėtiniais tenka šturmuoti tarptautinių, nacionalinių, respublikinių konkursų ir renginių scenas.
Atsipūsti U. Zanevičiūtei-Audejevai šį sezoną neteko dar ir dėl to, kad teko intensyviai ruoštis IDF pasaulio šokių čempionatui, šįmet vykusiam Kroatijoje.
Iš jo net dvi Ugnės vadovaujamos šokėjų komandos grįžo kaip pasaulio čempionai. Į Panevėžį jie parvežė Youth ir Adult Formation Contemporary taures.
Koks jausmas būti pasaulio čempionu?
„Niekas nepasikeitė. Mes grįžome į salę ir dirbame toliau, ruošiamės kitiems renginiams, – šypsosi Ugnė. – Taip, tuo metu tai buvo didžiulis džiaugsmas, daugybė persipynusių emocijų. Supranti, kad eini teisingu keliu, kad pastangos, reikalavimas padaryti kaip galima geriausiai, davė rezultatą. Bet tikrai nėra taip: o, mes čempionai, nešiokite mus ant rankų!“
Išties tik grįžusi iš pasaulio šokių čempionato U. Zanevičiūtė-Audejeva suprato, kas iš tiesų įvyko.
U. Zanevičiūtė-Audejeva ne kartą įsitikino, jog ragauti gyvenimą, leistis į naujas patirtis ir atradimus, kvėpuoti pilnais plaučiais progos nebūtinos.
Nuo vaikystės ji buvusi tas smarkuolis vaikas su įtaisytu varikliuku. Tokia liko ir iki šiol.
Turbūt neatsitiktinai tėvai davė jai Ugnės vardą. Šis pateisina ir charakterį, ir neišsenkančią energiją, kuria panevėžietė kasdien dalijasi su kitais.
„Dar mokykloje dariau viską: šokau, vaidinau, dainavau – ką reikėjo, tą dariau. Man viskas buvo įdomu, smalsu“, – pasakoja pašnekovė.
Tas smalsumas ir atvedė U. Zanevičiūtę-Audejevą į šokius. Šoka ji nuo šešerių. Pradžią davė dabar jau šviesaus atminimo pramoginių šokių vadovas Valentinas Žemaitis. Vėliau sekė liaudies šokiai. Mama pasakojusi, jog Ugnės talentas išryškėjęs ir dar anksčiau.
„Mama sakydavo, kad aš visą laiką šokau. Turbūt šokis gyveno manyje dar nuo gimimo“, – juokiasi U. Zanevičiūtė-Audejeva.
Todėl ir mokyklos suole jokio blaškymosi nebuvo. Vidurinėje jau tvirtai žinojo ir visiems kartojo, kad bus šokių vadovė.
G. KARTANO nuotr.
U. Zanevičiūtė-Audejeva – diplomuota choreografė pedagogė, baigusi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedrą.
„Kai reikėjo rinktis būsimą profesiją, net nebuvo jokių dvejonių. Tiesiog stojau, nes žinojau, kad to labai noriu. Ir tikrai niekada nesigailėjau savo pasirinkimo“, – šypsosi Ugnė.
Po studijų U. Zanevičiūtė-Audejeva pradėjo dirbti Panevėžio moksleivių namuose. Per dešimt metų ten kūrėsi jos visas kolektyvas.
„Kai atsirado nebe viena šokėjų grupė, o dvi, trys ar daugiau, pamačiau, kad tiesiog netelpu – ne tik fiziškai. Nėra tokių sąlygų, erdvės per mažos, vaikų daug, o visada norėjau daryti dar daugiau“, – pasakoja Ugnė.
Taip ir gimė mintis įkurti savo studiją. Jos duris panevėžietė atvėrė jau turėdama būrį mažųjų šokėjų ir įdirbį.
„Tikrai nebuvo taip, kad visi vaikai ėjo paskui mane. Bet bėgant laikui atsirado naujų šokėjų. Ir tikrai nemažai“, – šypteli choreografė.
Anot U. Zanevičiūtės-Audejevos, anuomet jai, šviežiai iškeptai šokių studijos vadovei, Panevėžys pasirodė idealus miestas kurti ir realizuoti idėjas.
Visgi prisipažįsta po studijų kiek dvejojusi, ar likti Klaipėdoje, ar grįžti į gimtąjį Panevėžį. Viliojo uostamiesčio dvasia ir aura.
„Tiesiog pasakiau sau, kad pabandysiu grįžti, nes aš juk panevėžietė. Ir nuo pačių pirmųjų dienų man tikrai sekėsi, niekada netrūko veiklos“, – tvirtina choreografė.
„Nors aplink mus daug pykčio, negatyvo, blogio, vyksta karai, aš pasirinkau kurti grožį ir džiaugsmą.“
U. Zanevičiūtė-Audejeva
Kartu su choreografe šokio keliu keliauja jos mokiniai, bendraminčiai ir, žinoma, šeima.
U. Zanevičiūtė-Audejeva džiaugiasi, kad šiame etape greta jos žygiuoja dukra Gabija. Nors ji pasirinko kineziterapeutės profesiją, akivaizdu, kad iš mamos paveldėto kūrybiškumo niekas nesugebės atimti.
„Dabar turiu tiesiog nuostabią pagalbininkę. Ji įsiliejo į studijos gyvenimą. Kai ruošėmės čempionatui, jutome didžiulę jos pagalbą kuriant jaunių šokio kompoziciją. Iš karto pamačiau, kad jai sekasi tą daryti“, – sako Ugnė.
Šįmet Gabijos laukia dar vienas krikštas – su pirmuoju kūrybiniu šokiu ji debiutuos Lietuvos dainų ir šokių šventėje.
Tai, kad dukros akys krypsta į šokį, mamą ir džiugina, ir visai nestebina. Juk Gabija, galima sakyti, augo salėje ir nuolat matė ją šokančią.
Tuo pačiu šokio ritmu gyvena ir visiškai nieko bendro su choreografija neturintis U. Zanevičiūtės-Audejevos sutuoktinis. Jis – ir Ugnės pagalbininkas, ir ramstis. O vaikams – dar vienas vadovas.
„Nors vyras visiškai ne iš tos srities, bet man tikrai labai daug padeda. Vaikai jį vadina ne kaip kitaip, o vadovu. Kai dirbu kelionėse ir šventėse, jis prižiūri vaikus, o aš tuo metu dažniausiai stoviu aikštėje“, – sako U. Zanevičiūtė-Audejeva.
Ugnė be galo dėkinga šeimai už palaikymą, nes, neabejoja, be jų pagalbos tikrai nebūtų tiek pasiekusi.
G. KARTANO nuotr.
Ar U. Zanevičiūtė-Audejeva linki ir dukrai tokio paties kelio kaip jos?
„Man labai smagu žiūrėti, kaip Gabija kuria ir dirba. Iš vienos pusės, linkiu tą daryti ir toliau, nes tokiame darbe aplink save visada matai daug grožio. Iš kitos pusės, kad pasiektum rezultatų, reikia atiduoti labai daug jėgų“, – ne kartą įsitikino Ugnė.
Anot jos, yra ir kita, neparadinė choreografo darbo pusė – parduoti savaitgaliai, laisvadieniai, labai retos atostogos.
„Pradžioje dukra nenorėjo būti šokių vadovė. Ir tik todėl, kad matė, jog manęs praktiškai nėra šalia. Manęs savaitgaliais nebuvo namuose. Tai koks konkursas, tai šventė, tai renginys – aš visą laiką darbe“, – teigia pašnekovė.
Kompensuoti nebuvimą namuose U. Zanevičiūtė-Audejeva bandė dukrą pasiimdama drauge į repeticijas. Bet, anot jos, tai nebuvo tas tikrai geras laikas kartu.
„Kad ir ką Gabija pasirinks, kaip išlaviruos gyvenime, linkiu, kad surastų tą viduriuką – galėtų po lygiai dėmesio skirti ir asmeniniam gyvenimui, ir darbui. Aš pati buvau visiškai pasinėrusi į darbą. Per tuos 25 metus atidaviau labai labai daug savęs – išdalinau vaikams, tėvams, žiūrovams, visiems“, – svarsto garsioji choreografė.
Anot U. Zanevičiūtės-Audejevos, dabar turbūt jau ateina laikas, kai reikia daugiau dėmesio sau.
„Gink Dieve, nesakau, kad nebedirbsiu, bet noriu sumažinti tempą. Noriu skirti laiko šeimai, ilgesniems pasibuvimams kartu. Ramiai atsikelti šeštadienį ir nuvažiuoti kažkur pasivaikščioti. Aš net pamiršau, kas tai apskritai yra“, – juokiasi Ugnė.
Be to, kartais ir kūnas primena, jog pats metas būtų sustoti.
Įsijungus raudonai perspėjimo lemputei choreografei tiesiog reikia laiko sau ir su savimi. Visiškos tylos ir vienatvės.
„Aš visada gyvenu muzikoje ir triukšme. Todėl kai sunku, man tiesiog reikia nieko nedaryti ir pabūti tyloje. Kad vidus nusiramintų ir vėl galėčiau grįžti. Nėra lengva visą laiką būti bėgime“, – įsitikino U. Zanevičiūtė-Audejeva.
Dabar Ugnė pamažu mokosi pasakyti tą trumpą žodelį „ne“.
Čempioniškame šokio kelyje choreografę lydi dukra Gabija. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Žiūrovai mato tik tą gražųjį fasadą, tobulą vaizdą scenoje, švytinčius šokėjus, tačiau, anot Ugnės, šis slepia labai ilgą nueitą ir vingiuotą kelią.
Viskuo nuo nulio rūpinasi pati U. Zanevičiūtė-Audejeva: ir šokėjų apranga, ir medžiagos, ir dizainas, ir choreografija, ir transportas vykti į konkursus. Tik spėk suktis.
Tačiau Ugnę visada traukė darbas su vaikais.
Visgi ji pastebinti, jog šioji vaikų karta visiškai kitokia, nei buvo prieš 25-erius metus.
„Kartos keičiasi, vaikai dabar kitokie, kitoks jų požiūris, kitokie norai ir galimybės“, – pastebi šokio pedagogė.
Anksčiau, mano Ugnė, vaikai buvo fiziškai stipresni. Jiems buvo lengviau įteigti, kad tik sunkus darbas ir kartojimas padės pasiekti norimą rezultatą. O dabar vadovui reikia įdėti daugiau pastangų, kad komandą motyvuotų siekti bendro tikslo.
„Dabar reikia daugiau pakartoti, dėl ko tiek daug repetuojame, kodėl mums to reikia. Tikiuosi, kad kitais metais mažiausiųjų motyvacija bus dar didesnė“, – šypteli U. Zanevičiūtė-Audejeva.
Ugnė save vadina reiklia pedagoge.
„Bet aš niekada neturėjau tikslo būti griežta, pikta ar kelianti balsą. Aš taip niekada nedirbu. Stengiuosi išlikti rami, bet išsireikalauti rezultato“, – sako choreografė.
Kur U. Zanevičiūtė-Audejeva semiasi kūrybinio įkvėpimo?
„Kai aš studijavau, vienas mano dėstytojas sakydavo, kad mūza tiesiog nutūpė ant peties arba ne. Iki šiol aš labai džiaugiuosi, kad ta mūza vis dar atskrenda ir man pavyksta kurti“, – šypsosi choreografė.
Visgi Ugnė neslepia: būna dienų, kai visos mūzos, rodos, apleidžia.
„Kitą dieną vėl įsijungi muziką, o šokis tiesiog eina iš vidaus, judesys plaukia po judesio. Kaip aš sakau, turbūt tai duota iš aukščiau“, – svarsto Ugnė.
U. Zanevičiūtė-Audejeva juokiasi, kad turbūt pats sudėtingiausias klausimas, ką šokis gyvenime jai davė.
Panevėžietė tiesiog džiaugiasi, kad dėliodama choreografines linijas turi galimybę virti tame stebuklingame meno katile. Tai duoda labai daug peno sielai.
„Mano didžiausias džiaugsmas, kad galiu pamatyti begalę nuostabių renginių, sutikti begalę gražių kolektyvų, grožėtis tuo, ką daro vaikai, jaunimas. Kad galiu prisidėti prie Lietuvos dainų ir šokių švenčių. Didžiausias džiaugsmas, kad galiu prisiliesti prie tokių didingų renginių“, – sako Ugnė.
Ji svarsto, kad gyvenime ne kiekvienam taip pasiseka. Bet jai šiame kelyje iš tiesų sekėsi stipriai laikyti laimės paukštę už uodegos.
„Svarbiausiai mokėti džiaugtis gyvenimu. Nekaltinti aplinkybių ar situacijų. Nors aplink mus daug pykčio, negatyvo, blogio, vyksta karai, aš pasirinkau kurti grožį ir džiaugsmą“, – teigia Ugnė.
Anot jos, kiekviena diena yra stebuklinga. Tereikia joje įžvelgti tą stebuklą.
„Jei gali duoti kažką gero kitam, tai yra pati didžiausia laimė. Visada sakau: kiekvieną dieną stenkis padaryti ką nors gero, prasmingo ir mokėk džiaugtis gyvenimu. Nuo to jis taps tik dar gražesnis“, – šypsosi U. Zanevičiūtė-Audejeva.
