G. Lukoševičiaus nuotrauka

Aistra šokiui išaugo į šeimos dinastiją

Aistra šokiui išaugo į šeimos dinastiją

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Sportinių šokių klubas „Rumba“, šiemet minėsiantis 30-mečio jubiliejų, jo įkūrėjams ir treneriams Rasai ir Dariui Norušams nėra vien tik darbo vieta. Jų meilės istorija taip pat susijusi su šokiais.

Norušai svarsto, kad jeigu galėtų atsukti laiką atgal, tikrai nieko nekeistų.

Nors sportinių šokių trenerio darbą nuolat lydi stresas, pagardintas adrenalinu, vargu ar kokiame kitame darbe yra tiek daug grožio: muzika, plastiškai besisukantys šokėjai, spalvingi drabužiai, rampų šviesos ir daug aistros.

Ne vienai panevėžiečių kartai puikiai žinomiems sportinių šokių treneriams Norušams suskaičiuoti, kiek jaunųjų šokėjų išleido į gyvenimą, būtų neįmanoma.

Vien per penkios dešimtys jaunuolių yra pasipuošę čempionų ir prizininkų medaliais.

Tarp šių trenerių dueto išugdytų talentų – ir jų pačių atžalos: daugkartiniai Lietuvos sportinių šokių čempionai sūnus Žymantas Kučikas ir dukra Liucija Norušaitė.

Kita vertus, sportiniai šokiai jaunam žmogui duoda daug svarbesnių gyvenimo pamokų negu vien sportines aukštumas liudijantys apdovanojimai.

Šokiai, anot Rasos ir Dariaus Norušų, jiems yra ne darbas, o gyvenimo būdas. P. Židonio nuotr.

Visą parą kartu

Trenerių pora įsitikinusi: kai imiesi veiklos su užsidegimu, didžiuliu noru, rezultatas ateina savaime.

„Sunku pasakyti, kur tas sėkmės raktas. Tikriausiai reikia daryti, kas iš tiesų patinka. Sportiniai šokiai mums ne darbas, o gyvenimo būdas. Pasitaiko ir sunkių momentų, bet mūsų stiprybė, kad į šokių sūkurį nėrė visa šeima. Kai kitu gali pasitikėti visu šimtu procentų, viskas daug lengviau“, – mano R. Norušienė.

Buvimas kartu ne tik namuose, bet ir darbe dažnai šeimai tampa nemenku išbandymu, tačiau Norušai tikina, kad juodu tai tik suartina.

„Kiekvienoje šeimoje skirtingai. Vieni negali 24 val. per parą būti kartu, o mes galime, mums toks gyvenimo ritmas tinka ir patinka. Grįžtame po darbo ir vėl kalbame apie darbą. Paskambina sūnus ar duktė – ir vėl kalbame apie šokius. Mes taip gyvename, mums taip gerai“, – šypsosi R. Norušienė.

Norėjo matyti vaikus

Norušai šypsosi, kad ir savo vaikus įtraukė į šokių sūkurį tik todėl, kad galėtų daugiau laiko praleisti kartu.

Trenerių darbas prasideda gerokai po pietų ir užtrunka iki vėlumos. Savaitgaliai taip pat „parduoti“ varžyboms: vyras dažniausiai teisėjauja, o žmona palaiko savo šokėjus. Gyvenant tokiu tempu, atžaloms laiko beveik nelieka.

„Vaikai pradėjo šokti tik todėl, kad mes kaip šeima turėtume daugiau laiko pabūti kartu. Pagalvojome, jeigu sūnų leisime į kitus būrelius, jo visai nematysime. Jis ryte mokykloje, o po pietų mes – treniruotėse. Pasiūlėme šokius ir jam labai patiko. Jau būdamas jaunučių grupėje pradėjo skinti pergales“, – pasakojo R. Norušienė.

Nors treniruoti savo vaikus sudėtingiau, Norušai griežtai laikėsi vienos paprastos taisyklės – salėje jie treneriai, o namuose – tėvai.

„Pamenu, kai sūnus pradėjo šokti, kėlėm jam labai aukštus tikslus. Bet kai ėmė šokti dukra, į viską žiūrėjome daug paprasčiau, nebebuvo tokio spaudimo. Pradėję mažais žingsneliais, pamatėme, kad dukrai irgi labai gerai sekasi. Ji gavo gerą partnerį, taip pat motyvuotą siekti aukštų rezultatų. Ir jau keturiolika metų jie kartu šoka“, – didžiuojasi R. Norušienė.

Sūnus Ž. Kučikas ne tik šoka, bet jau dešimtmetį pats treniruoja šokėjus Anykščiuose ir kituose miestuose.

Septyneriais metais jaunesnė dukra L. Norušaitė studijuoja Kaune, profesionaliai šoka ir po truputį žengia tėvų bei brolio pėdomis.

„Vaikams dabar pati karjeros viršukalnė, jie daug treniruojasi, važinėja į varžybas ir treniruočių stovyklas užsienyje. Sportininko amžius nėra ilgas, todėl šį laiką reikia išnaudoti maksimaliai.

Sūnus po truputį pradeda treniruoti vaikučius. Gal ir dukra po kelerių metų su savo šokių partneriu grįš į Panevėžį ir papildys mūsų gretas“, – viliasi mama.

Sportiniai šokiai įtraukė visą šeimą: abi trenerių Norušų atžalos – dukra Liucija (nuotraukoje su šokių partneriu Simonu Seikausku) ir sūnus Žymantas savo gyvenimus taip pat susiejo su šokiais.

Sėkmės paslaptis – darbas

R. Norušienė prisipažįsta savo karjeros pradžioje maniusi, kad sportiniams šokiams reikia duomenų ir talento, o jis duotas arba ne.

Tačiau ilgametė darbo praktika parodė, kad rezultatai pasiekiami tik darbštumu ir užsidegimu.

„Nemažai buvę atvejų, kai akivaizdžiai matyti, kad vaikas neturi šokiams reikiamų duomenų, trūksta koordinacijos. Bet jeigu jis darbštus, o tėveliai labai atsakingai žiūri į šokius, galima pasiekti tikrai gerų rezultatų. O kartais matai, kad vaikas galėtų šokti, bet jeigu nėra noro, užsidegimo, ir talentas nepadės. Talentas be darbo lygus nuliui“, – pabrėžė R. Norušienė.

Šokių studijų duris pirmą kartą dažniausiai praveria trejų–šešerių metų mažyliai. Natūralu, kad šokiai yra daugiau ne jų pačių, o tėvelių svajonė. Vėliau, ypač paauglystėje, jau patys vaikai sprendžia, kiek turi tos meilės šokiams.

„Kartais pavyksta savo auklėtinius sugrąžinti į šokių kelią, o kartais ir ne. Labai svarbu ir koks partneris šalia. Jeigu vienas nori daug dirbti, dalyvauti varžybose, o antra pusė stabdo, nėra gerai. Labai svarbu, kad sutaptų požiūriai“, – pasakojo trenerė.

Rasos ir Dariaus Norušų meilės istorija irgi susijusi su šokiais. P. Židonio nuotr.

Gyvenimo mokykla

Sportiniai šokiai nėra pigus užsiėmimas, tačiau investicijos į vaikus, anot trenerių, visuomet atsiperka.

D. Norušas teigė, kad sportinius šokius pamėgę berniukai visai kitaip gyvenime elgiasi su mergaitėmis, išmoksta jų nebijoti. Bet svarbiausia, šokiai savotiškai užgrūdina jauną žmogų.

„Investicijos į šokius atsiperka gyvenime. Sporte būna ir džiaugsmo, ir nusivylimo. Bet būtent tos nesėkmės ir verčia ieškoti išeičių. Daug duoda ir drausmė, ko labai trūksta šiuolaikiniam jaunam žmogui. Šios kartos vaikai nori rezultato čia ir dabar, o šokiai parodo, kad kartojimas yra visa ko pagrindas, rezultatas ateina tik daug dirbant“, – sako D. Norušas.

Anot jo, šie įgūdžiai labai praverčia ir siekiant mokslo aukštumų.

„Į salę ateina mažiukas, o išleidi jau brandų jaunuolį. Dirbdamas su jaunimu bent jau širdyje nesensti. Tai motyvuoja ir mus pačius“, – kalbėjo treneriai.

Tarnybinis romanas

Į šokių studiją Rasą ir Darių kadaise irgi atvedė tėvai.

Kaip pasakoja R. Norušienė, jos tėveliai išties daug į ją investavo, negailėdami nei savo laiko, nei pinigų, vežiojo į varžybas, labai palaikydavo sunkiais momentais.

Pirmoji Rasos mokytoja buvo Liuda Trasikienė, vėliau kartu su būsimu vyru mokėsi pas tragiškai žuvusį garsų „Rid rito“ trenerį Valentiną Žemaitį. Tad baigus vidurinę mokyklą ilgai neteko svarstyti, ką rinktis.

„Kai baigiau dvylika klasių, su drauge nuvykome į Klaipėdą papramogauti, o ten kaip tik vyko atvirų durų diena į tuometę Klaipėdos konservatoriją. Nežinau kodėl, bet iš karto nusprendžiau, kad studijuosiu ten. Kai mokiausi, nebuvau garantuota, kad pasirinksiu trenerės darbą, tačiau galutinius taškus sudėliojo dėstytojai Ona Skaistutė ir Romaldas Idzelevičiai. Tai pedagogai iš didžiosios raidės. Be galo reiklūs, bet visu šimtu procentų atsidavę savo darbui. Meilė tam, ką jie darė, labai jautėsi“, – savo didžiuosius motyvatorius įvardijo R. Norušienė.

Baigusi mokslus, Rasa grįžo į gimtąjį Panevėžį, čia įkūrė savo šokių studiją. O maždaug po trejų metų studijos duris pravėrė D. Norušas.

Pora vienas kitą puikiai pažinojo – abu nuo vaikystės šoko sportinius šokius pas tuos pačius trenerius, vėliau abu studijavo tame pačiame universitete, tačiau vienas kito tarsi nematė.

„Darius keleriais metais jaunesnis, jis visada šoko jaunesniųjų grupėje. Vėliau taip sutapo, kad abu mokėmės tame pačiame universitete, tik aš ketvirtame, o jis pirmame kurse. Galiausiai ir jis po trejų metų grįžo į Panevėžį ir pasiprašė pas mane darbo“, – šypsosi R. Norušienė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pora gyvenime ir ant parketo

Jau trys dešimtmečiai, kai Norušai – pora ne tik gyvenime, bet ir ant parketo. Moters teigimu, jeigu būtų galimybė atsukti laiką, vargu ar ji norėtų tą padaryti.

„Tikriausiai nekeisčiau nieko, ir vėl rinkčiausi šokius ir trenerio darbą“, – tvirtino pašnekovė.

Nors, anot jos, šokių trenerio darbas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo romantiškas.

Pasak R. Norušienės, dėl šokių tenka daug ko atsisakyti, beveik nelieka vietos ir spontaniškumui.

Be to, tai darbas, įsiūbuojantis emocijas – visas varžybas lydi stresas, adrenalinas, juos keičia džiaugsmo euforija, o kai kada ir pralaimėjimo kartėlis. Tačiau toks gyvenimas Norušams patinka.

„Dėl savo šokėjų labiau jaudinuosi negu kadaise dėl savęs, ypač kai laukia rimtos varžybos ar čempionatai. Toks stresas išsekina. Emocijos, tiek geros, tiek ir blogos, labai išsunkia. Esu labai emocinga, manyje visos emocijos tiesiog kunkuliuoja. Vyras daugiau išgyvena viduje. Reikia savaitės, kol atsigauname psichologiškai. Tačiau su vyru dažnai pakalbame, kad mūsų darbas puikus – visuomet būname gražioje aplinkoje, apsupti muzikos, šypsenų, jaunų žmonių. Nors neišvengsi nusivylimų, nesėkmių, bet daug daugiau to grožio“, – šypsosi R. Norušienė.

 

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite