-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau visuomenę sukrėtus žiauriems smurto prieš vaikus atvejams, pasigirdo siūlymų neskubėti reformuoti esamų vaikų globos namų, nes juos išardžius tiesiog nebeliktų kur priglausti iš smurtaujančių, girtaujančių ir savo atžalų neprižiūrinčių tėvų paimtų vaikų.
Kaip valstybė galėtų padėti tėvų nemeilę patyrusiems vaikams, „Panevėžio balsas“ kalbėjosi su aktoriumi, politiku Robertu ŠARKNICKU, ne iš nuogirdų žinančiu, ką reiškia augti vaikų namuose.
– Ar tikrai per anksti atsisakyti globos namų?
– Visuomenė iš tiesų dar tam nesubrendusi. Tam reikia ir naujų teisinių potvarkių bei laiko pasiruošti. Turi būti aišku, kaip, susiklosčius įvairioms situacijoms, turi reaguoti ir ką koordinuotai daryti visos institucijos, kurios atstovauja vaikų interesams. Jos turi ginti vaikų teises realiai, o ne taip, kaip patogu pačioms.
Reikia ir naujų įstatymų, ir naujų, su kitokiu požiūriu į darbą žmonių. Ko gero, tai bendra socialinės sistemos efektyvaus veikimo bei finansavimo problema.
Tačiau stabdyti reformos bet kokiu atveju negalima – ji turi būti tęsiama.
– Kiek yra realu įgyvendinti idėją „Šalis be vaikų namų“? Kaip valstybė iš tiesų galėtų pasirūpinti šiais vaikais? Kita vertus, tikrai yra nemažai žmonių, kurie norėtų ir galėtų savo namų šilumą suteikti naujam šeimos nariui, tačiau vaikų globos namai perpildyti. Kodėl?
– Atsisakyti vaikų namų ir perduoti vaikus šeimynoms bus galima tik tada, kai bus paruošta pakankamai vaikams gyventi tinkamų patalpų ir specialistų, kurie sugebėtų gerai atlikti tą darbą. Taip pat bus reikalinga kokybiška kontrolės bei įvairiapusės pagalbos sistema šeimynose bei globėjų šeimose gyvenantiems vaikams ir darbuotojams. O tam reikia laiko.
Reikia parengti ir profesionalius globėjus, kad jie galėtų tinkamai priimti trumpalaikei ar ilgalaikei globai iš tėvų paimtus vaikus. Taip pat reikia turėti pakankamą skaičių specialistų, galinčių padėti išspręsti iškilusias psichologines ar pedagogines problemas. Šie vaikai dažniausiai patyrę nemažai psichologinių ir emocinių traumų, todėl turi įvairių elgesio sutrikimų. Jų priežiūra tikrai nelengvas darbas.
Reikia apgalvoti ir kokį užmokestį už tokių vaikų priežiūrą ir auklėjimą valstybė gali skirti globėjams. Peržiūrėti ir reikalavimus, keliamus patiems globėjams. Galbūt pakeisti amžiaus cenzą. Vyresnio amžiaus žmonėms sunku susirasti darbą, o gyvenimiškos patirties jie turi daug. Nemažai yra vienišų moterų, kurių vaikai jau užaugo… Juk jeigu šeimynose su vaikais tvarkosi vadinamosios „mamos“, tai kodėl negalėtų būti globėjomis ir vienišos moterys? Tokie žmonės nesijaustų atstumti, išmesti už visuomenės borto, ir galėtų padėti be tėvų globos likusiems vaikams.
Reikėtų peržiūrėti ir sveikatai keliamus reikalavimus, juk tėvai ir globos namų darbuotojai taip pat gali turėti sveikatos sutrikimų, bet tai netrukdo jiems dirbti.
Turėtume akcentuoti globėjų tinkamumą pagal jų gyvenimo būdą ir vertybes, sudaryti tikslius psichologinius kriterijus, gal net apklausti jų vaikus ir kaimynus, jei yra tokia galimybė. Taip pat išsamiau įvertinti ir šeimynose gyvenančias „mamas“, jų darbo grafiką bei galimybę turėti atostogas. Apsvarstyti, kokiu principu ir kada jas pavaduotų kita „mama“ ar „teta“.
Kai bus surastas globojančių asmenų gyvenimo sąlygų, atlygio ir kompetencijos protingumo principas, vaikais bus galima gerai pasirūpinti.
– Prieš porą savaičių visa Lietuva girdėjo, kaip vienuose globos namuose psichologiškai smurtaujama prieš neįgalią mergaitę. Seksualinio smurto skandalas supurtė Vilijampolės globos namus… Kodėl, nors dabar globos namai gražiai sutvarkyti – nauji baldai, daug žaislų, – juose gyvenantys vaikai nėra nei laiminti, nei saugūs?
– Vaikai, augantys globos namuose, neretai turi įvairių sutrikimų – nuo elgesio problemų iki įvairaus lygmens psichinių negalių. Tai pasireiškia ir agresyviu elgesiu, neklausymu, patyčiomis ar atvirkščiai – ypatingu jautrumu, drovumu. Auklėtojai nespėja reikiamo dėmesio suteikti visiems vaikams. Nes mažiesiems jo reikia daugiau – nuprausti, aprengti, apkabinti, paguldyti, o vyresniųjų poreikiai kitokie: jiems reikia daugiau bendravimo, pagalbos rengiant pamokas. Vaikai nepripratę prie griežtos tvarkos. Juk šeimoje yra tam tikra laisvė, o vaikų namuose viskas pagal grafiką.
Vaikų namuose trūksta darbuotojų. Atlyginimai nedideli. Dirbti reikia su įvairaus amžiaus vaikais. Grupėje paprastai jų būna 6–10 nuo 3 iki 17 metų, o dirba po vieną auklėtoją. Pedagogai, atidirbę dvylikos valandų pamainą, išeina pervargę. Jei kas iš darbuotojų suserga, kiti turi pavaduoti – vadinasi, dėmesio vaikams gali skirti dar mažiau.
Be to, darbuotojai nuolat keičiasi, o vaikams reikia žmogaus, kuris nuolat būtų su jais. Vaikų namuose jie turi savo lovą, spintelę, bet tai panašiau į ligoninę, ne savus namus. Nesant artimo suaugusio žmogaus, kai yra tarsi perduodami iš rankų į rankas, vaikai nesijaučia gerai ir saugiai. Tai sukelia nepasitenkinimą, kurį kiekvienas išreiškia savaip. O darbuotojai su tuo tvarkosi priklausomai nuo jų kompetencijos ir nuovargio. Tad ir pasireiškia visokie neprižiūrėjimai, policijos kvietimas ar šiurkštus elgesys su vaikais.
– Pagrindinis reformos uždavinys yra vaikus sukelti į butus, kur su jais gyventų ir dirbtų keli specialistai. Tačiau svarbiausia – kad vaikai galėtų grįžti į savo biologinių tėvų ar įtėvių, globėjų šeimas. Kiek realu tai įgyvendinti?
– Vienareikšmiškai atsakyti, kiek realu pakeisti tėvus, kad jiems pradėtų rūpėti vaikai, o ne alkoholis, kad jie mokėtų elgtis ir rūpintis savo vaikais, negalima. Reikia padaryti daug žingsnių. Tuos žingsnius turi žengti tiek valstybė, tiek tėvai.
Ne visi tėvai sugebės ištrūkti iš savo ydingo gyvenimo rato ir pasikeisti taip, kad vaikams augti jų šeimoje būtų saugu. Tada reikia vaikus priglausti pas globėjus, šeimynose ar vaikų namuose. Ir būtent tokia tvarka. Tačiau pirmiausia reikia išaiškinti tas problemines šeimas. Aplinkinių abejingumas, šeimos narių situacijos slėpimas – šiuos dalykus turime pakeisti kardinaliai.
– Atsitikus nelaimei, kai dėl tėvų nepriežiūros ar smurto nukenčia vaikai, kalti lieka ir socialiniai darbuotojai ar vaikų teisių specialistai. Akivaizdu, kad šioje grandyje yra nemažai problemų.
– Socialiniai darbuotojai su tokiomis šeimomis turi labai daug ir intensyviai dirbti. Turėti ne po 15–20 šeimų, o daugiausia po 10. Šeimoje būti ne po 20 minučių, o po to 2 valandas pildyti visokias ataskaitas, kurių reikalauja vadovybė, bet atvirkščiai.
Nenormalu, kad socialiniams darbuotojams yra draudžiama dirbti viršvalandžius ar savaitgaliais, net jei situacija reikalauja pasilikti ilgiau, ir tas laikas yra neapmokamas. Net gąsdinama, kad galima dirbti tik 8 valandas, o jei dirbi ilgiau – nebegalios įvairūs draudimai, kuriuos darbuotojai turi dirbdami įprastu laiku. Tai vadovybės pozicija. Kol nepasikeis tokia padėtis, nepasikeis niekas.
Reikia turėti daugiau šeimos asistentų, kurie galėtų, esant ypatingai situacijai, dirbti su šeima ir visą dieną. Taip pat reikia dirbti su probleminės šeimos aplinka, giminėmis.
Turi būti ir gerokai glaudesnis bendradarbiavimas tarp institucijų – mokyklų, vaikų darželių, vaikų teisių bei policijos, ypač pateikiant informaciją socialiniams darbuotojams, kurie tiesiogiai dirba su šeimomis.
– Yra tikrai nemažai kursų, tėvystės mokymų, konsultacijų. Tačiau dalis tėvų bet kokios pagalbos vengia – taip pat ir baimindamiesi, jog gali būti atimti vaikai. Kaip pakeisti tą ydingą požiūrį?
– Pirmiausia būtina šviesti jaunąją kartą bei visuomenę: kas yra smurtas ir patyčios, kaip atskirti smurtą patiriančius vaikus bei kovoti su šiais reiškiniais. Reikalinga, kad šeimos, kurioje kyla grėsmių vaikams, kaimynai ar giminės, vaikų darželio darbuotojai, mokytojai sugebėtų pastebėti vykstančius neigiamus pokyčius ir žinotų, ką reikia informuoti. Nereikia laukti, kol vaikas bus mušamas.
Taip pat reikia mokyti jaunus tėvus, kaip auklėti vaikus. Tai reikia daryti negąsdinant, nebauginant, o suteikiant galimybę konsultuotis su specialistais, kai kyla sunkumų, nebijant, kad po to bus paimti vaikai.
Turėtų būti sukurta skatinimo sistema tėvystės įgūdžių neturintiems tėvams – jie turėtų lankyti pozityvios tėvystės įgūdžių kursus. Pastarųjų reikėtų gerokai daugiau, kursai turėtų būti vedami arčiau tėvų gyvenamosios vietos, mokyklose ar vaikų darželio patalpose, kad tai sietųsi su švietimu, o ne būtų kaip kardomoji priemonė.
Problemiškiausių šeimų tėvai labai negatyviai žiūri į visas mokymo programas. Jie ir taip jaučia, kad nesusitvarko, labai jautriai reaguoja į pamokymus, tačiau ir labai agresyviai gina savo pozicijas. Ir dažniausiai visai kursų nelanko.
Čia stimulas būtų paimtų vaikų grąžinimas. Tokie tėvai patys turi daug psichologinių problemų ir iš pradžių jiems patiems reikėtų ilgalaikės psichologų pagalbos. Ir tik po to būtų galima pereiti prie pozityvios tėvystės kursų.
Be abejo, reikia daugiau ir priklausomybės ligų reabilitacijos centrų. Juose, kol vaikai būtų pas globėjus, galėtų nuo girtavimo ar kitų priklausomybių gydytis tėvai, atitraukti nuo įprastinės aplinkos.
Reikia skatinimo sistemos girtuokliams, kad šie pradėtų lankyti anoniminių alkoholikų klubus.
Valstybė turi labiau skatinti ir užklasinę veiklą, būrelius. Tada vaikai neieškotų nuotykių gatvėse, dėmesį koncentruotų į savęs lavinimą, tai suteiktų jiems pasitikėjimo ir pasitenkinimo savimi. Skatintų ieškoti gyvenime kitokių nei jų tėvų interesų. Tačiau valstybė turi ne mažinti, o didinti finansavimą šioje srityje.
– Niekaip neišsprendžiama problema – kad vos pilnametystės sulaukę jaunuoliai priversti pradėti savarankišką gyvenimą, nors tam nėra parengti. Itin pažeidžiami, jie neretai patenka į prekeivių žmonėmis rankas ar tiesiog išnaudojami kitų.
– Labai svarbu, kad jaunuoliai, pabaigę mokyklą, turėtų galimybę iki 26 metų gyventi jaunimo namuose. Gavę išeitinę pašalpą ir grįžę į tėvų namus, jie tą pašalpą labai greitai išleidžia televizoriui, kompiuteriui ar automobiliui. Gerai, jei su tėvais kartu jos neprageria.
Pabaigę mokyklą, jie turi palikti globos namus, kuriuose gyveno be finansinių rūpesčių, buitis buvo sutvarkyta, valgyti gaudavo visada. Jie neišmokę gyventi savarankiškai. Grįžti pas tėvus – tikrai ne pats geriausias sprendimas. Todėl jaunimo namai būtų pati geriausia išeitis. Ten būtų kaip socialinis būstas tokiems jauniems žmonėms. Su jais turėtų dirbti specialistai, kurie patartų, ką daryti ir kur kreiptis susidūrus su gyvenimo sunkumais, padėtų suplanuoti, paskirstyti pagal svarbą turimas lėšas.
Yra dar viena grupė vaikų namų auklėtinių, kurių situacija itin sudėtinga – tai vaikai, turintys įvairių įgytų ar įgimtų psichinių negalių. Jie sunkiai baigia ir specializuotas mokyklas. Nėra kalbos, kad jų laukia darbdaviai. Tokie asmenys nelabai geba patys savimi pasirūpinti, todėl lengvai gali atsidurti gatvėje ir tapti sukčių, smurto ar prekeivių žmonėmis aukomis. Jiems, kaip daroma kitose Europos valstybėse, turėtų būti suteikiama galimybė gyventi savarankiško gyvenimo namuose. Bet Vilniuje tokių namų yra tik dveji, o poreikis daug didesnis.
