-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Emigraciją pasirinkę Gintarės Mačiulskytės tėvai iki šiol kartu su savo atžalomis gyvena Islandijoje. Telšiuose gimusi mergina vienoje vietoje ilgai nenustygsta, tad per metus ji pakeičia bent kelias gyvenamąsias vietas.
Gintarei ne kartą teko išgirsti klausimą, kur ji jaučiasi kaip namuose, – Islandijoje ar vis dėlto Lietuvoje. Mergina neslepia, kad tokie pasiteiravimai sukeldavę širdies sopulius, lyg kažkas bandytų ją padalyti į dvi dalis.
„Kad ir ką sakyčiau, žmonės turi savo nuomonę. Vieniems atrodo, kad svarbesnė ta šalis, kurioje žmogus gimsta, kitiems – kurioje ilgiausiai gyvena“, – „Panevėžio balsui“ sakė G. Mačiulskytė.
Jos giminės šaknys glūdi Žemaitijoje, nes seneliai yra kilę iš šio etninio regiono, nors prosenelių namai vis dar tebestovi Panevėžyje. Tiesa, Gintarė juos lankė jau seniai.
„Būdama maža kalbėjau pusiau žemaitiškai, pusiau lietuviškai. Vilnius man buvo per tolimas miestas, kad galėčiau jį pavadinti vaikystės sostine. Tad jei reiktų pasakyti, iš kur aš kilusi, atsakyčiau: iš Žemaitijos. Kaip galima vadintis lietuviu, jei tautinis patiekalas man yra kastinis ir bulvės?“ – šypsosi G. Mačiulskytė.
Pačios pirmosios Gintarės kelionės tikslas buvo pietų Ispanijos miestas Sevilija. Ji pasakoja, kaip paauglystėje buvo įsimylėjusi flamenką, tad būtinai turėjo aplankyti Andalūziją.
Prie septyniolikmetės tada prisidėjo ir pora metų vyresnis brolis Marius, nors dabar, pasak Gintarės, jų kelionių planai ir norai neretai išsiskiria.
„Ten dvi savaites lankėme ispanų kalbos kursus, o vakarais aš viena lėkdavau mokytis flamenko šokio paslapčių. Per pirmas dienas nesusigaudėme, kada būna atidarytos parduotuvės, tad teko papasninkauti, nes pasibaigus pamokoms jau būdavo siestos metas“, – prisiminimais dalijosi mergina.
Vėliau jos gyvenime atsirado kelionių metas, kurį Gintarė vadina „pagal pašaukimą“. Pašnekovė sako jaučianti, kad tam tikros vietos ją kviečia ir tik atvykusi supranta kodėl.
„Bandau rasti būdą pragyventi ir pamatyti šalį skirdama daug laiko vietos žmonėms. Pavyzdžiui, per įvairias mainų programas, meno rezidencijų siūlomas galimybes ir savanorystę. Supratau, kad įmanoma pragyventi ir taip, jei iš pasaulio neprašai per daug“, – tikina 27-erių keliautoja.
Pirmąją savo, kaip savanorės, patirtį ji gavo Reikjaviko Raudonajame Kryžiuje. Tuomet G. Mačiulskytė prieš Kalėdas dalijo karštą kakavą, dirbo su jaunimu, o baigusi kursus 2008 metais tapo pabėgėlių moterų mentore.
Ji greitai įsitraukė ir į savanorystę Lietuvoje ir tapo viena iš Lietuvos savanorių ambasadorių.
„Per įvairius projektus sutikau įdomių žmonių, dėl to net nusprendžiau pabandyti studijuoti Lietuvoje. Nepavyko pasirinkti paprastos studijų programos, kad galėčiau gyventi viename mieste, tai buvo studijos, sujungiančios net keturias šalis“, – aiškino mergina.
Taip ji 2016 metų kovo mėnesį išvyko į Maincą Vokietijoje. Turėdama studento pažymėjimą, beveik nemokamai galėjo žvalgytis po Reino kraštą.
Gintarė sako esanti ne šiaip keliautoja – nuvažiuoti ir pamatyti jai nepakanka: lietuvė kiekvieną šalį siekia pažinti iš vidaus, per tradicijas, papročius, žmones.
Nepaliaujamai keliauti G. Mačiulskytė pradėjo dar 2012-ųjų vasarą, kai Islandijoje baigė dailės akademiją. Per baigiamųjų darbų pristatymus lietuvė susipažino su Europos savanorių tarnybos savanore Eva iš Lenkijos. Nors atvykėlė visai nemokėjo islandų kalbos ir tik truputį angliškai, tai joms bendrauti netrukdė, tad merginos greitai tapo geromis draugėmis.
Lenkaitė Gintarei netruko papasakoti apie savo savanorystės patirtį Jeruzalėje ir ji iš karto pajuto, kad turi vykti būtent ten.
„Gavau pasiūlymą atvykti 2014 metais. Ta diena atrodė taip toli… Aš tikrai nepratusi planuoti savo laiko dvejais metais į priekį“, – neslėpė G. Mačiulskytė.
Italija – viena tų šalių, kuriose Gintarė lankėsi ne kartą. 2012 metais ten vyko pagal jaunimo mainų programą, bet jai pasibaigus pakėlė sparnus į Vilnių, kur atliko šešiolikos savaičių praktiką pas tekstilininkę Eglę Bogdanienę.
„Bebūnant Lietuvoje su kolege Laura nukeliavome į Portugaliją. Almadoje dalyvavome menų simpoziume. Kai buvau susikoncentravusi į menus, netikėtai parašė viena koordinatorė iš Italijos ir pasiūlė atvykti savanoriauti į jos organizaciją“, – pasakojo Gintarė.
Netikėtas kvietimas nudžiugino, nes tuo metu merginos paieškos įsitraukti į kokį nors projektą buvo bevaisės. Taigi G. Mačiulskytė ilgai nedelsdama pasirašė sutartį ir pavasarį išvyko į Italiją.
„Po šalį keliavau tiek, kiek leido galimybės, bandžiau susipažinti su vietove, kurioje gyvenau. Tai buvo ramus Mugelo slėnis, kuriame savaitgaliais iš kito kaimelio girdėdavosi „Formulės“ automobilių ūžesys“, – prisimena lietuvė.
Gyvendama Italijoje Gintarė spėjo aplankyti šiaurės Maroką, nes su drauge susigundė pigiais bilietais. Ir apsistojo jos ne nakvynės namuose, o pas lietuvį studentą, kuris sutiko keliautojas priimti į savo namus Feso mieste.
Italijoje G. Mačiulskytė savanoriavo ir 2013-aisiais. Darbavosi Skarperijos miestelio senelių namuose, kurie sujungti su vaikų darželiu ir fizinę bei psichinę negalią turinčių suaugusiųjų namais Casa del San Francesco.
„Man visada atrodė, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės bijo pasakyti, kur dirba ar dirba ne pagal specialybę. Aš, kaip ir daugelis Islandijos menininkų, esu dirbusi daug įvairių darbų, ilgiausiai vegetariškame restorane ir vertėja“, – atskleidė G. Mačiulskytė.
Gintarė tikina, kad būti tarp nepažįstamų žmonių jos nevargina, tačiau kankina pačios negalėjimas prisitaikyti prie tam tikrų jų ydų.
„Nemėgstu rūkančiųjų ar geriančiųjų. Aš mieliau knygą skaitysiu, nei eisiu pasėdėti ir žiūrėti, kaip kiti geria alų. O juk taip dažniausiai žmonės ir susipažįsta. Jei nebūčiau tokia rimta, tikriausiai turėčiau daugiau draugų ir dar greičiau susirasčiau naujų“, – sakė G. Mačiulskytė.
Gintarė keliaudama dažnai apsistoja pas nakvynę siūlančius žmones, tad stengiasi jų savo buvimu nevarginti ilgiau nei tris naktis.
„Žinau, kaip greitai svečiai atsibosta, tačiau su daugeliu tų žmonių vėliau palaikau ryšį“, – pridūrė pašnekovė.
Vykdama į svečią šalį G. Mačiulskytė planuoja mažai. Dažniausiai aplanko muziejus ir meno galerijas, o per tai atranda nepažintus kelius. Kadangi mergina domisi architektūra, nespjauna ir į turistinius objektus – sako, juose randanti tikrąjį istorinį paveldą.
„Nors, pavyzdžiui, būdama Paryžiuje nemačiau Eifelio bokšto, nes draugams prancūzams atrodė, kad nėra prasmės jį lankyti. Tad, galima sakyti, daug kas priklauso nuo to, pas ką apsistoju ir kaip žmonės nori man pristatyti savo miestą“, – šypsosi lietuvė keliautoja.
Ji neslepia, kad kelionės reikalauja nemažų išlaidų.
„Niekada nenorėjau nei automobilio, nei dviračio, taigi šiems daiktams taupyti nereikėjo. Pinigus dėjau tik knygoms, kurias pirkdavau Lietuvoje kas antrą vasarą. Todėl ir neužmiršau lietuvių kalbos, – tikina. – Gal tas galėjimas prisitaikyti ir leido sutaupyti. Ir, žinoma, tėvų ir giminių pagalba studijuojant.“
Gintarė ypač dėkinga savo močiutei, kuri merginą priėmė pas save į kaimą, kai ji sutrikusi grįžo iš Jeruzalės, ir leido pas ją beveik metus pagyventi. Jų laikas dviese prabėgo labai linksmai: kartu sprendė kryžiažodžius ir skaitė kelionių bei biografines knygas, kokias tik rasdavo kaimo bibliotekoje.
Gintarės brolis Marius nuo sesers neatsilieka – jis jau yra aplankęs penkiolika šalių.
Į pirmą savarankišką kelionę jaunas vyras leidosi prieš daugiau nei dešimtį metų, norėdamas aplankyti gatvės meno parodą Amsterdame. Ir dabar jo kelionių kryptį dažniausiai lemia turimas tikslas. Pavyzdžiui, į Indiją M. Mačiulskis vyko norėdamas patirti gyvenimą be buitinių patogumų. Į Kiniją antrą kartą keliavo, nes norėjo susipažinti su tibetiečių kultūra.
Pašnekovas neslepia, kad jį bene labiausiai traukia Azijos šalys, kuriose dauguma keliautojų ieško dvasinio pažinimo.
„Mane labiau domina tai, kad jose gyvena daug skirtingų etninių mažumų, su kuriomis norėčiau susipažinti artimiau“, – pabrėžia Marius.
Į kelią jis leidžiasi su kuprine, kuri neturi būti sunkesnė nei dešimt kilogramų, taigi didžiąją turinio dalį sudaro drabužiai. Vyras pasakoja, kad kol pasaulio nebuvo užvaldžiusios išmaniosios technologijos, jis negalėdavęs keliauti be „Lonely Planet“ kelionių vadovų.
„Dabar žemėlapiai ir kita svarbi informacija sutelpa į telefoną. Naudojantis vietiniu interneto ryšiu, „Google Maps“, galima nueiti iki norimos vietos neklaidžiojant po nepažįstamas gatves porą valandų“, – tvirtina pašnekovas.
Prie lietuvių bendruomenės būstinės Buenos Airėse, Argentinoje.
M. Mačiulskis į keliones dažniausiai leidžiasi vienas. Nors jam patinka keliauti ir su kompanija, mano, jog tokioms kelionėms reikia gerokai ilgiau ruoštis.
„Kai keliauji vienas, visas laikas būna tavo rankose“, – sako.
Sielai artimiausias ir įsimintiniausias miestas Mariui yra šiaurės Indijoje – tai Dharamšala. Ji žinoma kaip Dalai Lamos rezidencija ir jame gyvena nemažai pabėgėlių iš Tibeto.
„Miestas pastatytas slėnyje, o laukinė gamta tave užklumpa nuėjus nuo miesto ribų vos porą kilometrų“, – entuziastingai pasakojo keliautojas.
Pastarąjį kartą Marius keliavo po Portugaliją ir ten praleido maždaug pusę metų. Jis sako, kad tai buvusi nestandartinė kelionė.
Pirmąją savaitę jis žvalgė pietrytinę Algarvės regiono dalį ir apsilankė tokiuose miestuose, kaip Oljaunas, Faras, Tavira, Vila Real De Santo Antonio.
„Spalio pradžioje čia būna dar gana šilta, galėjau laisvai vaikščioti trumpom rankovėm, tačiau maudytis jūroje neišdrįsau – tik įkišau kojas atsigaivinti“, – šypsosi prisiminęs ir sako, jog pietinė Portugalijos pakrantė mėgstama turistų, todėl toje šalies dalyje viskas labai brangu. Taip M. Mačiulskis ir subrandino planą važiuoti į šiaurę, Alentežo regioną.
„Šis regionas žinomas kaip kamštmedžių rojus. Anoks ten rojus – tiesiog dauguma žmonių šiuos medžius augina ir iš jų žievės gamina kamščius vyno buteliams“, – šmaikštavo Marius.
Pirmasis miestelis, kuriame lietuvis sustojo Alenteže, buvo Beža. Tačiau neradęs, ką jame veikti, keliautojas patraukė į Evorą. Dukart didesnis už Bežą, gynybine siena apjuostas miestas jį sudominęs kur kas labiau.
„Čia atvykęs supratau, kad būtent šioje vietoje noriu praleisti truputį daugiau laiko. Per dvi dienas susiradau nuomojamą kambarį ir… apsistojau trims mėnesiams“, – šypteli M. Mačiulskis.
Bet, guodžiasi, orai tuomet buvę tokie šalti, kad miegoti teko su antklode ir dviem šiltais apklotais.
Marius juokiasi nejučia prisiminęs Lietuvoje, kaime, praleistas vaikystės akimirkas.
„Nesitikėjau, kad pietuose esančioje šalyje gali būti taip šalta! Didžiąją žiemos dalį kambaryje teko vilkėti žieminę striukę. Kartkartėmis iš kaimynų pasiskolindavau elektrinį šildytuvą, kai jie kur nors išvažiuodavo ilgesniam laikui. Aišku, galėjau nusipirkti savo, bet nežinodamas, kiek laiko praleisiu toje vietoje, nenorėjau investuoti“, – pasakojo pašnekovas.
Dar vienas dalykas, gadinęs keliautojui nuotaiką, buvo dažnas lietus. Jaunas vyras pamena, kaip prieš kelionę į Lisaboną išsiskalbė drabužius ir juos iškart permerkė prapliupusi liūtis, tad kelnes jam teko dar sykį džiovinti – vilnoniu apklotu ir rankšluosčiu.
„Iki galo jų nepavyko išdžiovinti, tai teko dvi valandas keliauti autobusu šlapiomis kelnėmis“, – juokėsi M. Mačiulskis.
Nepaisant visko, Evoros miestas lietuvio prisiminimuose lieka kaip vieta, kur jis galėjo susipažinti su autentiška Portugalijos kultūra. Karšta portugališka espreso kava su pieno puta, kitaip vadinama galão, ir šviežiai kepta bandelė buvo kasdienis keliautojo malonumas.
Per Kalėdas prie Mariaus prisidėjo draugė, ir jiedu automobiliu apvažiavo likusią Alentežo regiono dalį.
„Tokiu metu regione šaltoka, tad turistų ten beveik nebūna. Pamenu, kai buvome Albufeiros centre, jautėmės lyg vaiduoklių mieste. Kartais net pagailėdavome restoranų padavėjų, bandančių prisivilioti tuos kelis neaišku ką veikiančius ir tuščiomis gatvėmis klaidžiojančius turistus“, – atskleidė Marius.
Dieną prieš Naujuosius metus radę pigius bilietus lietuviai iš Lisabonos nuskrido į San Migelio salą, kuri yra didžiausia iš Azorų salyno.
„Čia oras buvo ne ką šiltesnis nei žemyne, tačiau gamta buvo žalesnė. Sala nėra didelė, neskubėdami ją apvažiavome per dvi dienas. Keliaujant po Azorų salas vasarą, kai žydi hortenzijos, turėtų būti pasakiška“, – kalbėjo keliautojas.
Gintarė Mačiulskytė sako, kad nors jos giminės šaknys glūdi Žemaitijoje, prosenelių namai tebestovi Panevėžyje.
Jo draugė po apsilankymo San Migelio saloje išvyko namo, o vyras dar mėnesį prabuvo Evoroje, vėliau užsuko į Porto miestą.
Nusprendęs, į kokią šalį keliaus kitą kartą, Marius jau prieš mėnesį pradeda dėliotis vietas, kurias norėtų pamatyti. Jauno vyru teigimu, plano turėjimas labiau susijęs su saugumu ir nėra tai, kuo jis remiasi kiekviename žingsnyje.
„Dažniausiai įdomiausių vietų, kurias aplankau, mano sąraše nebūna “, – tikina keliautojas, jau artimiausiu metu žadantis leistis į kelionę po Lietuvos miestelius palei pietinę sieną.
