-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Deja, pasak teisininko, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesoriaus, Lietuvos aukų rėmimo asociacijos įkūrėjo ir jos tarybos pirmininko Petro ANCELIO, mūsų šalyje nusikaltimų aukų situacija yra net labai bloga. Iki apčiuopiamo pagerėjimo visi kartu turėtume nueiti dar ilgą kelią.
– Nemažai žmonių įsitikinę, kad Lietuvoje šiuo metu labiau ginama ne auka, o nusikaltėlis. Būna net dar blogiau – įvykus nelaimei, kartais puolama kaltinti patį nukentėjusįjį: nesisaugojo, provokavo, nesiskundė, laiku nepaliko smurtaujančio sutuoktinio…
– Tai tampa beveik kasdieniu reiškiniu. Tačiau bėda ne tik aukos kaltinimas, bet ir tai, kad į pranešimus labai dažnai niekas nereaguoja arba nedaro to kruopščiai. Nuskriaustieji paprastai tarsi nustumiami į trečią planą.
Taip yra dėl to, kad pagal policijos ir generalinio komisaro nustatytą tvarką į iškvietimus reikia reaguoti pagal tam tikrus prioritetus. Jeigu nusikaltimas sunkus – galite tikėtis greitesnio atvykimo, kokybiškiau atliekamo tyrimo, o visais kitais atvejais – duok Dieve, kad tai išvis būtų užregistruojama.
Jeigu sužinojusi apie nusikaltimą policija įvykį užregistruoja, neretai po 3–5 dienų ikiteisminis tyrimas būna sustabdomas. Nesenas atvejis – sportininkas sulaikė tris vokiečių kompozitorių norėjusius apiplėšti asmenis, tačiau atvažiavę pareigūnai nusikaltėlius paleido net neužsirašę jų pavardžių.
Manau, šiuo metu situacija yra tokia, kad jeigu pati auka į policiją atsives savo skriaudėją, kažkas galbūt ir bus padaryta. Kitu atveju teisingumo tikėtis naivu.
Padėties negerina ir tai, kad policija dabar dažniau kalba ne apie žmonių saugojimą, o apie vis prastėjantį materialinį aprūpinimą, darbuotojų bei transporto trūkumą… Naujoji reforma taip pat nepadeda. Dėl jos į gatves priversti eiti tyrėjai, kurie iš tikrųjų turėtų tirti bylas, o dirbdami ne savo darbą, ne tai, ką geriausiai išmano, gali viską ir sugadinti.
Šiuo metu policijos sistemoje yra didžiulė netvarka, o reforma, apie kurią tiek daug kalbama, man sukelia tik galvos skausmą. Padėtis tikrai apverktina, ir nieko nekeičiant sulauksime vis daugiau tokių atvejų, kaip su neseniai nužudytu berniuku.
– Kodėl situacija tokia bloga? Kaltos pareigūnų problemos, netinkama įstatyminė bazė, o galbūt mūsų pačių nusistatymai?
– Teisinė bazė yra tikrai gera, tačiau šiuo metu viską reglamentuoti norima ne įstatymais, o kažkokiais nurodymais, rekomendacijomis ar įvairiais kitokiais įstatymų lydimaisiais aktais. Visa tai leidžia pareigūnams neatvykti į įvykio vietą arba atvykus viską tirti labai paviršutiniškai. O jeigu įtariamojo nepavyksta pagauti iškarto, tyrimas būna nutrauktas po kelių dienų. Tačiau ką jūs galite nustatyti per 2–5 dienas? Norint išsiaiškinti visas aplinkybes, reikia naudoti moderniausią techniką ir dirbti kruopščiai bent mėnesį. Visgi vietoje įdėmiai atliekamo darbo girdime tik pasiteisinimus, kad trūksta pareigūnų, nors jų parengiama išties nemažai.
Žinoma, situacija policijoje tikrai nėra labai gera, tačiau taupyti žmonių sąskaita negalima. Juk jeigu nesureaguosime šiandien, jeigu nepradėsime tyrimo, nusikaltėliai augs ir tobulės. Nesustabdžius jų dėl „mažų pažeidimų“, ateityje tikrai pajusime to pasekmes.
Tiesą sakant, viską jaučiame jau ir dabar. Neseniai Kaune buvo nužudytas sportininkas, tačiau jokie nusikaltėlio pėdsakai dar neatsekti. O juk praėjo tiek daug laiko! Dar viena problema – niekas nenori tirti mažų nusikaltimų. Vagystę gali registruoti tik tuomet, jeigu žala siekia bent 300 eurų. Tačiau ar 100 eurų jau ne pinigai? Ar pensininkui tai nėra didžiulė suma? Juk jeigu iki kitos pensijos ar pašalpos dar liko savaitė, auka nebeturės už ką nusipirkti valgyti septynias dienas.
– Kaip manote, nukentėjusieji vengia kreiptis į teisėsaugos pareigūnus, jei mato neveiksnumą, apie kurį kalbate?
– Iš dalies taip. Su tokia vangia savo reakcija policija tikrai atgraso žmones ieškoti pagalbos, nes piliečiai mano, kad tai beviltiška.
Pastaruoju metu teisėsauga tolsta nuo gyventojų. Rajonų komisariatuose naktį nieko nerasite, tad kur prisibelsti ištikus nelaimei? Juk telefonus kritinėmis akimirkomis turi ne kiekvienas.
Galbūt kalbu pernelyg pesimistiškai, tačiau šiandienos situacijai jokio džiugesnio atspalvio suteikti negaliu. Manau, ir pati visuomenė puikiai suvokia, kad veikla yra labiau imituojama, o ne atliekami tikri darbai.
– Bet galbūt smurtą patiriantys asmenys pagalbos nesikreipia dar ir dėl to, kad bijo keršto? Pavyzdžiui, jeigu moterį muša sugyventinis, ji bijos, kad, apskundusi vyrą, sulauks dar stipresnių smūgių?
– Manau, atsakymas akivaizdus. Tarkime, policija sureagavo į signalą, atvyko į įvykio vietą ir išsivežė smurtaujantį vyrą ar moterį. Tačiau kur jis bus laikomas? Geriausiu atveju pažeidėjas praleis vieną naktį areštinėje, o išaušus rytui keliaus namo. Žinoma, galbūt pareigūnai jam griežtai nurodys neiti į namus, daugiau nemojuoti kumščiais, tačiau kur jam daugiau eiti? Juk kokio specialaus būsto niekas neduos.
Neretai šeimose būna ir tokių situacijų, kai gražios šventės – dažnai padauginus alkoholio, – perauga į aštrius konfliktus. Tuomet atvažiuoja pareigūnai, išveža smurtautoją, tačiau auka pati ateina į policijos komisariatą ir prašo paleisti. Tvirtina, kad kviesdama pagalbą pasikarščiavo… Ir tuomet pareigūnai tampa patys kalčiausi, nes kišosi į laimingos šeimos gyvenimą.
Prieš keletą metų buvo priimtas įstatymas dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau jis nedavė jokios realios naudos. Tinkamai nepasiruošus ir daugelyje rajonų nesant specialių krizių centrų, gerų rezultatų net nebuvo galima tikėtis. O kalbant apie tai, kad žmonės bijo kreiptis į pareigūnus teigdami, kad nusikaltėlis sužinos, kas yra „skundikas“, galiu atsakyti tik tiek, kad mažuose miesteliuose tikrai visi viską žino. Tad jei pažeidėjas išties agresyvus ar kerštingas, nereikia stebėtis, kad aukos ar liudininkai nesiryžta ieškoti pagalbos.
– Kaip panaikinti tą baimę ir užtikrinti, kad pranešusi apie nusikaltimą auka nenukentės dar labiau?
– Aš turiu tvirtą nuomonę, kad bet kuriuo atveju kalbant apie nusikaltimą policija turi sureaguoti ir registruoti visus duomenis bei pareiškimus. Jeigu situacija liks tokia pat – kai iš dešimties kreipimųsi užfiksuojamas tik vienas, o kiti nustumiami į šalį, – padėtis tik blogės.
Pavyzdžiui, dabar yra taip, kad, pranešus apie pavogtą mobilųjį telefoną, aukos neretai išgirsta klausimus: „O ar tu tikrai žinai, kad pavogė? O galbūt tu jį pats kažkur užmiršai? Galbūt pats palikai kavinėje? Ar žinai, kad už melagingą pranešimą gali būti patrauktas baudžiamajon atsakomybėn?“ Girdėdamas tokius klausimus, žmogus pradeda abejoti, pradeda jaustis nedrąsiai ar net kaltas.
Kitas metodas, siekiant sumenkinti auką ir apginti nusikaltėlį, yra klausinėjimas „O tai kiek jis kainavo? Kada pirkai? Juk jis dabar jau nulio vietoje – bevertis. Mums neverta gaišti laiko tokiais tyrimais. Kodėl trukdai tirti rimtas bylas?“
Su kūno sužalojimais situacija lygiai tokia pat. Pristačius auką į ligoninę, pareigūnai užduoda nemalonius klausimus, verčia prisiimti kaltę sau… Tai ypač pastebima tais atvejais, kai sužalotas žmogus būna neblaivus. Tuomet jam sakoma: „Gal neviešinkime tokių gėdingų aplinkybių – pats ieškojai bėdos…“
Norint išvengti tokių dalykų, pareigūnai turėtų rimtai reaguoti į kiekvieną atvejį, o visas procesas turėtų būti kontroliuojamas. Šiuo metu, jeigu nepradedamas ikiteisminis procesas, niekas tyrimo neprižiūri ir nesikiša į policijos darbą. Siekiant geresnės situacijos, būtina panaikinti visą painiavą ir liepti pareigūnams vadovautis tik įstatymais, o ne rekomendacijomis, nuostatomis ar kitais dalykais, kurie tik privelia daugybę neaiškumų.
– Ką jūs, kaip specialistas, manote apie specifinio žanro laidas, kai iškilus problemai galima išsikviesti televizijos pagalbą? Yra nuomonių, kad jos įgalina smurtą, o jo aukas paverčia kvailiais.
– Kartais jas pasižiūriu, tačiau šios laidos man atrodo nuobodokos, kartais suvaidintos ar netgi perspaustos. Visgi nemanau, kad jos skatina smurtą. Priešingai: pasižiūrėję jas, žmonės galbūt taps sąmoningesni, pamatę smurtinę situaciją netylės, kvies pagalbą. Manau, kad tokios laidos gali būti netgi naudingos, tik svarbu neperspausti.
– Visai neseniai buvo kalbama apie savotiško apynasrio užveržimą žiniasklaidai. Valdžia norėjo priimti įstatymą, kuris būtų uždraudęs informuoti visuomenę apie tam tikras bylas – pavyzdžiui, pedofilijos. Kaip manote, galbūt tikrai Lietuvoje smurto būtų mažiau, jeigu apie jį mažiau rašytų žiniasklaida?
– Niekada. Šiais laikais tik žiniasklaida gali parodyti realią situaciją tiek žmonėms, tiek pareigūnams.
Kiek žinau, šiuo metu pačios institucijos tarpusavyje nesusikalba, neranda bendro kelio, nediskutuoja, nekelia svarbių klausimų, o žiniasklaida padeda iškelti problemas. Net ir kalbant apie nužudytąjį berniuką, vargu ar seimūnai būtų taip greit ėmęsi veiksmų, jeigu nebūtų jautę spaudimo ir nuolatinio stebėjimo.
Kalbant bendra prasme, manau, kad įstatymų yra pakankamai – tereikia juos tinkamai vykdyti. O žiniasklaida prižiūri, kad viskas būtų atliekama teisingai.
– Papasakokite trumpai apie Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociaciją ir fondą. Kokia jų prasmė?
– Turime daug tikslų, tačiau vienas pagrindinių – rinkti ir kaupti informaciją, stebėti vykstančius procesus ir informuoti visuomenę. Apie fondo veiklą daug papasakoti negaliu. 1998 metais, kai kūrėme asociaciją, mes tikėjomės valstybes pagalbos įsteigti fondą, kuris būtų kontroliuojamas visuomeninės organizacijos. Deja, buvome ne taip suprasti, o fondas įsteigtas Teisingumo ministerijos sistemoje. Tačiau, mano žiniomis, keletą pirmųjų metų tos lėšos visai nebuvo panaudotos, o dabar kompensacijas gali gauti tik smurtą patyrę asmenys. Visi kiti tarsi lieka už borto…
