Vyčio Snarskio pieš.

Silkė pavėsyje

Silkė pavėsyje

Tiesą sakant, silkė buvo pataluose (2 eurai), o „Pavėsyje“ smaguriavome dviese: aš su savo labai artima drauge, linksmai besikankinančia prasmingo gyvenimo ir kūrybos kryžkelėse.

Judriame Jonavos pakelyje, Plento gatvėje, pasitinkančioje ir išlydinčioje keliauninkus Kauno kryptimi, seniai įsišaknijęs tokio pavadinimo baras.

Jis jungia tipišką, lietuviams įprastą pakelės užeigą su išradingai nekonformistiška Grūto parko atmosfera. Ironiška sovietų laikų kirilica rašytų gatvių lentelių kolekcija su naujųjų emigrantų „Irish True“ vėliavomis interjere – toks baras galėjo patenkinti kvalifikuotą didmiesčių, kur žydi sakuros, publiką. Mergina prie baro kūrė atmosferą be nevisavertiškumo kompleksų, leido mudviem judėti dviem kryptimis. Prisiminimų ir kūrybos – viena. Valgių ir lietuviškos restoranų tradicijos – kita.

Silkė pataluose yra seniausios lietuvių užstalės tradicijos grynuolis. Didžiųjų šeimos švenčių virtuvės be virtų burokėlių, svogūnėlių, silkės gabaliukų, virtų kiaušinių trupinių ir dar vienos kitos improvizacijos būtų neįsivaizduojama. Tai paprastas, aiškumo ir virėjo sąžinės reikalaujantis patiekalas. Surėmę šakutes prie vieno dubenėlio su pasitenkinimu kraipėm galvas ir bandėm išsiaiškinti sunkumus pro šiandien Lietuvos miestus užkariavusių aukštos ir brangios virtuvės pagundas įžvelgti senos tradicijos ir paprastumo žavesį. Kur būtų restoranų pasaulis, jei virtuvės ir šefų išradingumas būtų judėjęs išskirtinės estetikos ir sudėtingo įmantraus skonio link? O kur turėtų atsidurti restoranų reporteris: sekioti naujaturčių pretenzijos pėdomis ar ieškoti demokratiško paprastumo? Čia mudu sutarėme. Jautrūs prisiminimai ir brandaus amžiaus skonis.

„Pavėsio“ silkė buvo it tradicijos Alamas – paskutinė tvirtovė. Paprastam skonio akordui reikia sveikos proporcijos ir kokybiškų produktų. Lietuva ne Norvegija, tačiau silkės kokybė nesiskiria kaip vidutinis darbo užmokestis ir vidutinis žmonių mandagumas. Mintyse atsukau skonio atminties juostą ir galėjau lyginti šią akimirką su „Frenkelio“ silke, prieš keletą metų patikrinta ir aprašyta Šiauliuose. Po keleto minučių išsiskyrėme, kiekvienas sau nardindamas šaukštus į dienos žuvienę (1,5 euro) su stipriai akcentuotais lašišų gabalėliais ir aiškiai padaugintais ryžiais. Nors man labiau prie širdies stipresni jūrų gyvių kvapai drąsos nepraradusiuose restoranuose, suprantu ir „Pavėsio“ virtuvės rūpestį. Vidutinį svečią lengviau be rizikos patenkinti silke be ryškaus silkės arba žuviene be stipraus žuvies kvapo. Tad naudodamiesi visomis konstitucinėmis teisėmis sėmėm tiek ryžių, kiek reikėjo skonio fonui atskleisti, o visa kita palikome dubenyse.

„Pavėsyje“ žaidžiama daug kuo, bet vienas dalykas čia aiškiai bekompromisis. Valgiai dideli lyg sunkiai dirbančių žmonių priemiesčiuose Vidurio Amerikos vakaruose. Jei kepsnys, tai didelis ir sotus. Nors, pripažinkime pastangas, galima prašyti mažesnės porcijos. Bet šioje užeigoje ir mažas yra didelis. Paklausinėjome barmenės apie jų virtuvės pasididžiavimą ir paklusniai užsakėme „Pavėsio“ kiaulienos mažą porciją (jai, už 4 eurus) ir „Torero“ jautienos didžiąją versiją (man, 6 eurai). Jai buvo per daug ir man buvo per daug. Sočiai keptų bulvyčių. Žalių salotų ir dar marinuotų agurkų prie jautienos. Panaši kompozicija, tik vietoj agurkų „Pavėsio“ kiaulienos lėkštėje buvo žiupsnis šviežių kopūstų. Galėjai pagalvoti, kad virtuvėje susimaišė. Būčiau pasirašęs versiją, kad agurkėlių rūgštelė labiau prašosi kiaulienos, o kopūstai tinka jautienai.

Sutelkėme dėmesį į mėsytę. Rinkimų vasaros pradžioje viešos Algirdo Butkevičiaus svarstybos apie PVM mažinimą mėsai įsiterpė į mūsų pokalbį be didesnės sėkmės ir skonio receptoriams įtakos nepadarė. Kiaulienos muštinis turėjo visus dešimtojo dešimtmečio prabangos ženklus. Užlietas sūris, pievagrybiai. Sausoka. Mano jautiena buvo geresnė: plonai primuštas ir perlenktas gabalas su karštai rūkyto kumpelio ir to paties fermentinio sūrio gabaliukais. Nors, prisipažinsiu, senoviška šaltai rūkyta šoninė būtų tikusi geriau, bet apskritai šis valgis gali nepatenkinti nebent savo kančia besimėgaujančio vegetaro. Pardon.

Užeigos įsipareigojimai savai klientūrai yra dideli. Pasižadėti nuolat vaišinti svečius šviežiai keptu obuolių pyragu gali tik darbšti virtuvė. Paprašėm vieno gabalo su ledais ir dviem šakutėmis. Ir po puodelį espreso kiekvienam. Neklydom. Ne tiek dėl pyrago kokybės, kiek dėl savo pajėgumo susidoroti su tokiu dideliu deserto gabalu. Sąžiningai kapstėmės kepinyje, ieškodami malonumų ir priekabių. Nebūtume seni bičiuliai, jei nesutartume, kad abiem labiau prie širdies štrudelis nei biskvitinėje tešloje įsitvirtinę didoki obuolių gabalai. Toks pyragas tarsi pristinga delikatumo, o nuobodus ledų skonis šį jausmą sustiprino. Žinoma, kalbėjomės skaičiuodami, kiek liks arbatpinigių nuo 25 eurų, nes jau buvome neįgalūs įvertinti šį akordą – per sotus buvo valgis prieš tai. Bet sutarėme, kad ieškosim progos čia užsukti tik pyrago ir prisiminimų. Tada viskas bus aiškiau.

—–

Įvertinimas: trys šakutės iš penkių
„Pavėsis“, Plento g. 13, Jonava

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų