-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į viešojo sektoriaus rekordininko titulą tiek pagal garbingą amžių, tiek pagal vadovavimo biudžetinei įstaigai metus be konkurencijos pretenduoja Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Dailėtyrininkas, kuriam šiemet liepą sueis 84-eri, muziejui vadovauja nuo 1979-ųjų. Už nepriekaištingą tarnybą jam ordinus segė ir sovietinės, ir Nepriklausomos Lietuvos politikai.
Antra vieta IQ sudarytame ilgamečių vadovų sąraše atitenka tokį patį 38 metų stažą einant vadovo pareigas sukaupusiam Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijos direktoriui Česlavui Davidovičiui.
Beveik šimto Vyriausybei, Seimui, ministerijoms pavaldžių įstaigų galvos dirba daugiau kaip 10 metų, o 45 iš jų – 20 metų. Gal ir simboliška, kad bene daugiausia ilgamečių vadovų išsaugojo archyvai ir muziejai. Pastarųjų 13 vadovų dirba daugiau kaip dešimtmetį, septynių stažas viršija 20 metų.
Ne vieną dešimtmetį aukščiausiuose postuose skaičiuoja ir švietimo įstaigų direktorių divizija. Šiame žurnalo numeryje suskaičiavome tik ilgiausiai dirbančius gimnazijų vadovus, tačiau nėra abejonių, kad „mohikanų“ apstu ir vidurinėse bei pradinėse mokyklose. 79 gimnazijų direktoriai vadovauja daugiau kaip 10 metų, iš jų net 40 asmenų šias pareigas eina 20 metų ir ilgiau.
38 metai viename poste – ne riba? (BNS nuotr.)
Kai kurios ministerijos nė kiek neskuba jauninti pavaldžių institucijų vadovų korpuso. Tikra ilgaamžių priebėga yra tapusi sveikatos apsaugos sistema – net 26-ių įstaigų direktoriai vadovauja daugiau kaip 10 metų, iš jų 17-os stažas viršija 20 metų.
Iš Vyriausybės rūmų jau seniai sklido nepasitenkinimas dėl postuose užsisėdėjusių valstybės institucijų, įstaigų ir bendrovių vadovų, pareigas einančių 15–20 ir dar daugiau metų. Tačiau iki šiol politikams pristigo ryžto įvesti aiškią tvarką, kad viešajame sektoriuje nebeliktų „amžinųjų vadovų“.
Iki šiol politikams pristigo ryžto įvesti aiškią tvarką, kad viešajame sektoriuje nebeliktų „amžinųjų vadovų“.
Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, teisėsaugos, sveikatos apsaugos, įstatymais įtvirtinta, kad vadovo kadencija trunka penkerius metus ir net geriausiai įvertintas specialistas negali tame pačiame poste dirbti daugiau kaip dvi kadencijas.
Tokį patį principą siūloma taikyti ir skiriant valstybės bei savivaldybių įmonių vadovus. Šiuo metu valstybė valdo 79 valstybės įmones ir 49 akcines bendroves. 2015 m. savivaldybės kartu valdė 46 savivaldybių įmones ir 177 akcines bendroves. Šiuo metu beveik pusės valstybės įmonių (34 iš 79) direktorių vadovauja daugiau nei 10 metų, o ilgiausiai, t. y. daugiau nei 20 metų, pareigas eina 16 urėdijų ir kelių priežiūros srityje veikiančių valstybės įmonių vadovai.
Kovo viduryje Seimą pasiekė prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos įstatymo pataisos, kad valstybės ir savivaldybių įmonių vadovai būtų skiriami konkurso būdu penkerių metų kadencijai, o vienas asmuo šias pareigas galėtų eiti ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
Prezidentės nuomone, valstybės įmonės, kur nepakeičiami vadovai susilieja su politikais, negali būti naudojamos kaip giminių įdarbinimo agentūros, partijų maitinimo piniginės ir politikų užuovėjos.
Pataisas parlamentarams pristačiusi prezidentės vyriausioji patarėja Lina Antanavičienė teigė, kad ilgamečiai vadovai nesistengia prisitaikyti prie besikeičiančios rinkos, diegti naujovių, gerųjų įmonės valdymo praktikų, kurios lemia didesnį veiklos skaidrumą ir efektyvumą. Kadencijų ribojimas leistų sumažinti korupcijos rizikas, kurios atsiranda dėl vadovų ilgalaikių ryšių su politikais.
Kadencijų ribojimas leistų sumažinti korupcijos rizikas, kurios atsiranda dėl vadovų ilgalaikių ryšių su politikais.
Kai kuriems Seimo nariams suabejojus, ar griežtai apribota 10 metų karjera vargu ar sudomins talentingus vadybininkus, L. Antanavičienė sakė, kad jauni valstybės įmonių vadovai patys pripažino neplanuojantys tiek ilgai dirbti, nes laukia naujų iššūkių: „Žmonės tiesiog pasirengę anksčiau išeiti iš tų pareigų vien tam, kad galėtų didesnius tikslus kelti sau kaip vadovams. Taigi šitiems žmonėms nebus panaikinta galimybė savo žinias, patirtį, įdirbį pernešti į kurią kitą valstybės valdomą įmonę.“
Jeigu nuo liepos 1-osios šis įstatymas įsigalios, ilgiau negu 5 metus dirbusiam įmonės vadovui bus pradedama skaičiuoti antroji kadencija, o jeigu trumpiau, pirmoji.
Jei įmonės vadovas bus dirbęs ilgiau negu 10 metų, iš posto jis turės pasitraukti per vienus metus.
Privačiajame versle, kuris tradiciškai laikomas lankstesniu ir efektyvesniu nei valdomas valstybės, vadovauja ne vienas ilgametis direktorius. Net įmonių akcininkai, ypač valdantys kontrolinį akcijų paketą, linkę išsaugoti visišką kontrolę ištisus dešimtmečius.
„Atrinkdamas vadovus, pirmiausia vertinu darbo patirtį ir veiklos rezultatus. Jeigu šie gerėja, žmones skatinu, kad jie kuo ilgiau liktų dirbti įmonėje, nes šiais laikais rasti gerą vadybininką sunku. Mano vertinimu, 10 metų vadovavimo patirtis yra tik pranašumas, ne trūkumas“, – IQ sakė bendrovės „Audėjas“ generalinis direktorius Jonas Karčiauskas.
Verslininkui netrukus sukaks 79-eri, tačiau žvalus balsas leidžia spėti, kad jis neketina nutraukti karjeros, vadovo poste besitęsiančios jau 44 metus. Klausimą, ar 1973-iaisiais būtų sutikęs vadovauti valstybės įmonei „Audėjas“, jeigu būtų žinojęs, kad jo karjera truks tik 10 metų, pašnekovas palydėjo juoku: „O, tuomet buvau vienas jauniausių direktorių respublikoje, dabar – vienas vyresnių. Tačiau valstybinis sektorius buvo, yra ir bus valstybinis. Kai pasikeičia politinė valdžia, pasikeičia ir vėjo kryptis. Šiandien vieni politikai mato vienaip, ryt kiti matys kitaip. Net jeigu būčiau jaunas, neičiau vadovauti valstybės institucijai ar įmonei, nebent tikrai žinočiau, kad galėsiu burti savo komandą. Bet šiais laikais tenka dirbti su tuo, ką randi arba ką tau pasiūlo. Ir iniciatyva nėra palaikoma, tik gesinama.“
Jis nepritarė idėjai riboti valstybių ir savivaldybių įmonių vadovų kadencijas, nes valstybė turi rasti kitų būdų, kaip kontroliuoti direktorius ir kasmet užtikrinti, kad jie dirbtų efektyviai, „neužsamanotų ir nesijaustų kaip namie“. Mintis, kad geriausi vadybininkai po 10 metų galėtų tęsti karjerą kitose valstybės bendrovėse, J. Karčiausko neįtikino.
„Permesti vadovus iš vienos srities į kitą gali būti ne taip paprasta. Prireikia nemažai laiko, kol asmuo perpranta tam tikros srities subtilybes. Jeigu valstybė to imsis, tik pristabdys progresą, – įsitikinęs verslininkas. – Bet privatusis verslas vadovus vertina vienaip, o valstybė – kitaip. Todėl ir rezultatai taip skiriasi.“
Iš prezidentūros jau pasiųsta labai aiški žinia – įvesti kadencijas visose viešojo sektoriaus srityse, taip pat švietimo sektoriuje. Švietimo įstaigų vadovams siūloma nustatyti 5 metų kadenciją ir maksimalų dviejų kadencijų skaičių, be to, jų atrankoje negalėtų dalyvauti politikai bei politinio ir asmeninio pasitikėjimo asmenys.
Daugiau kaip pusės švietimo įstaigų direktorių vadybinis stažas perkopęs 15 metų – kitaip tariant, statistiškai tipinėje šalies mokykloje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo vadovas galėjo pasikeisti vos kartą. Tačiau akivaizdu, kad toks „stabilumas“ neužtikrina mokymo kokybės, atvirkščiai – pastaraisiais metais moksleivių rezultatai prastėja.
Prezidentės patarėjos Saulės Mačiukaitės-Žvinienės teigimu, vadovų kaita būtų viena priemonių, kuri galėtų paskatinti didinti švietimo įstaigų kokybę. Tačiau Lietuvos mokyklų asociacija jau sukritikavo tokius siūlymus, nes neturint jokios aiškios švietimo sistemos vizijos pokyčius pradėti nuo vadovų kaitos neprotinga. Tai esą tik dar labiau pagilintų esamas problemas. Mokyklų vadovai taip pat nepateisina primetamos „misionieriaus funkcijos“, kai gerai dirbantis direktorius, pasibaigus kadencijai, turės būti perkeltas į kitą, galbūt prastesnę, švietimo įstaigą.
Švietimo ir mokslo ministerija žada parengti vadovų konkursų grafiką su pereinamuoju trejų metų laikotarpiu bei vadovų rezervą. Taip pat įvesti kasmetį švietimo įstaigų direktorių veiklos vertinimą numatant, kad dvejus metus iš eilės nepatenkinamai įvertintas asmuo būtų atleidžiamas iš pareigų. Ateity dirbti mokytoju, vadovu, būti švietimo įstaigos tarybų ar vadovų konkursų komisijos nariu galės tik nepriekaištingos reputacijos asmuo.
Tiesa, kai kurios savivaldybės pačios ėmėsi iniciatyvos, nelaukdamos, kol dėl kadencijų apsispręs Seimas. Pagal ilgamečių gimnazijų vadovų kaitą išsiskiria Kaunas, kur nuo 2015-ųjų neliko nemažos dalies direktorių, dirbusių du dešimtmečius ir ilgiau.
Įgyvendinti pokyčius visoje šalyje nebus lengva, ir lieka didelė tikimybė, kad šis Seimas, kaip ir ankstesnių kadencijų parlamentarai, nesiryš skelbti karo kukliai finansuojamam, bet įtakingam švietimo sektoriui.
Dėl to nuogąstauja ir švietimo lyderystės konsultantė Solveiga Grudienė. Ji priminė, kad dar 2011 m. sukurta kandidatų į švietimo įstaigų vadovus atrankos sistema, kurios tikslas – depolitizuoti mokyklų ir darželių direktorių skyrimo procesą ir į šiuos postus atrinkti kompetentingus asmenis.
„Tačiau didelio progreso neįvyko, nes atrankos kriterijai taikomi tik naujiems vadovams, o tarp esamų yra direktoriaujančių po 20 metų ir ilgiau. Didelė problema, kad mokyklose dirbančių asmenų amžiaus vidurkis siekia apie 50 metų. Tai milžiniškas atotrūkis tarp tų, kurie moko, ir tų, kurie mokosi“, – apgailestavo personalo atrankos bendrovės „Primum Esse“ vadovė.
Skaidri atrankos sistema, anot pašnekovės, ne tik leistų atrinkti tinkamus asmenis, bet ir suteiktų motyvacijos kitiems sistemos darbuotojams pakilti karjeros laiptais. Kai direktorių skyrimas buvo labai politizuotas ir priklausė tik nuo savivaldybės tarybos valdančiųjų partijos sprendimo, daug specialistų nematė jokių galimybių tapti vadovais, prieš tai neįstoję į tą partiją.
Ne visus ilgamečius mokyklų vadovus reikėtų atleisti. Tarp jų yra pažangių vadybininkų, galinčių tapti pavyzdžiu kitiems.
„Tačiau ne visus ilgamečius mokyklų vadovus reikėtų atleisti. Tarp jų yra tikrų savo srities profesionalų, pažangių vadybininkų, galinčių tapti pavyzdžiu kitiems. Taip, jų mažuma, todėl mokyklų vadovų rotacija skatintų pokyčius“, – įsitikinusi S. Grudienė.
Ši Vyriausybė jau ne kartą po žengto žingsnio pirmyn du atsitraukė atgal. Kad naujoji valdžia blaškosi, liudija Seimui pateiktas ankstesnio ministrų kabineto rengtos
Biudžetinių įstaigų įstatymo pataisos, kurios paliestų apie 3 tūkst. biudžetinių įstaigų vadovų. Siūloma įteisinti, kad pagal darbo sutartis dirbantys vadovai būtų priimami konkurso būdu 4 metų kadencijai.
Kadencijų skaičiaus siūloma neriboti – net ir po dviejų kadencijų atleistas asmuo galėtų dalyvauti konkurse eiti tos pačios įstaigos vadovo pareigas. Seime pataisas pristatęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis aiškino, kad taip siekiama „sudaryti galimybes atrinkti geriausius biudžetinių įstaigų vadovus, neužkertant kelio dalyvauti konkurse sukaupusiems toje įstaigoje nemenką patirtį“. O ketverių metų kadencija atitiktų politinio ciklo – Seimo ir savivaldybių kadencijų – trukmę.
Jis priminė, kad ankstesnė Vyriausybė 2015 m. birželį siūlė Seimui riboti kadencijų skaičių iki dviejų, bet parlamentas grąžino įstatymo projektą tobulinti. Tuomet Seimo nariai baiminosi, kad mažesniuose rajonuose neatsiras tinkamų kandidatų, ypač kultūros srityje.
Švietimo sistemos žinutė politikams. (BNS nuotr.)
Regis, to nė kiek nesibaimina kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Kai nepavyko priversti atsistatydinti Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo Gintauto Kėvišo, Kultūros ministerija pranešė parengusi Profesionaliojo scenos meno įstatymo pataisas ir Vyriausybės nutarimo projektą. Siūloma apriboti nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų kadencijų skaičių iki dviejų, taip pat įtvirtinti reikalavimą vadovams būti nepriekaištingos reputacijos.
Pirmiausia Vyriausybei reikėtų apsispręsti dėl labai aiškios tiek biudžetinių įstaigų, tiek valstybės bei savivaldybės įmonių vadovų kaitos sistemos, kuriai kuo mažiau įtakos turėtų politiniai skersvėjai.
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas dabartinės valdžios pastangas vertina kaip savotišką pripažinimą, kad vis dar yra neišspręstų problemų, ypač valstybės ir savivaldybių įmonėse. „Aišku, tai nėra ta „sidabrinė kulka“, vien dėl kurios galime tikėtis išjudinti įsišaknijusius nepotistinius ryšius. Juk dažniausiai jie saisto daugiau nei vieną žmogų, tad itin svarbu, kad vadovo „pakeitimas“ netaptų tiesiog gražia ryšių su visuomene akcija, kuri į išėjusio žmogaus vietą atvertų kelią kitos interesų grupės atstovui“, – įspėjo ekspertas.
Korupcijai pažaboti jis ragintų nedelsiant imtis kitų svarbių žingsnių: didinti nepriklausomų narių įmonių valdybose skaičių, užtikrinti, kad valdybos nariai ir vadovybė tinkamai deklaruotų savo interesus, o įmonės darbuotojai žinotų, kad jie gali saugiai pranešti apie galimos korupcijos atvejus.
S. Grudienės nuomone, įstatymuose turėtų būti numatyta ir kadencijų, ir dažniau atliekamo aiškaus veiklos rezultatų vertinimo galimybė. O dar svarbiau, kad šie reikalavimai nebūtų vien formalių vertinimų rinkinys, nes ir dabar numatytos kai kurių vadovų atestacijos, tačiau jos vykdavo labai formaliai.
Urėdų valdose bręsta reforma (BNS nuotr.)
Ji siūlytų parlamentinėms partijoms pasirašyti susitarimą dėl būtiniausių valstybės valdymo klausimų, tarp kurių turėtų būti ir valstybės interesų gynimo nuostata bei institucijų depolitizavimas: „Kai kurios puikios iniciatyvos nespėja virsti darbais, kai, pasikeitus valdančiajai daugumai, yra užgniaužiamos, nes svarbiausiu darbu tampa užduotis į postus susodinti savus. Politikai turėtų susitarti, kad valstybės interesai yra aukščiau politinių interesų. Tai gyvybiškai svarbu Lietuvai.“
Tačiau vargu ar tokia iniciatyva būtų palaikyta, nes politikos senbuviams įstaigų politizacija įaugusi į kraują. „Visi tą patį daro. Partijos turi valdžią, jos turi teisę skirti“, – 2014 m. kritikus nutildė tuometis Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas.
