-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Juk čia likę ir 1863-iųjų sukilimo, ir pokario metų tragedijos pėdsakai.
Panevėžį pusiau kertančia Smėlynės gatve praeinant pro raudonąją bažnyčią verta nulenkti galvą. Ir ne tik todėl, kad čia stūkso didi šventovė – Dievo namai.
Sukilėlių aikštė, esanti priešais vartus į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventorių, taip pat nusipelno didžiulės pagarbos ir primena skausmingą kraštiečių kelią į laisvę ir nepriklausomybę.
Sukilėlių aikšte ši vieta pavadinta palyginti neseniai – 1989 metų vasarį, kai Lietuva jau vadavosi iš raudonojo teroro.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad tuo pat metu Panevėžyje N. Gogolio gatvė vėl buvo pavadinta Smėlynės, Gegužės 1-osios – Katedros, R. Čarno – Vasario 16-osios, buvusi TSRS 60-mečio gatvė gavo Ateities, 51-osios armijos – Dariaus ir Girėno vardus.
Iki to laiko Panevėžio istorinės dalies teritorijoje, tarp Smėlynės g. ir bažnyčios esanti maža aikštė vardo tarsi ir neturėjo.
Atrodo, ji turėtų būti didesnė – tęstis aplink bažnyčia, bet dabar Sukilėlių aikštė tik maža teritorija, iš abiejų pusių rėminama dviejų gatvių atkarpų.
„1919 metų pabaigoje Panevėžio miesto taryba nutarė aikštę aplink bažnyčią pavadinti Mikalojaus Tiškevičiaus vardu. Anksčiau, caro laikais, kaip tvirtino istorikė Ona Maksimaitienė, ji vadinta Bažnyčios aikšte“, – paaiškina muziejininkas.
1941 metais M. Tiškevičiaus aikštę siūlyta pavadinti Aktyvistų, bet sumanymas liko neįgyvendintas.
Sovietiniais laikais – nuo 1948 metų – M. Tiškevičiaus aikštės pavadinimą, žinoma, nutarta panaikinti, o vietovei duoti Smėlynės gatvės vardą.
Vėliau ir Smėlynės pavadinimo neliko, o gatvė abipus bažnyčios, kiek ironiška, tapo S. Nėries.
Ir tik prasidėjus Atgimimui sugrąžinta istorinė teisybė ir pagarba šiai vietovei – gatvė vėl tapo M. Tiškevičiaus, o aikštė – Sukilėlių.
Sukilėlių aikštė priešais vartus į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventorių primena skausmingą kraštiečių kelią į laisvę ir nepriklausomybę. P. Židonio nuotraukos
Panevėžio miesto liaudies deputatų tarybos vykdomuoju komitetu 1989 metais vadinta miesto valdžia, vadovaujama Juozo Bečelio, neapsiriko mažai aikštei prie bažnyčios suteikusi Sukilėlių vardą.
Vietai – svarbiai paveldo daliai, įrašytai į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, tas pavadinimas tinka.
Visų įvykių, kurių būta toje miesto dalyje, nei sužinoti, nei aprašyti neįmanoma. Laikas ir aplinkybės juos vieną po kito keitė kartais taip greitai, kad net užuominos jau dingusios užmarštyje.
Vis dėlto yra atminti ir minėti būtinų faktų.
Įvairūs šaltiniai teigia, kad šioje aikštėje užkasti 1863 metų sukilimo dalyvių palaikai. Ši versija nėra ištirta, tačiau neabejojama, kad ji ne iš piršto laužta.
Čia ilsisi 1863–1864 metų sukilimo – vieno pirmųjų lietuvių bandymų žengti laisvės keliu – kovotojai.
Tas laikotarpis iki šiol žinomas kaip vienas iš skausmingiausių, bet ir viltingų šalies gyvavimo periodų.
O Panevėžio apskrityje tuomet labai aktyviai veikė Eliziejaus Liutkevičiaus sukilėlių būrys.
„1863 metų kovo mėnesį būriui ties Karsakiškiu laimėjus kautynes prieš Rusijos karinį junginį, vienas iš sukilimo vadų Zigmas Sierakauskas paskyrė E. Liutkevičių Panevėžio apskrities sukilėlių karinių pajėgų organizatoriumi ir būrys tęsė kovą“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Kautynių būta nemažai, bet įvykusios 1863 metų lapkritį, kai E. Liutkevičiaus būrys prie Darsiškių kaimo kovėsi su kazokų daliniu, buvo lemtingos. Vadas mūšyje buvo mirtinai sužeistas, žuvo ir daugiau sukilėlių.
Po kautynių vado ir kitų sukilėlių palaikai atvežti į Panevėžį ir užkasti aikštėje priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
Sakoma, kad paskui kapavietę įnirtingai sutrypė kazokų raginami arkliai.
Yra duomenų, kad 1864-ųjų kovą sukilėliams pralaimėjus mūšį ties Žaliapurvių kaimu, likę gyvi kovotojai atvežti į Panevėžį.
Spalio 11 dieną 10 valandą ryto dalis sukilėlių, manoma, kad šešiolika žmonių, stebint į aikštę suvarytiems panevėžiečiams, žandarų sušaudyti, čia pat užkasti, o laidojimo vieta taip pat sutrypta kazokų arklių.
Kiti sukilėliai buvo nuteisti ir ištremti.
1969 metais sušaudymo vietoje pastatytas paminklinis akmuo, o 1998-aisiais, minint 135-ąsias sukilimo metines, žuvusiems sukilėliams atminti šioje vietoje atidengtas panevėžiečio skulptoriaus Juozo Lebednyko sukurtas paminklas.
2023-iaisiais, kai minėtos 160-osios sukilimo metinės, Panevėžys, kovojęs anais tolimais 1863–1864 metais, ir dabar kartu su visa Lietuva minėjo šią sukaktį.
Žmonės masiškai ėjo į Sukilėlių aikštę prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir žūties vietoje degė žvakutes.
Pasakojama, kad šioje vietoje užkasus sukilėlių palaikus, kapvietę įnirtingai sutrypė
kazokų raginami arkliai.
1999 metais Sukilėlių aikštėje atsirado dar vienas ženklas – Partizanų plokštė, skirta
šioje vietoje išniekintiems, 1945–1952 metais Panevėžio apylinkėse žuvusiems Vyčio ir Algimanto apygardų partizanams atminti.
Tais tragiškais, lietuvių tautos naikinimo metais būtent šioje aikštėje būdavo numetami Lietuvos laisve tikėjusių ir už ją kovojusių nužudytų partizanų kūnai.
Pasak D. Pilkausko, tam ši vieta pasirinkta neatsitiktinai.
Juk kitoje Smėlynės gatvės pusėje, priešais bažnyčią, pastate, kurio dabartinis adresas Smėlynės g. 17, buvo įsikūrusi naikinamųjų būrių kovotojų, vadinamųjų stribų, būstinė.
„Iš savo būstinės jie stebėdavo, kas ateina prie sumestų partizanų kūnų, kas kaip elgiasi, kas verkia. Taip išaiškindavo, su kuo partizanai galėjo būti susiję, tuos žmones suimdavo, tardydavo“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Naikinamųjų batalionų štabas šiame pastate veikė 1944–1952 metais. Vėliau ilgą laiką čia buvo įsikūrusi Panevėžio prekybos valdyba.
Nors iš tikrųjų pastatas statytas visai kitam tikslui – jis buvo skirtas Panevėžio valsčiui.
Kai 1933 metų lapkričio 28 dieną buvo šventinamos ir iškilmingai atidarytos valsčiaus patalpos, niekas negalėjo numatyti, kaip vos po dešimtmečio pasikeis jų paskirtis. O tuomet naujame pastate įsikūrė Panevėžio valsčiaus savivaldybė, Panevėžio valsčiaus policijos nuovada ir pašto agentūra.
Į aikštę prie bažnyčios stribai vežė Algimanto ir Vyčio apygardose kovojusių partizanų kūnus.
Vyčio apygarda Panevėžio apskrityje įkurta pirmoji, o jos vadu
tapo Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Krikštaponis, vėliau žuvęs kautynėse.
Panevėžio apskrityje Vyčio apygardai priklausė būriai, veikę Vadoklių, Krekenavos, Panevėžio, Raguvos, Ramygalos ir Miežiškių valsčiuose.
1946 metų pradžioje Panevėžio apskrityje buvo net 13 Vyčio apygardos partizanų būrių, susijungusių į nemažus junginius.
„Iš savo būstinės jie stebėdavo, kas ateina prie sumestų partizanų kūnų, kas kaip elgiasi, kas verkia. Taip išsiaiškindavo, su kuo partizanai galėjo būti susiję, tuos žmonės suimdavo, tardydavo.“
D. Pilkauskas
Tačiau dauguma jų partizanų, įnirtingai persekiotų, žuvo per 1947–1948 metus – tragedija tęsėsi ir vėliau, kol 1953-iaisiais partizaninė kova, trukusi apie dešimtmetį, baigėsi ir liko tik pavieniai laisvės kariai.
„Vyčio apygarda buvo viena ilgiausiai pokario metais veikusių partizanų apygardų Lietuvoje“, – sako D. Pilkauskas.
Algimanto apygardos partizanai prieš sovietinį okupacinį režimą kovojo 1947–1950 metais. Šią apygardą sudarė trys rinktinės, ji net savo laikraštį „Partizanų kova“ leido.
Daug istorinių faktų surinkta apie šiuos persekiotus ir išduotus kovotojus, apie vykusius mūšius, per juos nužudytus ir miestų, miestelių aikštėse suguldytus narsuolius.
1947 metų birželį per Šimonių girioje surengtą Aukštaitijos partizanų vadų susitikimą ta vieta buvo apsupta kelių tūkstančių baudėjų ir partizanai buvo užpulti. Aršūs mūšiai ne kartą vyko ir Žaliosios girioje.
Po kiekvieno mūšio, kiekvienos apsupties, išdavystės kovotojų likdavo vis mažiau, ir Rytų Lietuvos srities vado įsakymu 1950 metų lapkritį Algimanto apygarda buvo panaikinta.
Sukilėlių aikštės istorija glaudžiai susijusi su Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir visą laiką buvo jos dalis.
O bažnyčios istorija turtinga – po to, kai 1781 metais Mikalojus Tiškevičius pastatė medinę bažnyčią, nuo 1860 m. pradėta rūpintis naujos mūrinės statyba.
Buvo patvirtintas sklypas, surinkta apie 10 000 rublių, privežta akmenų ir mūrinė bažnyčia jau buvo suprojektuota.
Tačiau prasidėjus 1863 metų sukilimui, klebonas Liudvikas Montvydas apkaltintas politine neištikimybe ir ištremtas į Sibirą, statybai surinkti pinigai konfiskuoti, akmenis įsakyta išvežti iš miesto, o sklypas parduotas.
Tik 1870 metais vėl prašyta leisti statyti mūrinę bažnyčią.
Caras sutiko grąžinti konfiskuotus pinigus ir 1875 metais užsakytas naujas parapijos bažnyčios projektas.
Po metų valdžia leido pradėti statybas senosios bažnyčios žemėje, ir klebono Mykolo Chodoravičiaus rūpesčiu 1877– 1885 metais pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia.
Daug garbingų dvasininkų tarnavo šioje bažnyčioje, daug jų prisimenami, gerbiami, iki šiol geru žodžiu minimi.
Vienas iš jų 1970–2006 metais čia dirbęs, kleboniją pastatęs monsinjoras Jonas Juodelis (1921–2006), besiilsintis bažnyčios šventoriuje.
Panevėžio miesto garbės pilietis, labiausiai nusipelnęs panevėžietis mokslo srityje monsinjoras J. Juodelis buvo nepaprastai šilta, dvasinga asmenybė – eruditas, mokėjęs esperanto, prancūzų, vokiečių, anglų, italų, lotynų, hebrajų, lenkų, rusų ir ispanų kalbas, sukaupęs turtingą asmeninę biblioteką.
Tragišką lietuvių tautos laikotarpį žymi Sukilėlių aikštėje partizanų plokštė, skirta šioje vietoje niekintiems, 1945–1952
metais Panevėžio apylinkėse žuvusiems Vyčio ir Algimanto apygardų partizanams atminti.
Buvo metas, kai Panevėžio spauda rašė, jog M. Tiškevičiaus aikštę miesto valdžia turėtų sutvarkyti – kairėje jos pusėje nei grindinio, nei šaligatvio nėra ir žmonėms tenka eiti per smėlyną.
Netrukus ta vieta sutvarkyta – aplink bažnyčios šventorių išsidėsčiusioje M. Tiškevičiaus aikštėje 1939 metais atsirado cementiniai takai.
D. Pilkauskas pasakoja, kad su šia miesto vieta susiję daug garbingų vardų.
M. Tiškevičiaus aikštėje gyveno gydytojas Kazys Gudelis (1893–1951).
Jis mokėsi Peterburgo karo medicinos akademijoje, o 1920 metais grįžo į Lietuvą ir dar spėjo pakariauti už nepriklausomą Lietuvos valstybę. K. Gudeliui teko tarnauti Lietuvos kariuomenės įvairiuose daliniuose, ilgiausiai kaip karo gydytojui – Panevėžyje.
Nuo 1930 metų jis pradėjo eiti Panevėžio apskrities ligoninės Gimdymo skyriaus vedėjo pareigas. Panevėžyje K. Gudelis vadintas beturčių tėvu, mat važiuodavo pas neturtingus ligonius nemokamai.
M. Tiškevičiaus aikštės 4-ajame name gyveno garsus pedagogas Stasys Janauskas (1901–1987).
S. Janauskas energingai įsijungė į jaunalietuvių gretas, buvo išrinktas į antrąją Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos Panevėžio rajono valdybą.
1945 metais mokytojas suimtas, dvejus metus kalėjo ir tik įtakingų gelbėtojų dėka reabilituotas ir grįžo į Panevėžį. Čia ilgus metus mokytojavo, dėstė lietuvių kalbą.
M. Tiškevičiaus aikštėje buvo Šv. Vincento ir Paulo draugijos vaikų lopšelis-darželis, kurį lankė našlaičiai, nuteistų motinų vaikai, pamestinukai.
Iki 1937 metų šiame lopšelyje globota 514 kūdikių ir vaikų. Jiems išlaikyti draugijos lėšas gaudavo iš rėmėjų, paramą skirdavo ir miesto savivaldybė.
