-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, beveik 1500 lankytojų sulaukusioje Muziejų naktyje jį pristačiusi autorė neslepia: šis viešas, asmeninėmis patirtimis paremtas pasakojimas netgi išprovokavo skausmingą artimų santykių nutraukimą.
Žurnalistikoje dirbau nuo pat 10-os klasės ir labai greitai supratau, kad vis dėlto nesu pakankamai stipri laukti, kol pasikeis sistema ir poreikiai.
Turbūt kaip ir daugelis jaunų žmonių į žurnalistiką atėjau su užsidegimu ir idealizmu, kad viską pakeisiu ir pagerinsiu. Nors ir yra nepaprastai nuostabios žurnalistikos, bet suprantu, kad tai ne man. Esu dirbusi ir pardavimų srityje, ir su renginiais, ir su kosmetologija. Bet tik dabar, dirbdama leidyboje, suprantu, kad tai ir yra ta sritis, kurioje jaučiuosi labiausiai save realizavusi ir laisva.
Tie metai, kai perskaitau daugiausia knygų, ir yra liūdniausi. Tai reiškia, kad daugiausia kartų ieškojau, kaip pasislėpti.
Tam tikra prasme, knygos yra geriausia ir gražiausia vieta. Nors ir ten niekada nesijauti saugus, ypač, kai skaitai tokias knygas kaip aš – siaubo romanus ir trilerius.
Saugiausiai jaučiuosi savuose namuose. Man buvo labai svarbu susikurti tokius namus, kuriuose jausčiausi saugi, nes taip buvo, deja, ne visada. Yra tekę gyventi ir ten, kur laiptinėje girdėdavau šūvius, o kartą buvau ir užpulta. Tai buvo labai baisus ir gąsdinantis laikas, kai nesijausdavau saugi net grįžusi namo.
Manau, kad mes narcisizmą pradedame labiau atpažinti ir bandome suprasti, kaip jis veikia. Žmonės narcizai yra lygiai tokia pati visuomenės dalis, bet vis dar neaiški ir iki galo neištirta teritorija.
Narcizai kuria šeimas, daro reikšmingus dalykus, bet mes ne visada žinom, kaip su tokiais žmonėmis reikėtų elgtis. Sakoma, kad psichoterapija narcizų neveikia ir galbūt tai tiesa. Mano patirtis rodo, kad tokie žmonės nenori keistis. Tai yra gera kūrybinė medžiaga, bet labai nuviliantis ir skaudus dalykas.
Medos patirtys išties yra labiausiai susijusios su mano gyvenimu, bet ir kiti romano veikėjai su manimi labai glaudžiai susiję.
Viskas yra mano patirtys, o idėjos ir mintys, kaip sukurti Medą ar Nikitą, atėjo labai natūraliai ir savaime. Nė vienas iš jų nepareikalavo daug apmąstymų, bet pareikalavo daug drąsos, nes visi veikėjai atėjo iš mano pačios išgyvenimų.
Veikėjus sugalvojau visiškai susiformavusius, su jų istorijomis ir priešistorėmis, o jų istorija su knygos pabaiga nesibaigia, nes aš tarsi toliau gyvenu su jais. Tai yra ir didelė dovana, ir kartu keistas žinojimas, kad manyje gyvena visi šie žmonės ir kad jiems suteikiu gyvybę.
Būtent dėl jo blogiausiais savo gyvenimo momentais išlikau. Kai būdavo labai blogai, suprasdavau, kad niekas Koldūnui nepasakys ir nepaaiškins, kur aš dingau. Išdavystė kažkam tokiam šventam ir tyram kaip gyvūnėlis man atrodo neteisinga ir labai baisi. Jis buvo ta priežastis, kodėl pakildavau iš lovos, kodėl eidavau į darbą ir kodėl darydavau visus dalykus, kuriems ne visada turėjau jėgų.
Išleidusi knygą pajutau palengvėjimą, kuris buvo sumišęs su labai daug skausmingų emocijų ir artimų santykių netekčių.
Žmonės, knygoje perskaitę apie save ir atradę ką nors, kas jiems nepatinka, užuot pabandę keistis, pakeitė tai, kad išmetė mane iš savo gyvenimo. Tai labai skaudu.
Bet ši knyga man atnešė ir labai daug tikrumo. Kai atvirai pasakiau, kad čia mano istorija, tokia ji ir tokia aš – nei tobula, nei neklystanti, o tiesiog visokia, žmonės atėjo su savo istorijom, norėdami palaikyti tuos mano svetimkūnius, bet duodami palaikyti ir savus, o nuo to tikrai lengviau.
Mane įkvepia labai daug žmonių. Nuo labai kasdieniškų – mano draugų, antrosios pusės, tėčio iki man labai svarbių įžymybių. Vienas ryškiausių iš jų yra Nikas Keivas, ir tatuiruotę jo turiu.
Jis yra tas kūrėjas, kuris mane veda į priekį ir man rodo, kad nuolat turiu sau kelti kūrybinį iššūkį, būti atvira savo auditorijai.
Dažnai sakau, kad netikiu Dievo, bet tikiu, kad Dievą ar net tą dieviškumą galima pajusti per meną. Nikas Keivas man yra tas, per kurį stipriausiai jaučiu, koks galingas, gaivališkas ir nuostabus gali būti menas.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Vienas iš jų mano tėtis. Labai dažnai galvoju, kad norėčiau būti tokia gera, atlaidi ir maloni kaip jis. Bet turbūt tai ne tie epitetai, kuriais žmonės mane apibūdina. Bet tai ir mano siekiamybė, ir nuolatinis galvoje besisukantis klausimas: o ką jis darytų? Kaip tėtis šioje situacijoje elgtųsi?
Idėja kilo mudviem su Gabriele (knygų vertėja Gabrielė Šilobritaitė – aut. past.) nuolat diskutuojant apie knygas. Jei mums įdomu kalbėtis, gal kam nors kalbėtis su mumis irgi būtų įdomu?
Manau, svarbu ne tiek pačios knygų apžvalgos ir įvertinimai, kiek skatinimas skaityti ir kalbėjimo apie knygas populiarinimas visiems suprantama, paprasta, nuoširdžia, kartais net tiesmuka kalba. Pastebime, kad žmonės labai mėgsta skirstyti knygas į rimtas ir nerimtas, o mums su Gabriele labai svarbu, kad žmonės nesijaustų kalti, kad ir ką jie skaito.
Man svarbiausia išlikti atvirai ir sąžiningai pačiai sau, savo kolegei Gabrielei ir skaitytojui. Aš niekada neparduodu savo nuomonės, įspūdžio ar sąžiningumo. Išlikti sąžiningam reiškia ne įžeidimą, bet tikrumą, kurio mums labai trūksta įvairiose apžvalgose tokioje mažoje rinkoje ir tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva.
Visada sakau tik taip, kaip man atrodo, nepriklausomai nuo to, ar knygą išleido mano draugas, ar kolega. Apžvalgose įtraukiu ir savo patirčių, pasakojimų, prisiminimų. Man labai svarbu, kad tas pasakojimas būtų autentiškas ir skaitytojas žinotų, jog tai būtent mano apžvalga.
Skaitytojų kritikos nepriimu asmeniškai. Man atrodo, jog viskas labai subjektyvu. „Svetimkūniai“ turi labai daug humoro, bet ne visiems jis priimtinas, kai kuriems per tamsus. Kai kuriems nesuprantamas žargonas ar mano aprašyti santykiai. Dar kiti įsižeidžia atradę knygoje save ir tai labai natūralu, nes man ir pačiai kartais nemalonu žiūrėti į tą literatūrinį veidrodį ir suvokti, kad jame save matau tokią, kokia esu, o ne kokia norėčiau atrodyti kitiems. Bet tai yra kelias, vedantis išsilaisvinimo link.
Nesu nusistačiusi prieš jokias knygas. Visos geros, jei jas skaito.
Pati skaitau įvairias knygas, o įdomiausia man yra gerai parašyta knyga. Pastebiu, kad vis mažiau kantrybės turiu neoriginalioms knygoms, parašytoms tik dėl rašymo. Aš noriu pamatyti, kad žmogus originaliai galvoja apie tam tikrą idėją ir kad knyga nėra parašyta pagal kurį nors rašymo kursą ar formulę.
Nors ir labai mėgstu koncertus, „stand-up“ komedijas, buvimą su draugais, antra puse ir Koldūnu, bet visgi skaitymas yra pagrindinė mėgstamiausia veikla.
Knygos visada buvo didelė mano gyvenimo dalis, skaitymą renkuosi sąmoningai vietoje kitų veiklų. Dirbdama leidėja skaitau knygas ir darbe – tas, kurias mes leisime, taip pat ir tas, kurių neleisime. O atrasdama laiko skaityti ir rašyti laisvu laiku ir savo malonumui, vadovaujuosi mėgstamiausiu šūkiu: kai darai, tai ir pavyksta.
Tatuiruočių turiu labai daug, jų skaičius jau siekia dviženklį ir beveik visos didelės.
Sunkiais momentais jos man leidžia prisiminti gražius, šviesius dalykus. Noras turėti tatuiruotę atsirado paauglystėje, o darytis jas pradėjau vos tik ėmusi gyventi savarankiškai.
Neturiu vienos reikšmingiausios – visos man savaip svarbios.
Vienos reprezentuoja mano geriausią draugę, kitos – tėtį, jo ranka rašytą tekstą, mūsų mėgstamiausią dainą ir grupę. Tatuiruotės man yra būdas atsiduoti į kito rankas, kito kūrybai ir leisti tai kūrybai kalbėti per mano kūną. Su kiekviena tatuiruote jaučiuosi vis labiau savimi, nei buvau iki tol.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Savo antrąją knygą, kuri vadinasi „Nepriklausomybė“, jau esu parašiusi ir ja labai tikiu. Jau kitais metais ji turėtų būti išleista ir pristatyta Vilniaus knygų mugėje.
Ją rašant manyje įvyko tikras persilaužimas, nes supratau, kad rašyti ne apie save yra gerokai lengviau. O mano patarimas, kurį taikau ir sau, galbūt nuskambės liūdnai: jei gali nerašyti, tai nerašyk.
Yra tikėjimas, kad visi gali daryti viską. Aš irgi manau, kad turime siekti papasakoti kokią netikėtą, nuoširdžią istoriją. Bet tiems, kurie nori tik uždirbti ar išpopuliarėti, tai nėra nei geriausias, nei greičiausias ir net ne patogiausias kelias. Pirminis klausimas turėtų būti ne kaip parašyti knygą, o kokia yra mano idėja. Rašyti reikia tik tada, kai gimsta sumanymas, o iki tol – daryti kūrybinius pratimus ir tobulinti savo rašymo raumenį.
Jums galima! Jums galima daryti tai, ką norite daryti, kas jums atrodo teisinga, kas jums atrodo gera ir sveika. Jums galima brėžti ribas, jums galima nevažiuoti į šeimos šventes, jums galima nesirinkti visuotinai pripažintos „ilgai ir laimingai“ istorijos. Jums galima tiesiog gyventi ir pradėti gyventi, nepriklausomai nuo to, jei jums jau nebe 18-ika metų. Jums tiesiog galima!
Susitikimą galite peržiūrėti Tomo Švedo video įraše:
