-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Daugiau nei dešimtmetį Panevėžio 5-ojoje gimnazijoje organizuojami pilietiškiausio moksleivio rinkimai jos buvusiai mokinei Godai Pazukaitei prieš metus tapo lemtingi. Paskutinėje gimnazijos klasėje besimokiusi mergina nurungė dvylika konkurentų ir po įspūdingos komisijai paruoštos kalbos nuskynė pirmąją vietą.
Dabar jau architektūrą Vilniuje studijuojanti panevėžietė sako, kad nors toks įvertinimas jai kelio į platesnius vandenis neatvėrė, tačiau suteikė kur kas daugiau – pasitikėjimo savimi.
G. Pazukaitė juokauja, jog artimieji visuomet tikėjo jos darbais bei veikla, o vienintelė abejojusi pergale – ji pati. Mergina puikiai prisimena emocijas, užplūdusias paskelbus garbingą nominaciją ir išgirdus savo vardą.
„Tai buvo konkursas, suteikęs galimybę iš naujo patikėti savimi. Prieš jį, manau, visi nominuotieji susidūrėme su dvejonėmis: ar esame verti, ar užtektinai įdėjome pastangų. Pilietiškiausio dvyliktoko premijos laimėjimas vainikavo nuveiktus darbus, pastangas mokytis“, – sako Goda.
Į gimnazijos bendruomenės veiklą G. Pazukaitė įsiliejo tik pradėjusi mokytis. Peržengusi devintos klasės slenkstį, ji netrukus tapo klasės seniūne, vėliau buvo aktyvi mokinių parlamento narė. Kaip pati sako, ši veikla iš jos pareikalavo daugiausia pastangų ir laiko. „Organizuodavau didžiąją dalį mokyklos renginių arba prisidėjau prie jų rengimo, dalyvavau visose reikšmingose mokyklos šventėse ir minėjimuose“, – prisiminė.
Veiklos vietoje nenustygstančiai merginai netrūko ir už gimnazijos ribų. Ji tapo ir tarptautinės olimpiados KINGS, vienijančios Lietuvos, Estijos, Lenkijos bei Gruzijos žiniukus, ambasadore Panevėžyje, prisidėdavo prie miesto moksleiviams organizuojamų anglų kalbos ir matematikos žinių patikrinimų.
Išvykti mokytis svetur, pažinti kitas kultūras ir žmones G. Pazukaitė norėtų, visgi užsienyje ilgam pasilikti ji net neplanuoja.
Pilietišku žmogumi panevėžietė pirmiausia įvardijo nuoširdumu pasižymintį asmenį, kuriam rūpi bendruomenės gerove.
Pasak Godos, būti pilietiškam nėra sudėtinga, o garbingas titulas jos pečių tikrai neslegia. Vis dėlto kalbėti už visus jaunus žmones G. Pazukaitė nedrįsta. Anot jos, svarbu, kokioje aplinkoje augame ir bręstame, kokie žmonės mus supa, kokias vertybes puoselėjame – visa tai formuoja pasaulėžiūrą.
„Pilietiškumo sąvoka kiekvieno skirtingai apibrėžiama. Noriu tikėti, kad dauguma žmonių susikuria sau tinkamiausią pilietiško žmogaus modelį ir kasdien stengiasi bent kažkokiu poelgiu tą vardą pateisinti“, – vylėsi ji.
Plačiame vertybių spektre aukščiausią vietą G. Pazukaitė skiria ne kam kitam, o žmogui. Jos nuomone, puoselėdami santykius su aplinkiniais – draugais, šeimos nariais, mokytojais, kolegomis – dedame tvirtą pagrindą laimingam ir visaverčiam gyvenimui.
Ji neabejoja, jog šiuolaikiniame pasaulyje kiekviena dora, morali žmogaus savybė turi būti laikoma didele vertybe. Už pilietišką požiūrį apdovanota mergina įsitikinusi – šis būdo bruožas gali padėti pakurstyti didesnę civilizacijos vienybę, kuri šių dienų pasaulyje, pilname sukrečiančių įvykių, atlieka ypatingą vaidmenį.
„Visi esame skirtingi ir pilietiškumą interpretuojame savaip, bet gal tai ir yra nuostabu – kiekvienas sau priimtinais būdais dedame individualų indėlį į visuomenės gerovę, dėl to ji tampa tokia spalvinga“, – svarstė Goda.
Apie stiprų merginos pilietiškumo jausmą byloja ir G. Pazukaitės požiūris į gimtąją kalbą. Nors architektūros studijos vyksta anglų kalba, ji sako dažnai susimąstanti, jog turbūt nepavyktų gyventi šalyje, kurioje žmonės kalbėtų jai svetima kalba. Tačiau savo ateitį matančiųjų svečioje šalyje Goda neskuba teisti. Ji sako nemananti, kad išvykdami iš gimtosios šalies žmonės ima ją mažiau mylėti. Tad ir didėjantys emigracijos skaičiai, jos nuomone, neturėtų būti tiesiogiai proporcingi mažėjančiam pilietiškumo lygiui.
„Jei žmogus palieka gimtąją šalį, nes jam reikia daugiau erdvės pasireikšti ir augti, ar galime jį dėl to teisti? Visiškai normalu, kad kitose šalyse gali būti ir yra platesnių galimybių tam tikrų specialybių atstovams. Belieka tik džiaugtis noru siekti kažko daugiau“, – svarstė Goda.
Išvykti mokytis svetur, pažinti kitas kultūras ir žmones G. Pazukaitė norėtų, visgi užsienyje ilgam pasilikti ji net neplanuoja.
„Man smagu girdėti lietuviškai kalbančius žmones. Tačiau lygiai taip pat džiaugiuosi matydama vaikščiojančius mūsų gatvėmis užsieniečius, Lietuvą pasirinkusius kaip vertą aplankyti šalį“, – kalbėjo ji.
Anot G. Pazukaitės, sunku net pasakyti, kodėl tokia laiminga gyvendama Lietuvoje. Tiesiog jaučiasi esanti savo vietoje.
„Mane liūdina kasdien skaitomos žinutės apie smurtą, alkoholizmą, žmonių apgaudinėjimą. Bet tai nėra tik Lietuvos problema, esame pasaulio gyventojai ir šios bėdos opios visur“, – gūžteli pečiais Goda.
Išsiugdyti pilietiškumo ir pilietiško žmogaus sąvokas bei suformuoti tvirtą požiūrį G. Pazukaitei labiausiai padėjo 5-osios gimnazijos, kurioje mokėsi, bendruomenė. Aplinkinių žmonių įtaka jos asmenybės formavimuisi buvo didelė ir reikšminga. Godos akimis, jaunesniųjų gimnazijos klasių mokiniai nuolat mato teigiamą ir įkvepiantį pavyzdį iš vyresnėlių, tad netrunka perimti jų įpročius ir gyvenimo modelį.
„Man visuomet atrodė, jog gimnazijoje mokinių kartos tarsi įsisukę į tam tikrą užburtą ratą. Ką viena išmoksta iš vyresniųjų, nori perduoti jaunesniesiems, naujokams“, – svarstė G. Pazukaitė.
Ji prisipažino, jog baigus mokyklą ir atsidūrus kitoje aplinkoje, požiūris šiek tiek ėmė keistis, persiformuoti. Vis dėlto toli nuo jos įsivaizduojamų šaknų neatitolta.
„Galiu drąsiai sakyti, jog dar būdama paskutinėse gimnazijos klasėse jaučiausi tvirtai ant kojų stovinčiu jaunu žmogumi, kuris žino, kad nori būti aktyvus visuomenės narys, ir ką dėl to planuoja padaryti“, – su šypsena kalbėjo Goda.
Panevėžietė džiaugėsi, jog ją ir daugumą bendraklasių, gimnazijos parlamento, kuriam pati priklausė, narių ir mokyklos draugų siejo tos pačios vertybės, siekiamybės.
„Mano aplinkoje daugiausia buvo aktyvūs žmonės. Su jais nuolat kur nors dalyvavau, bendravau ir galėjau kažko naujo išmokti, tobulėti. Negaliu pamiršti ir mokytojų, tapusių mano draugais“, – kalbėjo prieš dvejus metus vidurinį išsilavinimą įgijusi G. Pazukaitė.
Aktyvi ir energijos nestokojanti mergina dabar gyvenimą kuria Lietuvos sostinėje ir jau menkai teseka Panevėžyje pasilikusio jaunimo veiklą. G. Pazukaitė tvirtina savo kailiu patyrusi, ką reiškia ribotos savęs realizavimo galimybės. Jų, merginos nuomone, gimtojo miesto jaunimui labai trūksta.
Goda įsitikinusi, jog Panevėžyje yra užtektinai įvairių – atgyjančių ir naujai besikuriančių –jaunimo organizacijų. Kai kurios jų aktyviai plėtoja savo veiklą, bet ne visuomet koncentruojasi į svarbius dalykus.
Visgi jaunąją panevėžiečių kartą mergina mato smalsią, kūrybišką, ieškančią sprendimų ir nesibaiminančią iššūkių.
„Mieste gausu aktyvistų, nenorinčių po pamokų skubėti namo. Panevėžio jaunimas ambicingas ir veiklus, tačiau nesulaukdamas didesnio palaikymo iš šalies nedrįsta imtis veiksmų“, – situaciją mato Goda.
Mergina sutinka, jog kartais, neturint kur savęs realizuoti, jaunuoliams nesunku pasukti ir klystkeliais. Tačiau vertinti visų pagal vieną kurpalį, jos nuomone, nederėtų. Kartais tereikia tik vieno paskatinančio pokalbio, teisingo pavyzdžio, kad viskas pakryptų teigiama linkme.
„Gyvename ne idealiame pasaulyje, kiekvienas augame skirtingose aplinkose ir mums svarbūs skirtingi dalykai. Kuo toliau, tuo tvirtesni ir savarankiškesni žmonės auga, kurie geba patys pasirūpinti savimi“, – svarstė G. Pazukaitė.
Goda save atrado architektūros studijose, kurioms ir skirianti didžiąją dalį paros laiko. Nors pamena kadaise svajojusi užsivilkti baltą chalatą – būti medike.
„Sunkoka pačiai suvokti, kodėl apie tai svajojau, nes dabar aiškiai suprantu, kaip man svarbu būti tokioje aplinkoje, kurioje galiu save išreikšti per kūrybą“, – stebisi studentė.
Vis dėlto ji neslepia pirmaisiais studijų metais susidūrusi su vidinės motyvacijos stygiumi. Ne kartą atrodė, jog viskas tiesiog per sunku ir visko per daug.
„Tokiais momentais stengiuosi pabūti su savimi, nusiraminti, pamąstyti. Suprantu, jog dalykai, kurie tikrai vertingi, nėra pasiekiami lengvai. Būna dienų, kai viskas krenta iš rankų ir, atrodo, net protingo sakinio nepavyksta suregzti. Tačiau net ir tokios dienos naudingos: kartais verta nudegti, kad suprastum, jog norint šį tą vertingo pasiekti, reikia labai smarkiai pasistengti“, – samprotavo G. Pazukaitė.
Goda kartais susimąsto ir apie tai, jog galbūt būtų lengviau studijuoti tiksliuosius mokslus, nes kūrybinis darbas yra tikrai labai sunkus, reikalaujantis daug išmonės, fantazijos ir nekasdienių sprendimų. Tačiau bėgant laikui ir vis geriau išmanant studijų subtilybes, supratusi, jog monotonija, rutina taip pat ilgai jos nežavėtų.
Kad esanti kūrybiškos prigimties, Goda pastebėjo dar būdama moksleivė. Mergina labai mėgo rašyti, todėl netruko įsijungti į gimnazijoje kas mėnesį leidžiamo sienlaikraščio komandą, po poros metų tapo jo redaktore.
Pradėjusi studijuoti, rašymą mergina iškeitė į skaitymą. Tokias akimirkas su savimi G. Pazukaitė labai vertina ir sako vis aiškiau suvokianti, kiek daug gerų emocijų tai suteikia.
Goda juokavo, jog architektūros studijos gana sėslus mokslas, o ji ėmė jausti vis didėjantį poreikį pramankštinti kaulus.
„Rytais arba vakarais sportuoju, laisvalaikį stengiuosi kartu su iš Panevėžio kilusių draugų būriu leisti aktyviai. Norisi rūpintis ir vidine, ir fizine savo gerove“, – šypsosi mergina.
Goda žino: niekas kitas nuo sofos nepakels, tad vienintelis žmogus, kuris skatina eiti pirmyn, yra ji pati.
