-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Juozo Miltinio dramos teatro legenda, kiekvienam panevėžiečiui puikiai žinomas aktorius, 2013-ųjų Metų panevėžietis A. Paulavičius šįmet lapkričio 7 dieną būtų minėjęs ypatingą sukaktį – 80-metį.
Į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje surengtą šiam nepamirštamų personažų kūrėjui, vienam iškiliausių šalies artistų, charizmatiškam žmogui skirtą atminimo vakarą „Nešdavo save į šventę ir pats buvo šventė“ susirinkę jo kūrybos gerbėjai sunkiai tilpo salėje.
Renginio vedėjo aktoriaus Albino Kėlerio įžanga į A. Paulavičiaus paminėjimo vakarą trumpa – aktoriaus nėra, jis nepasirodys, bet pasirodys teatrologė su pranešimu, aktoriai, bus filmas, skaitomos eilės.
Ir kelios eilutės, atskleidžiančios menininko gyvenimo trapumą: „Grojau veidu, balsu ir vardu. Kol beliko tik natos.“ Tai tik parodo A. Paulavičiaus didybę.
Gyvenimas – ilgas brūkšnys per horizontą – vaikystė, teatro studija ir visas gyvenimas.
Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja teatrologė dr. Asta Petrikienė atkreipė dėmesį, kad puikios fizinės formos ir labai apsiskaitęs A. Paulavičius įkūnijo Juozo Miltinio postuluotą idealaus aktoriaus tipą. Jis ne tik vaidino, bet ir palaikė ryšį su žiūrovais. Aktoriaus, kuris nėra tik atlikėjas, bet atveria žmogaus būsenos gelmes.
Pirmas A. Paulavičiaus vaidmuo – Feliksas „Karuselėje“, netrukus jau Edgaras „Mirties šokyje“. Ryškūs jo sukurti vaidmenys kine, bet aktoriaus interpretacijos teatre ypač svarbios.
A. Paulavičiaus kūryba nusitęsė per dvi epochas. 1965 metais atėjęs į teatrą nepamiršo pirmųjų maestro Juozo Miltinio žodžių: „Niekas čia jūsų varu nevarė.“
G. KARTANO nuotr.
Atminimo vakare parodytas operatoriaus Jono Čergelio iš archyvinių kadrų sukurtas dokumentinis filmas „Pusvalandis su aktoriumi Algirdu Paulavičiumi“ priminė ryškiausius ir įdomiausius vaidmenis, atskleidžiančius vaidybos unikalumą, nukeliančius į teatro praeitį ir legendinio režisieriaus Juozo Miltinio laikus.
„Kai A. Paulavičius vaidino „Mirties šokyje“, aš kabinau paltus. Per gyvenimą teko sukurti ne vieną filmą. Medžiagos tam filmui toli ieškoti nereikėjo, tik pasiknaisioti stalčiuose“, – pasakoja J. Čergelis.
Filme aktorius sėdi bibliotekos kambaryje. Jis buvo didelis eruditas ir neįsivaizduojamas be poezijos, ypač – be mėgtų poetų Vytauto Mačernio, Jono Strielkūno ir Žako Prevero eilių.
„Tas mūsų nuotykis prasidėjo 1977 metais ir jis išliko visą tolesnį gyvenimą. Jis buvo nelengvas, nepaprastas, bet gražus.“
I. Milaševičiūtė-Paulavičienė
Šiltuose ir atviruose kolegų aktorių prisiminimuose A. Paulavičius atsiskleidė ir kaip jautrus bei supratingas scenos partneris, ir kaip nepakeičiamas pasakotojas, ir kaip dabita, džentelmenas.
„Gyvi esame tiek, kiek mus prisimena. O tų prisiminimų begalės. Algis mėgo vaidinti ir scenoje, ir gyvenime. Mylėjo kiekvieną tekstą… Kai reikėjo atsistoti šalia, scenoje po kelių minučių pasijusdavai komfortabiliai. Jautei petį, pasitikėjai“, – kalbėjo A. Preidytė.
Ji prisiminė ir pirmą spektaklį po J. Miltinio išėjimo iš teatro.
„Jame vaidinome aš ir Algis. Režisierius sugalvojo, kad aš, jauna mergina, turiu mušti Algį. Galvoju, kaip? O Algis sako: tai trenk, kaip priklauso, kaip dera. Ir išėjo taip, kad praskėliau lūpą. Algis ir sako: „Dabar teatre yra trys mergos, kurių bijau. Tai Dalia Melėnaitė, Gražina Urbonavičiūtė, o dabar ir tu“, – pasakojo A. Preidytė.
Pasak aktorės, A. Paulavičius buvo organiškas, negailėdavo komplimentų, šalia jo visada būdavai dama.
G. KARTANO nuotr.
Vakaro vedėjas Albinas Kėleris priminė kažkada pasakytus kolegos Algio žodžius, kad „teatras – kaip liga, kaip alpinisto kopimas į kalną. Ir bijau, ir prakeikiu, ir noriu bėgti, ir vis tiek negaliu pabėgti“.
Tai tarsi patvirtina aktoriaus Vytauto Kupšio prisiminimai.
„Algį sutikau, kai buvau septyniolikos. Jis su mano broliu ir Vaclovu Šarausku, turėjusiu moskvičių, atvažiavo į mano tėviškę Darbėnus. Ką čia slėpti, užėjom į parduotuvę. Ir visi į vitriną, kur alkoholis. Brolis – deginės, Algis – dvi, Šarauskas – dideles. Susėdome gamtoje. Pirmasis iškrito brolis, po kelionės buvo pavargęs, tada Šarauskas, o Algio rankos vis plačiau ir kalba, kalba, kalba. Pasakoja, vardija su datom, pavardėm. Parėjom iki namų. Jis vėl kalba, pasakoja. Man pavyko pabėgti, tada susirado mano močiutę. Ta iškepė kiaušinių, o Algis vis pasakoja ir pasakoja, ir vėl pasakoja be sustojimo. Atrodė, kad tai žmogus, kuris lengvai eina per gyvenimą“, – prisiminė V. Kupšys.
O kartą, pasakojo V. Kupšys, jį pasikvietęs Donatas Banionis liepė ruoštis mirusio kolegos Arvydo Gusto vaidintam vaidmeniui.
„Įeinu į grimo kambarį ir pradėjau bliauti, ištiko isterija. Pasirodo A. Paulavičius ir man sako: „Aš kalbėjau su vienu aktoriumi, teatras nėra kolektyvas. Teatre nėra draugų. Tik konkurentai. Kai iš tavęs gyvo vaidmenį atims, tada verk.“ Algis pasirodė kitoks, o paviršutiniškumu maskavosi. Jis buvo gilus žmogus. Spektaklyje „Hanana, kelkis ir eik“ jo vaidmuo be žodžių, užtat per repeticiją atkalbėdavo. Režisierius R. Atkočiūnas netgi yra jį tildęs, bet Algis sako: „Aš ir taip daug tyliu, leisk man pakalbėti“, – prisiminimais dalijosi kolega.
Ir atviras, ir jautrus pasakojimas apie kolegą aktorės Gražinos Urbonavičūtės.
A. Paulavičius ne kartą yra sakęs, kad tai ji atvedusi į teatrą.
„Tai buvo mano kaimynas iš Josvainių gatvės. Šią vasarą buvau Kėdainiuose ir nuėjau į Josvainių gatvę. Tas raudonas mūrinukas, kur gyveno A. Paulavičius, remontuojamas: platinami langai. Ten, kur aš gyvenau, – tik tėvo įkaltas stulpas. Algis buvo mūsų merginų dėmesio centre. Išeidavome pašlifuoti šaligatvių ir laukdavome, kol Algis eis su draugu. Jis buvo nepaprastas dabita: siauros kelnės, baltos kojinės, raudonas megztinis ir juodas šniūrelis vietoj kaklaraiščio“, – pamena G. Urbonavičiūtė.
Kartą A. Paulavičius, neseniai dvidešimties sulaukęs kėdainiškis, Kauno geležinkelio stotyje susitiko kraštietę, stabtelėjo su ja pakalbėti ir sužinojo, jog Panevėžio teatre Juozas Miltinis renka savo studijai grupę būsimų aktorių. Ilgai nelaukęs, paskatintas sutiktos kaimynės, iš Kėdainių išvyko į Panevėžį pabandyti stoti į tuo metu jau garsią J. Miltinio studiją.
Į priėmimą suvažiavo keli šimtai jaunuolių iš visos šalies. Prieš garbingą komisiją jiems teko deklamuoti po eilėraštį ir pasakėčią, atlikti etiudą, kad būtų penki pojūčiai – be žodžių tuos pojūčius įtikinamai perteikti. Kompozitorius Antanas Belazaras tikrino stojančiųjų klausą, ritmo jausmą, o galiausiai laukė pokalbis su pačiu J. Miltiniu. Po tokio egzaminavimo iš maždaug keturių šimtų žmonių atrinkta vos dešimt būsimų studentų ir dar šeši kandidatai. Jie, vienas po kito nubyrėdami, pradėjo ir tęsė mokslus.
A. Paulavičiui atėjus į J. Miltinio studiją, Panevėžio teatras gyvavo daugiau kaip du dešimtmečius ir jau buvo spėjęs išgarsėti. Savo šlovę buvo pasiekę pirmieji režisieriaus vyriausios kartos mokiniai – Algimantas Masiulis, Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Gediminas Karka, Eugenija Šulgaitė, Kazimieras Vitkus ir daugelis kitų.
1966 metais A. Paulavičius baigė J. Miltinio teatro studiją ir pradėjo dirbti Panevėžio dramos teatre.
„Teko ir man su Algiu vaidinti didelius vaidmenis spektakliuose „Kelionė į Akapulką“, „ Aš moteris“, „ Trys seserys“. Įsiminė jautriai sakomas tekstas Algio personažo Veršinino seserims: „Pripratau prie jūsų. Ačiū jums už viską… Atleiskit, jei kas buvo negerai. Daug, labai jau daug aš kalbėjau ir tai atleiskit, neminėkit bloguoju“, – pasakojo G. Urbonavičiūtė.
Į bibliotekoje surengtą šiam nepamirštamų personažų kūrėjui, vienam iškiliausių šalies artistų, charizmatiškam žmogui Algirdui Paulavičiui skirtą atminimo vakarą „Nešdavo save į šventę ir pats buvo šventė“ susirinkę jo kūrybos gerbėjai sunkiai tilpo salėje. G. KARTANO nuotr.
Prisiminimus G. Urbonavičiūtei sužadino žiūrėtos nuotraukos. Vienoje jų – suteikiami nusipelniusių artistų vardai.
„Tai vyko Lietuvos SRS Aukščiausioje taryboje, ten buvo labai oficialu ir greita. Teatro autobusas mūsų jau laukė. Išeiname ir žingsniuojame Gedimino prospektu, aš tyliu ir Algis tyli. Viduryje prospekto sudėtos dėžės su daržovėmis. Staiga tylą nutraukia Algis: „Gražka, kokios gražios bulvės, ar turi?“ „Yra kelios namie“, – atsakau. „Tai nusipirk, aš panešiu“, – paragino. Man taip įstrigo: valstybinis apdovanojimas ir „ar tau nereikia bulvių?“ Nesibičiuliavom, nesikieminėjom, taip buvom išmokyti J. Miltinio. Bet visada žinojau: jeigu kas, yra Algis. Pasigendu ir trūksta“, – prisipažino aktorė.
Labiausiai aktoriaus pasigenda tie, kurie buvo arčiausiai. Irena Milaševičiūtė-Paulavičienė pažvelgė į jųdviejų ryšį, pacituodama Nyčę: „Gyvenimas – tai nuotykis. Vienaip ar kitaip elgsitės, jis vis tiek bus nuotykis.“
„Tas mūsų nuotykis prasidėjo 1977 metais ir jis išliko visą tolesnį gyvenimą. Jis buvo nelengvas, nepaprastas, bet gražus“, – kalbėjo aktoriaus našlė.
Nuoširdūs tarsi paskutinis vakaro akordas aktorės Reginos Kairytės žodžiai.
„Oi, kaip jaudinuosi, jaučiu, kaip plaka širdis. Sveikinu tave, Algeli, su gimtadieniu. Puokštę gėlių atiduodu tau, Irena, už kantrybę ir tarnystę“, – padėkojo R. Kairytė.
