Panevėžio apygardos prokuratūra. „Sekundės“ nuotr.

Nuteistojo testamente – prokuroro pavardė

Už parduotus grūdus pinigų iš vienos Panevėžio įmonės neatgavusios bendrovės nesitikėjo, kad jų skundą ėmusi narplioti teisėsauga užčiuops tikrą detektyvą ir prisikas iki miesto teniso kortų.

O verslininko ir trijų bankroto administratorių pėdsakais sekęs Panevėžio apygardos prokuroras veikiausiai nė nesapnavo, kad atsidurs vieno iš dabar jau nuteistųjų testamente. Visos šitos istorijos nebūtų buvusios, jei sėkmingas verslininkas nebūtų pasidavęs jam verslą ir reputaciją kainavusiai aistrai lošti.
Panevėžio apygardos teisme nuosprendį išgirdo bendrovės „Litgrain“ akcininkas ir direktorius 45-erių Mindaugas Šydeikis bei trys ją subankrotinti pasamdyti bankroto administratoriai.
Dėl nusikalstamo bankroto ir dokumentų klastojimo nuteistam M. Šydeikiui teismas skyrė lygtinį metų ir 20 dienų laisvės atėmimą bei atlyginti jo apgautoms dviem įmonėms 193 tūkst. 467 eurų žalą.
„Litgrain“ bankrotą vykdę administratoriai atsipirko baudomis. Panevėžyje žinomą Jurijų Grafmaną, bendrovės „Bankrotas LT“ vadovą, pirmos instancijos teismas pripažino piktnaudžiautoju ir priteisė valstybei sumokėti 11 tūkst. 298 eurų baudą. Kaltais pripažinti ir du jo kolegos. Andriui Grigalauskui teismas skyrė laisvės atėmimą 3 metams ir 9 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams, o Gaivai Kažemėkienei teko 9 tūkst. 415 eurų bauda bei baudžiamojo poveikio priemonė – panevėžietei atimta teisė trejus metus užsiimti juridinių ir fizinių asmenų restruktūrizavimo ir nemokumo procesų vykdymu ir teikti su tuo susijusias paslaugas.

Bauda skirta ir J.Grafmano vadovaujamai bendrovei „Bankrotas LT“. Jai priteista per metus nuo nuosprendžio įsigaliojimo sumokėti 37 tūkst. 660 eurų.

Taškas šioje ilgai trunkančioje byloje nepadėtas – Panevėžio apygardos teismo paskelbtas nuosprendis dar nėra įsigaliojęs ir gali būti skundžiamas.

Liko tik kelnės

Beveik penkerius metus teismo verdikto laukusių nuo „Litgrain“ nukentėjusių įmonių atstovai neslepia nė kiek nelengviau atsikvėpę. Jie mažai turi vilties, kad bus atlyginta šimtatūkstantinė žala, ir ironizuoja, kad veikiausiai teismo kirtis būtų buvęs kur kas skaudesnis, jei nukentėjęs būtų ne privatus verslas, o pati valstybė.
„J. Grafmanui tokia bausmė kaip niekis, o kas iš to, kad M. Šydeikiui priteista atlyginti mums žalą. Ką iš jo paimsi? Kelnes, su kuriomis į teismą ateina?“ – atsidūsta bendrovės „Šiaurės vilkas“ generalinio direktoriaus pavaduotoja Genė Juodvalkienė.
„Šiaurės vilkas“ yra Švenčionių rajone veikiančios salyklo gamintojos „Maltosa“ vienintelis akcininkas. Pastaroji kartu su Panevėžio rajono Ėriškių žemės ūkio bendrove skaičiuoja bendrai praradusios beveik 200 tūkst. eurų.
Paini ir grūdų augintojams bei salyklo gamintojais finansiškai skaudi istorija prasidėjo dar 2015-aisiais.
Su panevėžiečio M. Šydeikio valdoma „Litgrain“, pasak G. Juodvalkienės, „Maltosa“ jau iki tol keletą metų turėjo verslo santykių. Todėl kai „Litgrain“ ne tik pasiūlė pristatyti reikiamos kokybės salyklinių miežių, bet ir atvežė parodyti grūdų pavyzdžių, „Maltosa“ 2015-ųjų spalį nesudvejojusi pasirašė sutartį. Pagal ją įsipareigojo iš tiekėjos 2016-aisiais nupirkti sutartą kiekį salyklinių miežių, o kaip garantiją į „Litgrain“ sąskaitą pervedė 90 tūkst. Eur avansą.
Paskui „Maltosa“ nebematė nei pinigų, nei už juos nupirktų grūdų.

Po grūdais aptiko teniso kortus

Kai „Maltosai“ prireikė grūdų salyklui, pasak G. Juodvalkienės, iš „Litgrain“ išgirdo, kad nieko iš to sandorio nebegausianti – įmonė yra nemoki ir siekia sau bankroto bylos. Nemenką avansą sumokėjusiai salyklo gamintojai tokia žinia trenkė kaip perkūnas giedrą dieną.
Tos pačios stulbinamos naujienos sulaukė ir kita „Litgrain“ kreditorė – Ėriškių žemės ūkio bendrovė. Pastarajai skolininkė nesumokėjo per 102 tūkst. Eur už parduotus salyklinius miežius.
„Mes pervedėme avansą už grūdus, kurių M. Šydeikis neatvežė. O tuos, kuriuos paėmė iš Ėriškių žemės ūkio bendrovės, ne mums pristatė, o nuvežė tretiems asmenims, jiems pardavė, pasiėmė pinigus ir juos kažkur padėjo“, – pasakoja G. Juodvalkienė.
Kreditorėms neatgaunant amo, „Litgrain“ bankroto procedūrą pradėjo J. Grafmano vadovaujama įmonė „Bankrotas LT“. Grūdų tiekėjai pasitraukti iš verslo pakako vos keleto mėnesių. Kreditorių susirinkime buvo nuspręsta vykdyti „Litgrain“ bankroto procedūrą be teismo, o jau rugsėjį įmonė išregistruota.
Ėriškių žemės ūkio bendrovė ir „Maltosa“ ėmėsi ieškoti galų, kodėl jos, solidžios kreditorės, liko savotiškai eliminuotos iš bankroto procedūros. Verslininkai apstulbo sužinoję, kad inicijavus „Litgrain“ bankrotą, atsirado kreditorė, kurios ieškinys keliskart didesnis nei ėriškiečių bei salyklo gamintojos.
Pradėjus reikalauti dokumentų, paaiškėjo, kad, be šių dviejų įmonių, yra dar vienas milžiniškas kreditorinis reikalavimas. Taip „Maltosa“ ir Ėriškių ŽŪB liko mažaisiais kreditoriais.
„Litgrain“ bankrotu pradėjusi domėtis prokuratūra, o vėliau ir Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad šios abi bendrovės išties neteko galimybės atgauti skolą. Bylos duomenimis, M. Šydeikis sutiko su bankroto administratorių pasiūlymu pradėti neteisminį savo vadovaujamos bendrovės bankrotą, pasirašinėjo įvairius jam pateiktus dokumentus, vykdė kitus nurodymus. Teismas konstatavo, kad minėti trys bankroto administratoriai siekė, jog M. Šydeikis ir jo vadovaujama bendrovė išvengtų skolų išieškojimo, o už tai jie savo naudai ketino perimti M. Šydeikio kitos bendrovės valdomus teniso kortus „Cido“ arenos pašonėje. Pasak teismo, tokia afera nepavyko tik dėl to, kad jai už akių užbėgo koncesininkė – Panevėžio miesto savivaldybė, paprieštaravusi sandoriams dėl šio turto. Savivaldybė nutraukė saitus su įtartinais privatininkais. Nuo 2018-ųjų teniso kortus valdo pačios Savivaldybės įstaiga Panevėžio sporto centras.

Mato aukso gyslą

G. Juodvalkienė spėja, kad pinigų veikiausiai neatgaus nė viena „Litgrain“ apsukta įmonė.
„Turbūt per tuos kelerius metus visi susitvarkę taip, kad mes šansų nebeturime. O mums 90 tūkst. eurų – didelė suma. Šiame versle esame jau 20 metų ir pirmą kartą susidūrėme su tokia suktybe. Dar du trys tokie sukčiai pasitaikytų ir įmonei tektų užsidaryti. Mažesnei bendrovei patekus į tokias pinkles jau po pusės metų tektų pačiai bankrutuoti“, – kalba G. Juodvalkienė.
Ji dar 2017-aisiais „Sekundei“ pripažino, kad bendrovė maža turi vilties, jog bus kompensuoti nuostoliai.
„Bet negi Lietuvoje leisime šitokiais mastais vogti, nors ir ne iš valstybės“, – tuomet pabrėžė G. Juodvalkienė.
Anot jos, dirbtinių bankrotų mastai Lietuvoje dideli, tik šioji problema neeskaluojama ir nesprendžiama. G. Juodvalkienė spėja, kad, jei įmonės kreditorių sąraše nėra „Sodros“, VMI, o tik privatūs verslo objektai, dažniausiai toks bankrotas kažkam labai naudingas.
„Jei nuo kažkieno aferų nukenčia valstybė, teismas pasižiūri labai griežtai. Bet jei nukentėjusysis privatus asmuo arba verslas, tikrai žiūrima pro pirštus“, – pabrėžia verslo atstovė.
O kažkam, jos nuomone, tokie tyčiniai bankrotai yra tikra aukso gysla.
„Būna tokių gudrių bankrotų, kur daugiau nei šimto kreditorių skolos tesiekia po 5–8 tūkst. eurų. Ar jūs įsivaizduojate stambią įmonę, kuri dėl tokios sumos gaištų laiką? Dažniausiai akcininkai spjauna ir tuos kelis tūkstančius nurašo į nuostolius, o tas, kuris šitokiu būdu susirinko šimtus tūkstančių, puikiai gyvena. Tokios schemos ir toliau klestės, kol tokie kaip J. Grafmanas, net ir pripažinti kaltais dėl piktnaudžiavimo, toliau galės dirbti bankroto administratoriais“, – piktinosi G. Juodvalkienė.
Maždaug 100 tūkst. eurų praradusios Ėriškių žemės ūkio bendrovės direktorius Gytis Giedraitis nenorėjo toliau gilintis į šį reikalą.
„Mes kiekvieną teismo sprendimą gerbiame, o šito laukėme penkerius metus. Koks jis yra, toks. Kaip bus toliau, matysim“, – sako G. Giedraitis.

Sieks išteisinimo

Dėl „Litgrain“ bankroto nukentėjusios įmonės joms žalos atlyginimą priteisusio teismo sprendimo nelaiko tikra pergale ir nedžiūgauja. Užtai juo džiaugiasi nuteistasis J. Grafmanas.
„Teismo sprendimą vertinu gerai. Net, sakyčiau, nustebino. Galvojome, kad Panevėžyje, kur visi vieni kitus pažįsta – teisėjai, prokurorai, galime sulaukti blogesnio. O dabar 75 proc. bylos yra laimėta“, – teigė bankroto administratorius.
Kaltintas keturiomis nusikalstamomis veikomis, J. Grafmanas dėl trijų išteisintas. Panevėžio apygardos teismas jį išteisino dėl dokumentų klastojimo, aplaidžios apskaitos tvarkymo, nusikalstamo bankroto.
„Liko tik vienas nusikaltimas – piktnaudžiavimas tarnyba, siekiant asmeninės naudos.
Bet net ir tas nėra įrodyta. Be to, pagal tą Baudžiamojo kodekso straipsnį atsako asmuo, padaręs didelę žalą. Šiuo atveju iš mano pusės jokios žalos nėra padaryta. Žalą padarė M. Šydeikis, todėl teismas tik iš jo ir priteisė pinigus, kuriuos prarado kreditoriai“, – aiškino J. Grafmanas.
Jis tvirtino sieksiantis galutinio išteisinimo ir jau su advokatais ruošiantis apeliacinį skundą.
„Teismas pats pripažino, kad žalą padariau ne aš, ne mano kolegos, o M. Šydeikis. Jis į mus kreipėsi dėl įmonės bankroto ir mes administravome. Visiškai vienodai kaip bet kuriai kitai įmonei. Mes netgi buvome be galo nustebinti, kad, pasirodo, šitos įmonės bankrotą reikėjo daryti kitaip. Prokuroras taip sakė. Bet man atrodo, kad mes geriau žinome savo darbą. Penkerių metų bylinėjimasis buvo pavirtęs nemokamu seminaru prokurorui, teisėjams, kaip turi vykti bankroto procesas. Dabar jie daugmaž supranta“, – įrodinėjo J. Grafmanas.

Testamente mini prokurorą

Bankroto administratorius kategoriškai kratosi šešėlio, jam krintančio nuo miesto teniso kortų.
„Kortai priklausė bendrovei, turėjusiai įsipareigojimų Savivaldybei. Jie pastatyti valstybinėje žemėje ir galiausiai juos turėjo perimti Savivaldybė, kas ir atsitiko. Suprantu, jog prokuroras turėjo kažką sugalvoti, kad apkaltintų“, – tikino J. Grafmanas.
Visgi prokuratūra įtarė, kad buvo sukurta schema, kaip iš teniso kortų valdymo reikalų eliminuoti Panevėžio savivaldybę.
O J. Grafmano „meilė“ po jo reikalus pradėjusiam naršyti prokurorui Aidui Amparavičiui virto komedija.
Bankroto administratorius prokurorą įtraukė į savo testamentą. Paklaustas tokio dėmesio teisėsaugos pareigūnui motyvų, bankroto administratorius teigė apie tai nenorintis kalbėti.
„Prokuroras tikrai yra įrašytas į mano testamentą, bet daugiau nekomentuosiu, kas ir kaip“, – „Sekundei“ kalbėjo J. Grafmanas.
Pražudė lošimas
Nors J. Grafmanas neigia buvus kėslų, susijusių su teniso kortais, vis dėlto kad tokių būta, patvirtina pats M. Šydeikis.
„Kai nebeturėjau kur dingti, J. Grafmanui pasiūliau tokį dalyką: kita mano įmonė turėjo turto – teniso kortus, ir kažką galima daryti“, – pripažino nuteistasis.
Jis taip pat neslepia neišmanantis, iš kur galėtų paimti teismo priteistus 193 tūkst. eurų žalai nuo paties įmonės nukentėjusioms bendrovėms atlyginti. Vis dėlto M. Šydeikis patvirtina tokio sprendimo neskųsiantis. Buvęs verslininkas pripažįsta: įmonę ir reputaciją jam kainavo lošimas.
„Buvau kaltas. Padariau gyvenime klaidų. Nesėkmingai investavau pinigus. Tikėjausi užsidirbti iš lošimų. Ir pats lošiau, ir dariau žaidimus. Dabar jau nebelošiu. Turto nebeturiu jokio, nieko neturiu. Užtat turiu mamą. Ji mane išlaiko ir palaiko“, – kalbėjo M. Šydeikis.