-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nuo 2006 metų kas dvejus metus rengiama paroda fiksuoja vietos meno kaitą, iliustruoja, kuria linkme juda Aukštaitijos dailė. Tačiau šįkart rengėjų parinkta tema „Metamorfozės“ leido ne tik žiūrovams, bet ir patiems autoriams iš šalies pažvelgti į savo nueitą kūrybos kelią.
Šįmet parodoje dalyvauja keturios dešimtys autorių, savo kūrybą siejančių su Aukštaitija.
Visi menininkai pristato po du darbus: žymintį kūrybinio etapo pradžią, kai menininkas jau identifikuoja save kaip kūrėją, ir sukurtą per pastaruosius porą metų bei dar neeksponuotą Panevėžyje.
„Šiųmete tema „Metamorfozės“ nagrinėjama, kaip kinta menininko kūrybinė raiška: nuo kojas tik apšilusio pradedančio kūrėjo iki dažniausiu atveju Aukštaitijos regiono kontekste jau susiformavusio autoriaus“, – pristato parodos kuratorė, menotyrininkė Aurelija Seilienė.
Savo vietą parodoje atrado ir jauni autoriai, nors jų kūrybinės metamorfozės dar nėra tokios ryškios, darbus skiria dažniausiai vos keletas metų.
Vieni menininkai pateikė darbus, dar net neatspindinčius, kas yra tas kūrėjas, dar tik iš kūrybinių ieškojimų etapo. Kai kas stengėsi surasti ikoniškesnių kūrinių, iš kurių jau būtų galima atpažinti autorių.
Pasak kuratorės, pasitaikė ne vienas atvejis, kai parodoje nusprendę dalyvauti menininkai neberado savo pirmųjų darbų. Vieni juos traukė iš palėpių, kiti ieškojo pas draugus, o kai kuriuos teko skolintis iš įsigijusių muziejų.
Ne vienas parodos eksponatas paženklintas ir laiko žyme. Į juos žiūrima jau ne tik kaip į meno kūrinį, bet ir kaip į savotišką istorinį artefaktą.
Sigito Laurinavičiaus kūriniai – 1997-aisiais nutapytas natiurmortinis etiudas ir 2023 metais sukurta instaliacija „Sankcijų paketas“ skausmingai iliustruoja du pasaulius: buvusį taikųjį ir dabartinį, atsidūrusį nežinomybėje, persmelktą netikrumo, supurtytą karo.
„Parodoje matome Aukštaitijos menininkų kūrybines metamorfozes, skirtingų laikmečių darbus, kuriuos galime palyginti, ieškoti jų paralelių, įžvelgti skirtumus, vertinti, kuris kūrinys – senoji kūryba ar dabartinis, autoriaus susiformavęs stilius – labiau imponuoja. Ši paroda – ne siekis pristatyti geriausius menininko kūrinius, bet tam tikra prasme menotyrinis tyrimas“, – sako A. Seilienė.
Ne vieno autoriaus darbai nustebina kontrastais.
Pasak parodos kuratorės, ir nereikia tikėtis, kad kūriniai nekistų – juk su laiku keičiasi ir pats autorius.
Dabar sunku būtų atpažinti dailininko Ramūno Grikevičiaus braižą iš jo 1984-aisiais sukurto paveikslo „Vakaras“, nors atlikimo technika išlikusi ta pati – aliejinė tapyba.
Eugenijaus Marcinkevičius per kūrybinio darbo dešimtmečius tapybą pakeitė į skulptūrą.
Dariaus Misiūno kūrybinio kelio pradžią parodoje reprezentuoja tapybos kūrinys, o esamą etapą – instaliacija su grūdais.
Savo meno darbų nekaupiantis tapytojas Raimondas Gailiūnas planavo parodoje net nedalyvauti. Parodos rengėjams teko iš MO muziejaus skolintis 1985-aisiais tapytą jo autoportretą. Greta eksponuojamas 2023-iaisiais sukurtas R. Gailiūno darbas „Judita ir pamesta galva“, kuriame autorius taip pat vaizduoja ir save.
„Taip išėjo, tarsi šnekasi du Gailiūnai iš paveikslų“, – pažymi A. Seilienė.
Stiklo menininkas Remigijus Kriukas parodoje eksponuojamą „Gyvačių irštvą“ rengėjams atgabeno paskutinėmis dienomis, taip pat neberadęs planuoto pristatyti kito seno kūrinio. Greta stikle besirangančių gyvatėlių – naujausias, ką tik R. Kriuko baigtas „Auksinis žydėjimas“.
Pirmą kartą „Aukštaitijos dailėje“ dalyvaujančio ukmergiškio Egidijaus Darulio darbai atspindi autoriaus perėjimą nuo visiškai klasikinės dailės iki ekspresyviosios tapybos.
Akvarelininko Vydmanto Mačiulio kūryba per dešimtmečius irgi pakitusi nuo realistinės iki abstrakčios dailės.
Tapytojos Dianos Rudokienės eksponuojami darbai ganėtinai kontrastingi, visgi abiejuose matyti autorės kertiniai kūrybos bruožai: kruopštumas, estetika, kūriniai apgalvoti ir išieškoti.
Tomas Rudokas, pradėjęs nuo tapybos ant šilko, galop perėjo prie geometrinių formų paveiksluose.
„Iš pažiūros T. Rudoko darbai parodoje labai skirtingi, bet juose vis tiek matomos netiesioginės paralelės: detalių gausa, pasikartojimai, daug kruopštaus darbo“, – apibendrina A. Seilienė.
Tomo Rudoko darbai iš pažiūros labai skirtingi, bet juose vis tiek matomos netiesioginės paralelės.
Parodoje eksponuojami darbai fiksuoja ne tik menininkų kūrybinio braižo pokyčius. Meno kūriniai iliustruoja ir pačios visuomenės kismą.
Dailės galerijos lankytojų žvilgsnius lyg magnetas traukia įspūdinga Giedriaus Mazūro instaliacija
„Facebook 2024“, užduodanti klausimą, kas atsitiktų, jei nustotų veikti visi socialiniai tinklai?
Pasak autoriaus, šį klausimą inspiravo nutikusi situacija, kai žmonės negalėjo prisijungti prie „Facebook“, „Instagram“ tinklų.
„Ar mes jau esame priklausomi nuo šio alternatyvaus pasaulio?“ – klausia menininkas.
„Nugriuvusi ryški mėlyna F raidė traukia žiūrovo dėmesį, ragina prieiti arčiau. Skulptūroje įmontuotuose veidrodžiuose galima matyti savo atspindį, pamatyti savo veidą nuolat besikeičiančioje aplinkoje“, – darbą pristato autorius.
Parodoje eksponuojamas stiklo menininko Remigijaus Kriuko naujausias darbas „Auksinis žydėjimas“.
Panevėžiečio Sigito Laurinavičiaus kūriniai – 1997-aisiais nutapytas natiurmortinis etiudas ir 2023 metais sukurta instaliacija „Sankcijų paketas“ netgi skausmingai iliustruoja du pasaulius: buvusį taikųjį ir dabartinį, atsidūrusį nežinomybėje, persmelktą netikrumo, supurtytą karo.
Nors kūrybinio etapo pradžią ir dabartį žymintys kūriniai labai kontrastingi, S. Laurinavičiaus kūryba visada buvo labai plataus spektro.
„Atsiranda netgi nustembančių, kad esu tapytojas. Jie visą laiką įsivaizdavo, kad aš kitos srities menininkas“, – juokiasi autorius.
Savo kūrybinio kelio pradžia menininkas laiko 1995-uosius, kai su panevėžiečiais pirmą kartą dalyvavo parodoje.
„Nors pačiam atrodo, kad nuo to laiko daug vandens nutekėjo ir daug kas pasikeitė, bet kai žiūriu į savo kūrybą iš šalies, matau, kad nuo savęs nepabėgsi – esmė lieka ta pati“, – svarsto panevėžietis.
Dariaus Misiūno esamą kūrybinį etapą parodoje reprezentuoja instaliacija su grūdais, skirta amerikietei poetei Emilei Dikinson atminti.
Vienas naujausių S. Laurinavičiaus darbų – instaliacija „Sankcijų paketas“ vaizduoja įbetonuotas rusų literatūros klasikų knygas. Šis kūrinys – menininko reakcija į karą Ukrainoje.
„Pasaulyje klesti daug demagogijos pavidalų. Vienas tokių – neva kultūra arba sportas neturėtų būti painiojami su politika. Iš tiesų tai absoliutus Trojos arklys. Niekada kultūra nebuvo atskirta nuo politikos, o ir negali būti atskirta. Netgi gėlės vazoje yra politinis pareiškimas, skirtumas tik tas, apie ką toji politika. Per kultūrą dažnu atveju politika ir daroma. Rusų literatūra ar muzika tampa priedanga, kaip sportininkai, kurie neva neturėtų atsakyti už politikų veiksmus. Tokiu požiūriu šitas kūrinys ir pagrįstas“, – teigia S. Laurinavičius.
Anot autoriaus, amžiams įbetonuotos knygos yra neišimamos ir neskaitomos, kol nesikeis rusijos pozicija.
Masyviame betono luite atsidūrusios rusų klasikų knygos parinktos irgi ne atsitiktinai. Remdamasis įvairiais reitingais S. Laurinavičius sudarė populiariausių rusų literatūros kūrinių dešimtuką.
Pasak autoriaus, jei pasaulis staiga taptų politiškai atsakingas už priimtus sprendimus be ekspansinių užmačių, tokio tipo sankcijų paketai galėtų tapti tiesiog statybiniu bloku.
Tai nėra vienetinis S. Laurinavičiaus kūrinys, paveiktas karo Ukrainoje. Pernai eksponuota jo „Arlekino kepurė“ – autoportretas, nutaškytas krešuliais, kituose kalbama per spalvinį kodą, per simbolinius siužetinius motyvus.
Aukštaitijos menininkus suvienijanti paroda šįkart eksponuojama net dviejose miesto galerijose – Dailės ir Fotografijos.
Tapytoja Ilona Žvinakienė parodai pateikė apie 1988-uosius tapytą tėvo portretą ir specialiai „Aukštaitijos dailė. Metamorfozės“ šįmet sukurtą paveikslą „Upė“.
„Tėtį piešiau iš natūros. Be galo jį mylėjau. Bet anais laikais jausmų labai ryškiai niekas nereikšdavo, nei mes sakėm myliu myliu, nei mums sakydavo. Iki šiol jaučiu skolą, kad nepasakiau visko, ką širdyje nešiojau“, – pasakoja menininkė.
Savo kūrybinio kelio pradžia tapytoja laiko 1987-uosius, kai dalyvavo Panevėžio dailininkų parodoje dabartinės Švč. Trejybės bažnyčios patalpose buvusiuose Parodų rūmuose.
„Prie vieno mano darbo ant sienos kažkas iš žiūrovų brūkštelėjo „nuostabus darbas“. Man tai reiškė, kad esu priimta į tą ratą“, – pamena I. Žvinakienė.
Pasak menininkės, per tuos dešimtmečius būta labai gerų darbų, į kuriuos žiūrint atrodo, kad nieko geriau nebesukursianti.
„Bet kai kuri, pavyksta ir save nustebini: negi čia mano? Vienas dailininkas plenere pamokė geriausių darbų neparduoti, pasilikti sau. Kad pasitikrintum. Dabar mano kūryboje daugiau išlaisvėjimo, noriu šviesėti, skaidrėti, lengvėti“, – palygino I. Žvinakienė.
Dailės galerijos lankytojų žvilgsnius lyg magnetas traukia įspūdinga Giedriaus Mazūro instaliacija „Facebook 2024“, užduodanti klausimą, kas atsitiktų, jei nustotų veikti visi socialiniai tinklai?
