-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gydytoja neslepia savo darbe daugiau sulaukianti ne padėkų, o nusivylimo, nepasitenkinimo, išliejamų neigiamų emocijų.
Visgi pelnytas apdovanojimas parodo: darbas ligoninės priimamajame ir neretai titaniškos pastangos gelbstint gyvybes visgi yra vertinamas.
Darbas Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje neabejotinai yra vieta, kur įtampa, adrenalinas ir emocijos dažnai pasiekia aukščiausią tašką.
Net ir medikai ne visi geba dirbti tokiomis sąlygomis.
Su trumpa pertrauka Respublikinės Panevėžio ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriui jau keturiolika vadovaujanti J. Vokietienė atvirauja: šis darbas reikalauja maksimalaus atsidavimo, o kai kada kainuoja ir sveikatą.
Visų pacientų istorijų palikti darbe medikei nepavyksta. Pačios jautriausios ir skaudžiausios visam laikui nusėdo jos širdyje.
Tačiau kitur savęs ji nelabai įsivaizduojanti.
J. Vokietienė svarsto, kad tam neabejotinai įtakos turėjo ir tėvelių pavyzdys.
Gydytojos tėvai – žinomi ir gerbiami medikai, padėję į šį pasaulį ateiti ne vienai panevėžiečių kartai: akušeris-ginekologas Petras Knizikevičius ir neonatologė, naujagimių gydytoja Liudvika Knizikevičienė.
„Mediko profesija nėra lengva: mokytis reikia ilgai ir sunkiai, o ir darbas kupinas įtampos. Bet niekada nebijojau medicinos. Mačiau, kaip dirbo mano tėvai. Mačiau, ką reiškia naktiniai budėjimai, darbas švenčių dienomis. Manęs tai neišgąsdino, viską nusvėrė noras padėti žmonėms“, – kodėl nusprendė rinktis mediko kelią, pasakoja J. Vokietienė.
Metų panevėžiete tapusi J. Vokietienė teigia, kad toks įvertinimas buvo labai netikėtas. G. Kartano nuotr.
Panevėžietė pasirinko vidaus ligų gydytojos specializaciją, dar įgijo ir infektologės licenciją. Infektologe Infekcinių ligų klinikoje J. Vokietienė dirbo net devyniolika metų. Tuomet nusprendė pereiti dirbti ten, kur, atrodė, bus lengviau – į Respublikinės Panevėžio ligoninės II vidaus ligų skyrių.
O jau po dvejų metų, po Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus kapitalinio remonto, ėmėsi jam vadovauti.
„Perėjau į terapiją, manydama, kad bus lengviau, bet paskui likimas taip lėmė, kad patekau į tokį barą, kur lengviau tikrai nėra. Adrenalino ir įtampos priėmimo skyriuje tikrai netrūksta. Kitur ligonių srautai yra daugiau ar mažiau suplanuoti, o čia niekada nežinai, kas lauks. Būna, pacientus vieną po kito veža iš avarijų ar patyrusius sudėtingas daugybines traumas, o būna, kad kokios dvi valandos visiškai ramios“, – apie tokio darbo kasdienybę pasakoja medikė.
Pasak J. Vokietienės, šio skyriaus darbas iš dalies priklauso ir nuo klimato sąlygų, magnetinių audrų, rekordinių temperatūrų ar kitų gamtos kataklizmų.
Pavyzdžiui, žiemos pradžioje paūmėja ne tik lėtinės ligos, bet ir dažniau pasitaiko slidžių kelių ir tamsos sukeltų traumų.
„Jokio plano mūsų skyriuje nėra ir jo negali būti, todėl mūsų darbe tiek daug adrenalino. Būtų gerai: kad gavai vieną sunkų ligonį, jam suteikei visą maksimalią pagalbą, o tada priimi kitą. Bet taip niekada nebūna. Čia darbas nenutrūksta kiaurą parą“, – kalba pašnekovė.
Todėl, svarsto J. Vokietienė, net ir gydytojai ar slaugytojai ne visi gali dirbti Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje.
Pasitaikė ne vienas atvejis, kai medikai jau po poros budėjimų išeina, pajutę, kad tai – ne jiems.
Sunkiausia, pripažįsta J. Vokietienė, ne fizinis, o didžiulis neigiamas emocinis krūvis, su kuriuo gali susitvarkyti tik psichologiškai labai stiprūs žmonės.
Į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių žmonės atvyksta sudirgę, pikti, o jeigu dar reikia palaukti pagalbos, neigiamos emocijos dar labiau ima kunkuliuoti.
„Suprantu, kad žmogui, kuris susilaužęs pirštą, skauda, jam blogai, jis nori kuo greičiau sulaukti pagalbos, bet jis laukti gali, o štai iš avarijos atvežtas – ne. Mes turime pacientus išrūšiuoti ir pirmiausia pagalbą skirti tam, kam labiausiai jos reikia. Tie, kuriems reikia laukti, pyksta. Neva gydytojai geria kavą, o pacientų nežiūri, bet taip tikrai nėra“, – kalbėjo J. Vokietienė.
Ji ir pati prieš trejus metus nusprendė atsisveikinti su skyriaus vedėjos darbu, tačiau naujajam vadovui netikėtai išėjus iš darbo, ir vėl teko perimti Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vairą į savo rankas.
„Ligoninė negali egzistuoti be priėmimo skyriaus, reanimacijos ir operacinės. Daugumai gydytojų darbas priėmimo skyriuje nėra labai patrauklus. Pasiskaitęs papildomos literatūros ar pasitaręs su kolegomis ar kitais šios srities specialistais, gali priimti patį geriausią sprendimą, bet šiame skyriuje medikas neturi tam laiko. Reaguoti reikia čia ir dabar, bet kartais net ir labai stengiantis rezultatas nebūna toks, kokio tikiesi“, – pasakoja vedėja.
Visų gydytojų darbo prasmė – padėti žmogui, tačiau net ir geriausi savo srities profesionalai nėra stebukladariai.
J. Vokietienei skaudžiausia – neišgelbėti vaiko.
Per savo darbo praktiką ji turėjo itin skaudžių atvejų – ir nuskendusių, ir gaisruose bei per avarijas žuvusių, ir klastingos ligos pasiglemžtų vaikelių.
„Vaiko netektis – baisiausia, kas gali nutikti žmogui. Esu mama, tad natūralu, kad aplanko mintys, jog ir mano vaikas galėjo palįsti po ledu. Kai dirbi, gaivini tą vaikutį, susikoncentruoji tik į darbą. Tai toks stresas, kad tuo metu nieko nejauti, tik stengiesi kaip įmanoma greičiau padėti. Tik po kurio laiko pradedi jausti, kad įtampa gelbstint vaiką visu smarkumu užgriūva ir tave pačią. O jei vaikelis, nepaisant didžiulių pastangų, miršta, su juo išeina ir dalis tavęs. Turėjau tokių atvejų ne vieną ir visi jie skaudžiai nusėdo manyje“, – apie skaudžiausią savo darbo pusę kalbėjo J. Vokietienė.
Pasak jos, taip pat labai baisu, kai jauni žmonės tarsi save nužudo patys – kone kasmet pasitaiko tokių skaudžių atvejų, kai jaunuoliai užsimuša lėkdami motociklais, automobiliais. Kartais iki ligoninės atkeliauja tik kūno gabalai kombinezone. Kai kurie po tokių avarijų net nebegali būti donorais.
„Kai užklumpa ligos, viena, bet kai tokios visiškai beprasmės mirtys – vėl kas kita. Ir tai jauni žmonės, kuriems tik gyventi ir gyventi“, – atsidūsta gydytoja.
Jolanta Vokietienė. P. Židonio nuotr.
Nors medikai, pasak J. Vokietienės, turi išmokti kitaip priimti savo darbo kasdienybę, jai be galo skaudu matyti žmogaus kančią.
„Tai didžiulis neigiamas krūvis. Taip, kažkaip su tuo susitaikai, įpranti, bet kiekviena tokia istorija tavyje nusėda. Ilgainiui tos nuosėdos prasiveržia įvairiomis somatinėmis ligomis. Meluočiau, jei sakyčiau, kad darbo neparsinešu į namus. Žmogus negali tiesiog išjungti mygtuko. Jeigu būna itin sunkių dienų, kažkas iš vidaus labai ilgai graužia, stengiuosi kiek įmanoma tas neigiamas emocijas išvaikščioti. Grįžtu namo ir sakau vyrui – einam. Jis nesakydamas nė pusės žodžio eina su manim kokią valandą aplink miestą. Pasivaikščiojimai kaip niekas kitas man padeda pravėdinti galvą“, – savąjį receptą, kaip pabėgti nuo slogių minčių, atskleidžia J. Vokietienė.
Metų panevėžietė kartu su sutuoktiniu labai mėgsta teatrą ir muziką, visuomet stengiasi pamatyti tai, kas rodoma Panevėžio scenose.
Pasak J. Vokietienės, ir jos tėveliai, nepaisydami savo užimtumo, itin aktyviai dalyvaudavo kultūriniame miesto gyvenime, dainavo chore, tad ir ji neįsivaizduoja gyvenimo be kultūros ir meno.
„Esame kvalifikuoti klausytojai ir spektaklių stebėtojai“, – šypsosi pašnekovė.
Jolanta Vokietienė. G. Kartano nuotr.
Kultūros troškulį gydytoja perdavė ir savo vaikams.
J. Vokietienė – ne tik atsidavusi medikė, bet ir trijų vaikų mama.
Visos trys atžalos dega meile muzikai, nors savo gyvenimų nesusiejo nei su muzika, nei su medicina.
Tiesa, dukra Giedrė, įspūdingo balso savininkė, tapusi pirmojo muzikinio projekto „X Faktorius“ nugalėtoja, pasirinko veterinarijos studijas ir šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje dėstytojauja, kaip veterinarė ir vienintelė Lietuvoje žirgų osteopatė dirba tos pačios akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikoje.
„Gal muzika ir vėl jos gyvenime užims didesnę vietą, bet dabar tai tik malonumas. Kad taps veterinare ir gydys arklius, dukra nusprendė būdama gal dešimties. Nebuvo jokios mano įtakos. Ir jokių diskusijų ar svarstymų. Kai reikėjo stoti į universitetą, tik tą vieną pasirinkimą ir užrašė“, – pasakoja J. Vokietienė.
O abu sūnūs – Laimonas ir Mindaugas, taip pat muzikuojantys ir grojantys, pasirinko informatikų kelią.
„Ačiū vyrui, kuris buvo be galo pakantus ir supratingas. Buvo tokių periodų gyvenime, kai pusę naktų per mėnesį praleisdavau ne namuose su šeima, o ligoninėje dirbdama. Dabar tikriausiai mane palaikytų asocialia mama. Vyras mane visuomet palaikė ir suprato, kad kitaip nebus, už tai jam esu labai dėkinga“, – šeima, į kurią visada galinti atsiremti, džiaugiasi J. Vokietienė.
