-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šis klausimas yra vienas svarbiausių žmonijos evoliucijos istorijoje.
Kai kurios rūšys išnyko, kai Homo sapiens pradėjo aktyviai keliauti iš Afrikos į kitas pasaulio vietas, tačiau ar yra tiesioginis ryšys tarp mūsų protėvių migracijos ir kitų homininų rūšių dingimo – nežinoma.
Yra daugybė teorijų, susijusių su mūsų proto „pusbrolių“ paslaptimi, ir labai nedaug faktų, leidžiančių tiksliai suprasti, kas atsitiko.
Tačiau nemažai naujausių tyrimų pateikia įkvepiančių užuominų. Viena jų, kad maždaug prieš 40 000 metų Homo sapiens tapo paskutine rūšimi, kuri atsirado ir išliko iš didelės ir įvairios dvikojų homininų grupės.
Londono Gamtos istorijos muziejaus Žmogaus kilmės skyriaus vadovo profesoriaus Kriso Strindžerio teigimu, neatsitiktinai kai kurios homininų rūšys išnyko maždaug tuo metu, kai po planetą pradėjo klajoti Homo sapiens. Tačiau iki šiol nėra tiesioginių įrodymų, kad būtent mūsų rūšis prisidėjo prie visų kitų išnykimo.
Bandydami suprasti, kodėl Homo sapiens tapo dominuojančia rūšimi Žemėje, mokslininkai iškėlė daugybę hipotezių – nuo taikių, pagal kurias kur kas daugiau dabartinių žmonių protėvių kūdikių išgyvendavo nei kitų homininų arba jiems dominuoti padėjo klimato kaita, iki gana kraugeriškų, teigiančių, kad ši rūšis medžiojo ir išnaikino kitus žmones.
Manoma, kad pirmosios Homo sapiens populiacijos atsirado Afrikoje maždaug prieš 300 000 metų ir jų atstovai dar nebuvo panašūs į šiuolaikinius žmones (bet panašesni į mus nei kitos Homo rūšys). Jie turėjo aukštas, apvalias kaukoles, beveik vertikalią kaktą, neturėjo surauktų antakių ar išsikišusių žandikaulių.
Tačiau neseniai žurnale „Nature“ paskelbto tyrimo rezultatai paneigė teoriją, kad Homo sapiens kilo iš vienos Afrikos vietos dėl didelio evoliucinio šuolio.
Išanalizavę 290 žmonių genomus, mokslininkai parodė, kad mes esame kilę iš mažiausiai dviejų populiacijų, gyvenusių Afrikoje, kol jos, veikiamos įvairių sąlygų, susiliejo.
Dabar paleontologų sluoksniuose garsiai diskutuojama apie tai, kas buvo, ir ar buvo tas vienintelis Homo sapiens protėvis.
Atrodo, kad to vienintelio nėra – senoviniai mūsų rūšies atstovų palaikai buvo aptikti Džebel Irhudo mieste Maroke, Omo Kibišoje Etiopijoje ir Florisbade Pietų Afrikoje, o tai rodo, kad Homo sapiens iš tikrųjų atsirado keliuose regionuose.
Kitas diskusijų objektas – kada Homo sapiens žengė už Afrikos ribų. Genetiniai tyrimai rodo, kad mūsų protėviai už žemyno persikėlė prieš 80 000–60 000 metų. Tai nebuvo pirmoji jų ekspedicija – Graikijoje aptikta mįslinga žmogui priskiriama kaukolė, kuriai mažiausiai 210 000 metų.
Alyvos į ugnį šliūkštelėjo duomenys apie keletą kitų Homo grupių, kurios egzistavo tuo pačiu metu kaip ir mūsų protėviai (prieš 300 000– 100 000 metų). Kai kurie iš jų buvo labai panašūs į Homo sapiens: stambūs neandertaliečiai gerai toleravo šaltą Europos orą, o paslaptingieji Denisovo žmonės išmėgino gyvenimą dabartinio Sibiro ir Tibeto, o gal ir tolimesnėse teritorijose.
Be to, Homo erectus, ilgakojė „kosmopolitinė“ rūšis, tais metais klajojo po Indonezijos dalis; Homo longi (taip pat žinomas kaip „žmogus drakonas“) gyveno Kinijoje o rhodesiensis (žinomas kaip Homo bodoensis arba Homo heidelbergensis) – centrinėje ir Pietų Afrikoje.
Daugumos senovės žmonių egzistavimo pėdsakų nėra tiek daug. Pavyzdžiui, Homo naledi atstovų palaikų randama tik vienoje Pietų Afrikos vietoje, o apie kai kurias kitas rūšis žinoma dar mažiau. Keisčiausia, kad Afrikoje, iš kur ir, manoma, kilo mūsų rūšis, yra stebėtinai mažai Homo iškasenų.
Laimė, nepaisant menkų duomenų apie seniausias homininų rūšis, apie neandertaliečius žinome daug daugiau – egzistuoja begalės duomenų, įskaitant visą genomą, išgautą iš fosilijų.
Šie artimi mūsų giminaičiai klajojo po Euraziją maždaug prieš 40 000 metų ir gyveno nedidelėmis grupėmis. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu jų istorija ir baigiasi.
Taigi maždaug prieš 40 000 metų Homo sapiens liko vieninteliai atstovai iš kažkada buvusios gan gausios dvikojų primatų šeimos.
Prieš kelerius metus mokslininkai šį nuostabų įvykį aiškino žmogaus protingojo atsiradimu Afrikoje (iš kur jis išplito visame žemyne ir išstūmė kitas rūšis), dabar viskas atrodo ne taip aišku.
Tikėtina, kad Homo sapiens ne tik atsirado daug anksčiau keliuose regionuose vienu metu, bet ir jo skiriamieji bruožai, įskaitant smegenis, vystėsi palaipsniui. Be to, tapo visiškai aišku, kad „protinguolis“ susikryžmino su kitomis žmonių rūšimis – veiksnys, kuris greičiausiai turėjo lemiamą įtaką jam dominuoti.
Homininų rūšys greičiausiai išnykdavo visą laiką. Nuostabu, kad mes išlikome ir šiandien esame čia.
E. SKERI
Mokslininkai pažymi, kad naujausi archeologiniai radiniai atskleidžia daug sudėtingesnį žmogaus kilmės vaizdą, kuris rodo kur kas didesnę aklos sėkmės įtaką mums egzistuoti.
Atsižvelgiant į iki šiol turimus duomenis ir hipotezes, aiškėja, kad mūsų rūšis susiformavo maždaug prieš 100 000–40 000 metų. Bet kas Homo sapiens iš paprasto hominino pavertė pasaulį užkariaujančia gamtos jėga?
Galimas atsakymas į šį klausimą pateiktas 2018 m. žurnale „Trends in Ecology & Evolution“. Publikuotame straipsnyje archeologė Eleonora Skeri iš Oksfordo universiteto ir didelė tarpdisciplininė bendraautorių komanda pasisako už tai, kas vadinama Afrikos daugiaregioniniu Homo sapiens evoliucijos modeliu.
Tyrėjai pastebi, kad ankstyviausi spėjami mūsų rūšies atstovai atrodo daug labiau nepanašūs vienas į kitą nei šiuolaikiniai žmonės. Ir tas nepanašumas toks ryškus, kad kai kurie mokslininkai tvirtino, jog jie apskritai priklauso skirtingoms rūšims ar porūšiams.
„Galbūt ankstyvieji Homo sapiens buvo labai įvairūs, o ieškodami vienintelio mūsų rūšies kilmės taško, kaip tai daro daugelis tyrinėtojų, mes gainiojamės miražą“, – sako E. Skeri.
Mokslininkams tiriant naujausias fosilijas, Homo sapiens atsiradimas pradėjo atrodyti ne kaip vienos kilmės istorija, o kaip visos Afrikos reiškinys.
Gali būti, kad mūsų rūšis atsirado ne kaip maža gentis konkrečiame Afrikos regione, o susiformavo iš didelės populiacijos, susiskirsčiusias į mažesnes grupes, išsidėsčiusias visame didžiuliame žemyne, ir būdavo pusiau izoliuota tūkstančius metų dėl atstumo ar natūralių kliūčių, pavyzdžiui, dykumų.
Būtent šie „vienatvės periodai“ leido kiekvienai grupei sukurti biologinius ir technologinius prisitaikymus prie savo gyvenamosios nišos, nesvarbu, ar tai būtų sausas pomiškis, savanos pievos, atogrąžų miškai ar pajūris. Tačiau kartkartėmis šios grupės kontaktuodavo viena su kita, sudarydamos sąlygas genetiniams ir kultūriniams mainams, kurie paskatino Homo sapiens evoliuciją.
Tačiau Homo sapiens nebuvo vienintelis homininas, turintis didesnes smegenis ir sudėtingesnį elgesį.
Tyrėjai pažymi, kad žmogaus fosilijos iš Kinijos, datuojamos 300 000–50 000 metais ir greičiausiai buvusios Denisovo žmonėmis, jau turėjo didesnes smegenis. Be to, neandertaliečiai taip pat naudojo sudėtingus įrankius ir savo simbolinės išraiškos bei socialinio ryšio formas.
Tačiau toks elgesys, pasak archeologo Džono Šy iš Stounbruko universiteto, netapo neatsiejama jų gyvenimo būdo dalimi, kaip galiausiai tapo mums.
Daugelis tyrinėtojų mano, kad būtent išlavinti kalbos įgūdžiai leido Homo sapiens dominuoti Žemėje. Ir jei prie to pridėsime išskirtinius pažintinius gebėjimus, išvada peršasi pati – sėkmę mūsų rūšis „prisikalbėjo“.
Kitas Homo sapiens dominavimo veiksnys yra atsiskyrimas ir vėlesnis susijungimas su mūsų pačių rūšies nariais: archajiškos žmonių rūšys, su kuriomis susidūrėme migruodami po Afriką ir už jos ribų, tapo sutuoktiniais. Šios teorijos įrodymai slypi mūsų DNR.
Aruno Durvašulo ir Šriramo Sankararamano iš Kalifornijos universiteto atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad beveik 8 proc. Vakarų Afrikos dabartinės jorubų populiacijos genetinių protėvių gali būti atsekti iki nežinomos archajiškos Homo rūšies.
Kiti genetiniai šiuolaikinių populiacijų tyrimai rodo, kad žmonės kryžminosi su nežinomais homininais Pietų ir Rytų Azijoje.
Taip kai kurie DNR, kuriuos Homo sapiens perėmė iš archajiškų homininų, galėjo padėti jiems prisitaikyti prie naujų buveinių. Kryžminimosi faktas neturėtų stebinti, nes tai visada svarbu evoliucijos procesuose.
Dėl to kartais gali atsirasti populiacijų ir netgi naujų rūšių, kurios yra geriau prisitaikiusios prie naujos ar besikeičiančios aplinkos, nei jų gimdytojai.
Paaiškėjo, kad žmonių protėviai irgi nuėjo šiuo pramintu taku: skirtingų giminių derinys lėmė prisitaikančios, kintančios rūšies, kokie esame šiandien, atsiradimą.
Taigi šiuolaikinis protingas žmogus yra sudėtingos daugelio Homo rūšių sąveikos rezultatas.
Tačiau, kaip savo darbe pažymi archeologas Maiklas Petraglijus iš Makso Planko žmonijos istorijos mokslo instituto, „nors ankstyvieji Homo sapiens turėjo tam tikrų naujovių ir pranašumų, prieš 300 000 metų nebuvo jokių požymių ar įtarimų, rodančių, kad būtent ši homininų rūšis taps tokia sėkminga“.
„Homininų rūšys greičiausiai išnykdavo visą laiką. Nuostabu, kad mes išlikome ir šiandien esame čia“, – sako profesorė E. Skeri. Tokia sėkmės istorija.
