Įspūdingame raudonplytyje – degtinės ir kopūstų kvapai

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• Kultūra
• 2024.06.09 09:00

Panevėžyje, ant aukšto Nevėžio senvagės šlaito, Kranto gatvėje raudonuojantys byrančio fabriko mūrai – įdomios patirties statinys. Ir tegul nesusijęs nei su didikų vardais, nei su meniniais atradimais, miestui šis raudonplytis visada buvo svarbus – darbino ir maitino tūkstančius gyventojų.

Antrą šimtmetį skaičiuojantis Senvagės pašonėje stūksantis buvęs konservų fabrikas dar 1990-aisiais pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Tai itin retas Lietuvoje vadinamojo plytų stiliaus statinys.
Raudonų plytų pastatų komplekso Kranto gatvėje pirmieji statiniai iškilo apie 1880-uosius pagal tipinį caro laikų projektą. Iki šių dienų išlikę to meto architektūros elementai – sienoje matyti puošniosios rozetės – gėlės žiedo pavidalo ornamentai, taip pat pastatą puošiantys karnizai.

Jokių konservų

Vargu ar besutiksi panevėžiečių, kurie tuščiai stūksančius raudonus mūrus Kranto gatvėje pavadintų ne konservų fabriku, o kitaip – degtinės pilstykla.
Taip, kaip šis pastatas prieš šimtą metų ir buvo vadinamas, kai apie jokius čia gaminamus konservus gyventojai nė girdėti nebuvo girdėję.
Iš tikrųjų raudonplyčio Kranto gatvėje istorija prasideda nuo jo pastatymo 1880 metais.
Caro laikais čia veikė valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla, kartais vadinama sandėliu.
Raudonų plytų pastatas su dekoru – 19-ojo amžiaus pabaigos ir 20-ojo pradžios pramoninės architektūros pavyzdys. Panašios gamyklos buvo kuriamos ir carinėje Rusijoje.
Pirmasis pasaulinis karas, atnešęs daug sumaišties ir permainų, pakoregavo ir kai kurių pastatų paskirtį. Taip pat ir degtinės pilstyklos.
Nuo 1919 metų degtinę čia nustojo pilstyti, patalpose šeimininkavo kariškiai – veikė karinė intendantūra, įsikūrė pėstininkų pulkas.
Tik po ketverių metų į miesto centrą vėl sugrįžo stipriojo gėrimo kvapas.

P. Židonio nuotr.

Degtinė po visą Lietuvą

Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, nuo 1923 metų nepriklausomoje Lietuvoje atkūrus degtinės monopolį, pastate ant Nevėžio senvagės šlaito atkurta degtinės pilstymo įmonė.
Per metus atlikus visus įrengimo ir pasirengimo darbus, valstybės monopolio degtinės pilstykla pradėjo veikti.
Panevėžiečiai buvo įdarbinami net keliuose skyriuose: butelių plovimo, pilstymo, filtravimo.
„Panevėžio pilstykla spiritu ir degtine aprūpindavo keturiolika Lietuvos apskričių. Produkcija keliavo net į labiausiai nutolusias Šilalės, Kretingos, Raseinių apskritis“, – pasakoja muziejininkas Donatas Pilkauskas.
1938 metų duomenimis, šioje įmonėje dirbo 52 padieniai darbininkai.
Ilgiausiai – nuo 1925 iki 1937 metų – pilstyklai vadovavo panevėžietis Juozas Adomėnas. Paskui vadovai keitėsi vienas po kito.
Kito ir įmonės pavadinimas – nuo 1941 metų pilstykla pradėta vadinti valstybės spirito ir degtinės trestu, o nacių okupacijos metais tiesiog degtinės gamykla.
Degtinė tose patalpose pilstyta iki pat 1955-ųjų, iki kol čia buvo atkelti konservų gamintojai.
Tą persikėlimą vyresni panevėžiečiai gal ir prisimena – juk šioje vietoje pradėjus virti uogienes, raugti kopūstus, konservuoti žirnelius ir kitaip apdoroti žemės ūkio dovanas, kvapas turėjo sklisti po visą miesto centrą.

Tiekėjai – krašto ūkininkai

Tikroji konservų fabriko įkūrimo data – 1944 metų rugpjūtis. Tačiau ši įmonė iš pradžių veikė kitoje miesto vietoje ir buvo kitaip vadinama.
Bet nuo pat įkūrimo buvo labai svarbi – čia pradėti gaminti pokariu ypač stokoti maisto produktai.
Pirmiausia įmonė pavadinta Lietuvos konditerijos ir vaisių-daržovių perdirbimo tresto „Skanėstas“ Panevėžio skyriumi, vėliau – Panevėžio konditerijos, vaisių ir daržovių kombinatu. Jame iš pradžių dirbo 14 darbininkų.
Iki tol, kol buvo atkeltas į buvusios pilstyklos patalpas Kranto gatvėje, vaisių ir daržovių kombinatas veikė Ramygalos gatvėje, kur stovėjo sandėliai ir kopūstų raugykla, bei Respublikos gatvėje, kur buvo įrengtos konservų fabriko gamybinės patalpos.
„Tik kombinato kontora įsikūrė Kranto gatvėje, buvusio vatos fabriko patalpose. Tuo metu tai buvo Kranto gatvės 13A pastatas. Beje, jis išlikęs iki šiol“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Gamybos žaliava – vaisiai ir daržovės – pradėta pirkti iš ūkininkų, nes tuo metu kolūkių, iš kurių būtų galima pareikalauti atvežti nustatytą kiekį tiek produktų, dar nebuvo.
Kombinate įdarbinti agentai važinėjo po Panevėžio apylinkes ir ieškojo vaisių ir daržovių augintojų bei tiekėjų.

P. Židonio nuotr.

Skausmingos permainos

Vienas pagrindinių tiekėjų buvo Aleksandros ir Vytauto Gasiūnų ūkis su didžiuliu sodu. O plytėjo tas sodas už miesto – ten, kur dabar išsidėstęs gyvenamasis Tulpių kvartalas.
1949 metais didelis darbščių žmonių ūkis buvo nacionalizuotas ir perduotas kombinato reikmėms. Iš to sodo perdirbėjai pradėjo vežtis žaliavą.
Buvęs sodo šeimininkas V. Gasiūnas priimtas dirbti į fabriką vyriausiuoju meistru, jam pažadėtas 650 rublių atlyginimas. Bet dirbo neilgai – po kelių mėnesių buvo suimtas.
Kaip byloja muziejuje turimi dokumentai, tuo metu kombinate, kaip ir daugelyje kitų įmonių, masiniai suėmimai buvo kasdienybė.
Tų pačių metų spalio 1 dieną suimamas ir kombinato direktorius Michailas Švecas, ir vyriausiasis buhalteris Vincas Uždavinys, ir dar keliolika asmenų.
Arešto neišvengė ir buvęs direktorius Bronius Žmoginas, nors jis jau nebedirbo fabrike.
Suimtieji, prigalvojus įvairių antitarybinių nusižengimų, nuteisti kalėti. Po kurio laiko, kai kombinato direktoriaus pareigas pradėjo eiti Bronius Mikalauskas, saugumas V. Gasiūną paleido, jam vėl leista dirbti kombinate vyriausiuoju meistru.

Marmeladas statinėmis

Kai konditerijos, vaisių ir daržovių kombinatas buvo pervadintas į Panevėžio daržovių rauginimo ir vaisių perdirbimo punktą, jame veikė atskiri padaliniai: kopūstų raugykla, uogų virykla, saldainių gamybos skyrius „Nevėžis“, kavos skyrius ir kt.
Vėliau įmonė vėl pertvarkyta ir suskirstyta į struktūrinius padalinius – atsirado vaisvandenių, tyrių, raugyklos, taros cechai, pagalbinis ūkis.
„Buvo metas, kai visi darbininkai rudenį privalėjo vykti į mišką kirsti medžių malkoms fabrikui šildyti. Darbininkai patys turėjo pasirūpinti įrankių, o bandantiesiems išsisukti nuo miško darbų net teismu buvo grasinama“, – pasakoja istorikas.
1948 metais fabrike pradėtas gaminti marmeladas. Jo gamyba taip įsibėgėjo, kad net statinių marmeladui laikyti pritrūko – įmonė su artele „Ratas“ sudarė sutartį dėl statinių.
Be to, čia buvo gaminamas ir populiarusis limonadas „Gaiva“ – jį po miestą išvežiodavo arklio traukiamu vežimu.
Nuo 1949 metų balandžio limonado išvežiotoju priimtas dirbti Antanas Eidrigevičius su savo arkliu.
Iš pradžių fabrikas neturėjo savo transporto, tad ir žaliava, ir prekės gabenti arklių traukiamais vežimais.
Parsivežti iš Bresto pirmojo konservų fabriko automobilio buvo išsiųstas vairuotojas Jakovas Jašinas ir tą automobilį jis parvairavo.
O 1955 metais kombinato skyriai iš visų miesto vietų persikėlė į Kranto gatvę. Taip po truputį fabrikas judėjo į priekį ir jau Kranto gatvėje kūrė savo istoriją.

Milijonai indelių

Įmonė nuo 1975-ųjų vadinta Panevėžio konservų kombinatu, o konservų fabriku pavadinta 1986-aisiais. Tuomet jame dirbo 230 panevėžiečių, pagaminta 10,6 mln. indelių produkcijos.
O produkcija – labai įvairi. Suskaičiuota, kad buvo net 86 pavadinimų vaisių ir daržovių konservų. Jų teko ragauti ir plačiosios Sovietų Sąjungos gyventojams – didelė dalis produkcijos būdavo išgabenama.

Projektuoja apartamentus

Konservų fabriku įmonė vadinta iki pat savo gyvavimo pabaigos – 1994-ųjų bankroto. Nuo tada kultūros paveldo objektas pradėjo eiti per verslininkų rankas.
Vienas po kito keitęsi savininkai šiam Panevėžio centro griūvančiam perlui kaskart pažadėdavo renesansą – įrengti viešbutį, poilsio centrą, restoraną, baseiną ir kt.
Dabartinė kultūros paveldo objekto šeimininkė – bendrovė „Litforina“. Jos vadovo Egidijaus Kontrimavičiaus teigimu, šiuo metu rengiamas šio istorinio komplekso rekonstrukcijos projektas. Gražiausioje miesto vietoje stūksančius raudono mūro pastatus verslininkai nusiteikę išsaugoti juose įrengę apartamentus.

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• #Aukštaitijos Senvagė
• #Istorija
• #konservų fabrikas
• #Kultūra
• #Panevėžys
• #Rekonstrukcija