„Įdomu, kad kai kurios paukščių rūšys artėja prie žmogaus buveinių dėl to, kad gamtoje neranda saugių vietų“, - sako S. Rumbutis.

Velykų atributas – ir gamtos gyvybė

Velykų atributas – ir gamtos gyvybė

Artėjant šv. Velykoms jau sukame galvas, kaip reikės kuo gražiau nuspalvinti kiaušinius. Vis dėlto bene gražiausiai kiaušinius numargina pati gamta. Sparnuočiai juos deda pačių įvairiausių dydžių, raštų bei spalvų. Apie šį evoliucijos šedevrą ir Lietuvoje sukauptą vertingą paukščių kiaušinių kolekciją kalbinome gamtininką, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Paukščių skyriaus vedėją Saulių RUMBUTĮ.

Per ilgą Žemės gyvavimo laikotarpį kiaušinius dėjo ir deda ne tik paukščiai. Kuo jie skiriasi?

– Kiaušinius deda ir žuvys, tik mes juos vadiname ikrais. Kiaušinius deda ir varliagyviai. Šiuos vadiname ikreliais. Žinoma, nei žuvų, nei varliagyvių kiaušiniai lukšto neturi, bet jau ropliai – gyvatės, driežai, krokodilai, vėžliai – deda kiaušinius su savotišku odiniu lukštu.

Paskutinioji grandis, dedanti kiaušinius, jau yra paukščiai. Jų kiaušiniai turi tokią polukštinę membraną – gal net galima sakyti, kad odinę, tačiau paviršiuje jau yra ir kalkinis lukštas.

Tačiau seniausi žinomi kiaušiniai yra dinozaurų. Muziejuje tikriausiai jų nėra?

– Mūsų muziejus nėra skirtas parodyti archeologinę, paleontologinę dalį. Nedidelė ekspozicija yra, bet ji palyginti nesenų laikų – turime mamutų ilčių, išnykusių žinduolių – taurų – ragų ir kaulų, tačiau tokius senus laikus siekiančių eksponatų mes neturime.

Nuo kada muziejuje pradėta kaupti paukščių kiaušinių kolekcija ir kiek eksponatų turite?

– Kolekcijos pradžia – nuo pat muziejaus įkūrimo, tačiau eksponatai rinkti epizodiškai ir rinkiniuose jų buvo labai nedaug. Per visus karus, tarpukarį ir sovietinį laikotarpį iš tų senųjų laikų nedaug kas išliko. Galima sakyti, kad kolekcija intensyviau pradėta kaupti maždaug nuo 1985-ųjų. Dabar rinkiniuose yra gerokai per tūkstantį saugojimo vienetų, tai yra įvairių paukščių rūšių kiaušinių. Daugiausia, žinoma, Lietuvos, bet yra šiek tiek ir ne Lietuvoje gyvenančių paukščių kiaušinių. Dalis jų nuolat eksponuojama. Paukščių salėje yra specialiai įrengtos spintos, kur ant išpilto ir išlyginto kvarcinio smėlio eksponuojama didžioji dalis Lietuvos paukščių rūšių kiaušinių.

Kokius rečiausius eksponatus galima išvysti?

– Ekspozicijoje turime ir didžiausio šiuo metu pasaulyje gyvenančio paukščio – stručio kiaušinį, turime ir mažiausio – kolibrio. Jie padėti vienas šalia kito, kad galima būtų palyginti. Taip pat turime didžiausio lietuviško paukščio – gulbės nebylės – ir mažiausio Lietuvos paukščio – nykštuko – kiaušinius.

Ne vienam atrodytų, kad gandro ar gervės kiaušiniai turėtų būti didesni…

– Gulbės nebylės kiaušinis ne tik pats didžiausias Lietuvoje, bet ir pats paukštis didžiausias. Gulbės nebylės patinas gali sverti per 12 kilogramų, tad kiaušinis, žinoma, nemažas.

Kalbant apie gervės kiaušinius, prieš keletą metų viename prekybos centrų buvo eksponuojami įvairesni, margesni kiaušiniai ir vyko rinkimai. Visuomenė balsavo už gražiausią paukščio kiaušinį – nugalėtoja tapo pilkoji gervė.

Kas Europoje dar turi tokias kolekcijas?

– Be abejo, Europoje yra gerokai už mus didesnių muziejų ir jų istorija yra žymiai senesnė. Sakykime, Didžiojoje Britanijoje Tringo muziejus, į kurį eksponatus vežė dar Čarlzas Darvinas. Tai pats didžiausias ir žymiausias Europos bent jau paukščių muziejus. Ten paukščių kiaušinių suvežta iš visų pasaulio kampelių, labai senų laikų. Žinoma, mes lygiuotis į tokį muziejų negalime, tačiau savame, Baltijos jūros, regione mūsų muziejaus paukščių kolekcija yra gana gausi. Tuo galime didžiuotis.

Kaip paukščių kiaušiniai atsiranda kolekcijoje? Juk tarp jų yra ir labai retų sparnuočių, įrašytų į raudonąją knygą.

– Dėl retųjų paukščių rūšių situacija kiek keblesnė. Gauti tokio paukščio kiaušinį yra sudėtinga. Tada dažniausiai imamas lizde likęs neužperėtas kiaušinis arba kartais pasitaiko žuvęs lizdas, tačiau jame būna išlikęs koks vienas sveikas kiaušinis – jis tada patenka į kolekciją.

Galima paminėti tokius į raudonąją knygą įrašytus paukščius, kaip juodakaklis naras, didysis apuokas, sakalas keleivis ir keletas kitų. Jų kiaušinių rinkimas – kad būtų paimami iš natūralios gamtos, iš lizdų, kuriuose perima, – praktiškai nevyksta. Kiaušiniai randami lizduose, kurie jau žuvę arba iš jų nėra išsiritę jaunikliai, arba gaunami iš nelaisvėje veisiamų ir laikomų paukščių.

Muziejininkai patys gamtoje renka eksponatus ar šie įsigyjami?

– Renkame ir patys, ir gauname iš zoologijos sodų, privačių paukščių augintojų kolekcijų. Taip pat bendradarbiaujame su gamtoje dirbančiais paukščių žieduotojais, paukščių stebėtojais, mokslininkais ornitologais, kurie betarpiškai prisiliečia prie paukščių, prie jų lizdų. Jie randa paliktus kiaušinius ar žuvusias dėtis, iš kurių galima paimti vieną kitą likusį kiaušinį. Taip muziejaus kolekcija ir pildosi.

Paukščių kiaušiniai labai skiriasi ne tik savo dydžiu. Kokia ta įvairovė?

– Artėja Velykos, paukščių kiaušinių marginimas. Apsilankius muziejuje ir apžiūrėjus kolekciją, turbūt galima susidaryti įspūdį, kad geriausiai margina gamta – nuo baltų, melsvų iki įvairiausiomis spalvomis išpaišytų kiaušinių. Tie raštai unikalūs: ir taškeliai, ir įvairūs siūleliai, kažkokios beformės dėmės. O spalvų kaita – pati įvairiausia.

Ir tos pačios visiems įprastos naminės vištos deda labai skirtingus kiaušinius. Nuo ko tai priklauso?

– Jeigu kalbėtume apie tos pačios rūšies paukščius – pavyzdžiui, vištas, – tai priklauso nuo veislės. Gali būti, kad kažkokios išvestos veislės višta yra labai smulkutė. Jos sudėti kiaušiniai bus smulkūs.

Skirtingų vištų veislių kiaušinių lukšto spalva skirtinga. Vieni yra melsvi, kiti rusvi, kiti dar kitokios spalvos – tai priklauso nuo pigmentacijos paukščio organizme. Pagal ją nusidažo ir kevalas. Jeigu veislei būdinga tam tikra plunksnų, skiauterės spalva, ir skirtingų veislių vištų kiaušinių spalvos bus nevienodos.

Laukinėje gamtoje labai dažnai netgi tos pačios rūšies paukščių kiaušiniai gali skirtis savo spalva. Tai priklauso nuo individualios pigmentacijos. Pavyzdžiu turbūt galėtų būti žmogaus akių, plaukų spalva: vieni rudaakiai, kiti mėlynakiai, treti žaliaakiai. Lygiai tas pats ir paukščių atveju. Tarkime, rudagalvių kirų kiaušiniai dažniausiai būna rusvi, išmarginti tam tikromis dėmelėmis, bet pasitaiko labai šviesių, netgi melsvų kiaušinių. Būna visai nepigmentuotų kiaušinių – be jokių dėmelių, tiesiog melsvų. Taigi įvairovė gamtoje gali būti didelė. Tik tų rūšių, kurių kiaušiniai balti, – pavyzdžiui, genio ar pelėdos, – niekada jie nebus margi: visada baltos spalvos. O jau kas deda pigmentuotus kiaušinius spalvotu, raštuotu lukštu… Čia įvairovė gali būti didžiulė.

Kokio paukštelio kiaušiniai jums pačiam atrodo gražiausi?

– Mano akiai patrauklių kiaušinių įvairovė didelė. Dažniausiai tai ant žemės perinčių paukščių kiaušiniai – vištinių, tilvikinių, gervinių. Kad būtų užmaskuoti aplinkoje, taptų plėšrūnams nepastebimi, jie yra labai įvairiai išmarginti. Tas margumas suteikia jiems žavesio.

Ar muziejaus kolekcijoje yra jau išnykusių paukščių kiaušinių?

– Mes negalime pasigirti tokiomis kiaušinių kolekcijomis. Užtat turime tokių rūšių, kur net nežinome, ar šie paukščiai peri Lietuvoje. Pavyzdžiui, kilnusis erelis. Jo perėjimas Lietuvoje yra labai komplikuotas – galbūt peri viena ar dvi poros. Tai ypač retas sparnuotis, tačiau tokio paukščio kiaušinį mes turime – jis nelaisvėje auginto kilniojo erelio.

Išnykusi žvyrė. Tai vištinis paukštis, gyvenantis aukštapelkėse. Kadangi Lietuvoje didesnių aukštapelkių fragmentų praktiškai nelikę, išnyko ir šie paukščiai. Kolekcijai mes jos kiaušinį gavome iš šiaurinės Rusijos, kur šis paukštis nėra retas.

Ar sudėtinga paruošti kiaušinį ilgai laikyti?

– Tai nėra lengvas procesas. Nors daug kam gali atrodyti, kad paruošimas turėtų būti labai paprastas. Pavyzdžiui, virtą, labai gražiai išmargintą velykinį margutį dažnai pasidedame į lentynėlę ir ten jis gali pragulėti penkerius ar galbūt net dešimt metų – puošti mūsų interjerą. Tačiau praėjus kokiems vienuolikai metų jis nei iš šio, nei iš to susprogsta būdamas visiškoje ramybėje – vis dėlto viduje vyksta irimo procesas. Jo metu rūgštys ardo kalkinį sluoksnį ir jis pasidaro labai silpnas. Tad mes kolekcionuoti paukščių kiaušinių, neišvalę jų turinio, negalime todėl, kad jie būtų trumpalaikiai eksponatai. Mums dažniausiai tinka ganėtinai šviežias kiaušinis, neseniai padėtas, kurį specialiu grąžteliu pragręžiame, išleidžiame visą turinį, išplauname, dezinfekuojame, išdžioviname. Toks kiaušinis tinka laikyti ilgus metus.

Paukščiai peri neįtikimiausiose vietose.

– Be abejo, dažniausiai – mums gerai žinomose tradicinėse vietose, pavyzdžiui, medžiuose, krūmuose. Yra paukščių, kurie peri išsikasdami urvelius, tarkime, urvinės kregždės juos rausia upių šlaituose.

Urvelius kasa labai spalvingas, gražus Lietuvos paukštis tulžys. Kiti sparnuočiai peri mūsų pagamintuose inkiluose – tai varnėnai, zylės, musinukės.

Puikiai įsikuria paukščiai ir pastatuose. Visiems gerai žinoma, kad kregždės lipdo lizdus po langais, balkonais, pastogėse. Po šiferiniais ar kitokiais stogais peri į kregždes panašūs paukščiai čiurliai. Įdomu, kad kai kurios paukščių rūšys artėja prie žmogaus buveinių dėl to, kad gamtoje neranda saugių vietų. Pastebime, kad miestuose, ypač didžiuosiuose, jau gausu įvairių kirų. Natūraliai jie dažniausiai perėdavo vandens telkinių salose. Kadangi peri ant žemės, vanduo sudaro kliūtį prie lizdų prisiartinti plėšrūnams. Tokių vietų Lietuvoje nedaug, tad kirai įsigudrino perėti didmiesčiuose ant plokščių stogų. Ten prieiti plėšrūnams sudėtinga. Lizdui daug medžiagos nereikia – truputėlis kažkokios skaldelės, šapelių ir išperi, jaunikliams atneša maisto, o užaugę šie sėkmingai nuo stogo nuskrenda.

Kiek daugiausia kiaušinių gali sudėti paukščiai?

– Daugiausia – iki kokių 24–26 kiaušinių. Tiek dažniausiai sudeda kurapkos. Kai kurios ančių rūšys irgi deda labai daug kiaušinių. Tai greičiausiai susiję su tuo, kad šie paukščiai peri ant žemės, dėčių žuvimas dėl plėšrūnų yra labai didelis. Išaugintas didesnis jauniklių skaičius kompensuoja kitų tos rūšies paukščių praradimus.

Mažiausiai kiaušinių deda labai dideli paukščiai. Pavyzdžiui, stambūs ereliai sudeda po vieną kiaušinį. Gervės dėtyje yra vienas du kiaušiniai. Bet smulkūs paukščiai irgi perisi labai gausiai. Pavyzdžiui, didžioji zylė gali padėti ir 15 kiaušinių. Mums tokių žinomų paukščių, kaip žvirbliai, kikiliai, žaliukės, strazdai, varnėnai, dėtyse būna 4–6 kiaušiniai.

Paprastai manoma, kad visų paukščių kiaušinius galima valgyti. Ar iš tikrųjų taip yra?

– Tikrai nekenksminga. Kiaušinių sudėtis visų paukščių yra beveik identiška. Skonio savybės, žinoma, gali šiek tiek kisti. Iš tokių žmogaus vartojamų paukščių kiaušinių ančių galbūt labiau tinkami kepiniams, virti arba kepti valgomi rečiau, nes turi tam tikrą specifinį skonį. Lygiai taip pat ir dėl laukinių paukščių kiaušinių. Skoninių atspalvių yra visokių, tačiau kad kokių nors paukščių kiaušiniai būtų nuodingi žmogui, tikrai taip nėra.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite