Policija dar aiškinasi kraupios avarijos priežastis.
O Panevėžio apygardos teismas po savaitės pradės nagrinėti apeliacinį skundą, pateiktą lygiai prieš metus sūnaus netekusių tėvų. Motociklu važiavusį jaunuolį kelyje Panevėžys–Šiauliai mirtinai nutrenkusiam girtam automobilio vairuotojui žemesnės instancijos Panevėžio apylinkės teismas skyrė 2,6 metų lygtinę laisvės atėmimo bausmę ir uždraudė trejus metus vairuoti.
Karas keliuose – viena skaudžiausių ir opiausių Lietuvos problemų. Kasdien išeidami iš namų, išvažiuodami į kelią nesame tikri, ar į juos sugrįšime.
„Vairuotojai visiškai negalvoja į priekį“, – vieną iš esminių klaidų sėdant prie vairo įvardija ilgametis vairavimo instruktorius panevėžietis Vytautas Šakėnas.
Visada kaip pirmąją avarijų priežastį įvardiju greitį. Per mokymus ant slidžių dangų įrodome vairuotojams, kodėl greitis jiems didžiausias priešas. Visos inercijos jėgos nuo greičio kinta proporcingai kvadratu. Kažkiek greičiau įvažiavus į slidesnį posūkį, lengvai galima išslysti. Lygiai taip pat stabdant. Šiek tiek greičiau paspaudus, nesilaikant reikiamo atstumo nuo priekyje važiuojančio automobilio, šiam stabdant praktiškai nieko nebeįmanoma padaryti.
Bet aš matau dar vieną bėdą. Vairuotojai visiškai negalvoja į priekį. Mato, liaudiškai šnekant, kas prieš nosies galą, ir viskas. Nėra tolimesnės situacijos prognozavimo. Tiesiog jie patenka į padėtį, kai jau sunku išvengti avarijos ar lengvo susidūrimo.
Priežastis, kodėl nesistengia atidžiau sekti, kas dedasi kelyje, vertinti galimų pavojų, yra pašaliniai darbai. Jūs pastovėkite ant šaligatvio ir pasižiūrėkite, ką automobiliuose veikia vairuotojai. Užsiiminėja pašaliniais reikalais! Dažniausiai – mobiliuoju telefonu.
Tai didžiulė, o turbūt ir pasaulinė liga: nebegalime telefono paleisti iš rankų. Ypač tas akivaizdu, kai sustojama prie raudono šviesoforo signalo. Užsidega žalia, o automobilis stovi. Kodėl? Juk labai svarbu pasižiūrėti telefone, kas socialiniuose tinkluose „palaikino“!
Matau ir vairuotojų nenorėjimą tobulėti. Galimybių pasitobulinti yra, bet trūksta noro. Geriau kažkur į SPA nuvažiuoti ir trigubai brangiau sumokėti, nei patobulinti vairavimo įgūdžius. Juk esame kieti, mokame vairuoti! Bet labai greitai per mokymus ant slidžių dangų vairuotojai patys įsitikina, kad tobulėjimui tikrai nėra ribų.
Dėl inercijos jėgų poveikio smūgis važiuojant 50 ir 90 km per valandą greičiu labai skirsis.
Judančio kūno kinetinė energija priklauso nuo greičio kvadratu. Jei greitis didesnis dvigubai, kinetinė energija didesnė keturis kartus, kartu ir per avariją patiriamos apkrovos bus 4 kartus didesnės.
Pas mus populiaru greitį viršyti 10 km per valandą. Jei mieste greitis 50 km/h, dažnas drąsiai važiuoja 60 km/h. Bet jei pasižiūrėtume stabdymo kelią net ir ant sauso asfalto, važiuojant kad ir tiek greičiau, jis bus ilgesnis. O jei per vėlai įvertiname galimą kliūtį arba ji staiga atsiranda? Tas plius 10 km/h gali būti lemiamas veiksnys.
Ir dar tos lenktynės gatvėse! Ar pastebėjote? Važiuojate mieste 50 km/h ir pralenkia vienas, kitas. Žiūri, kad ir pats jau greičiau važiuoji.
Sakyčiau, labiausiai kelyje veikia bandos jausmas: jeigu kažkas pralėkė, ir man reikia greičiau. Bet verčiau pagalvoti, ar stengdamiesi 5 minutėmis greičiau nuvažiuoti, tikrai taip ir padarysime. Ar nereikės pildyti eismo įvykio deklaracijos?
Vairuotojai keikia dideles degalų kainas, bet magistralėje lekia 130 km/h greičiu.
Aš stebiu savo automobilio kuro sąnaudas. Yra žymus skirtumas, važiuoju 130 ar 120 km/h. Lėčiau važiuodamas vos keliomis minutėmis vėliau nuvažiuosi, bet sutaupysi.
Negi mes tikrai taip skubame, negi tikrai taip dega mūsų laikas?
Stebina, kad vairuotojai visiškai nesidomi ir net nenori domėtis ekovairavimu. O juk tai superinis dalykas. Tai ne tik ekonomiška, nes taupo degalus, bet taip važiuodami tausojame automobilį – mažiau dyla padangos, stabdžiai, visi mechanizmai. Bet svarbiausia, kad ekovairavimas tiesiogiai susijęs su saugumu.
Mes darome mokymus: važiuojame per miestą tuo pačiu maršrutu ir fiksuojame laiką, degalų sąnaudas. Kai žmogus trečią kartą nuvažiuoja tą patį maršrutą ir pamato, kad, sakykime, šimtui kilometrų sunaudoja litru mažiau degalų, jo tai labai nestebina. Dažniausiai stebina, kodėl trečią kartą minute ar pusantros greičiau atvažiavo. O viskas paaiškinama saugaus eismo principais, kai vairuotojas bent kiek geriau prognozuoja situaciją, pavyzdžiui, matydamas, kad pėsčiasis artėja prie sankryžos, anksčiau atleidžia akceleratoriaus pedalą. O kaip dažniausiai būna? Dega geltonas, spaudžia „gazą“, privažiuoja ir – bumt per stabdžius. Oi, raudonas! Prognozavimas naudingas ne tik dėl to, kad mažiau kartų sustosime, sunaudosime mažiau degalų, bet ir tapsime saugesni. Taip mažėja rizika pakliūti į eismo įvykį.
Lietuvos kelių infrastruktūra iš tikrųjų gerėja, o vienas tų rodiklių ir yra, kad žuvusiųjų skaičius kasmet mažėja. Pernai kokie geri metai buvo – fiksuota mažiausiai žuvusių keliuose. Ir tos mažos žiedinės sankryžos yra saugios. Kaip sukelti eismo įvykį mažame žiede? Galima, bet nuostoliai bus minimalūs.
Nežinau, kuo ypatinga. Ji netgi iki Pasvalio turi asfaltuotus kelkraščius ir dauguma vairuotojų, kai kažkas lenkia, pasitraukia. Sunku pasakyti, kodėl įvyksta tokios baisios nelaimės. Matyt, lemia neatidumas.
Šitas kelias turi dar vieną pavojų. Prieš mėnesį paryčiui švintant važiavau į oro uostą. Iki Pasvalio suskaičiavau ant kelio tris numuštas stirnaites. Ten nėra atitvarų, aplink laukai. Lietuvos keliuose susidūrimų su gyvūnais tikrai labai daug ir kai kurių pasekmės labai skaudžios.
Tokiems besipiktinantiems turiu argumentą: jei dėl šių priemonių bus išsaugota bent viena gyvybė per metus, tai jau yra gerai. Jos nėra lietuvių išradimas. Tai – europinė praktika. Kiek žinau, saugumo salelės atkeliavo iš Skandinavijos.
Kas keikė trikojus, greičio matuoklius? Kurie turi pinigų ir gali sumokėti baudą viršydami greitį iki ribos, kol dar netaikomas vairavimo pažymėjimo atėmimas.
O išmanieji šviesoforai yra labai gera eismo saugumo priemonė. Dabar keikiame Smėlynės ir S. Kerbedžio gatvių sankryžą, bet prisiminkite, kas ten dėdavosi anksčiau, kiek avarijų įvykdavo sukant į kairę. Dabar atsirado papildomas šviesoforo režimas sukantiems į kairę ir iš karto tapo saugiau. Dėl to vairuotojai praranda 20, 30 ar 40 sekundžių, bet ką tai reiškia palyginti su gyvybės kaina? Pastebiu, kad labai jau neturime kantrybės ir esam greiti piktintis.
Visgi turiu pastebėti, kad eismo kultūra gerėja. Aš labai dažnai rytais važiuodamas iš šalutinės gatvės suku į pagrindinę. Pravažiuoja trys keturi automobiliai – mirkt šviesomis ir praleidžia. Ypač dabar tai pastebiu, kai Smėlynės gatvė užsikimšusi.
Protingas žmogus nesės į automobilį, vairuojamą girto. O dėl greičio – paburba, paburba, kad nelakstyk – ir viskas. Keleiviai turėtų reaguoti, bet tuo paburbėjimu ir baigiasi.
O kaip reikėtų bausti? Tarkim, vasara, automobilio langai atidaryti, keleivis atsisėdo į taksi ir važiuoja. Kaip jam suprasti, išgėręs vairuotojas ar blaivus, jei akivaizdžiai nematyti? Manyčiau, kur kas geresnė išeitis būtų alkoblokai (variklio paleidimą blokuojantis alkotesteris, leidžiantis užvesti automobilio variklį tik blaiviam vairuotojui – aut. past.).
Dauguma yra labai efektyvios. Ypač prieš keletą metų atsiradusios avarinio stabdymo sistemos, kurios perspėja vairuotoją ir, jeigu jis dar „miega“, automobilis stabdo pats. Tai – viena efektyviausių priemonių.
Kai kas dažniausiai išjungia eismo linijų išlaikymo sistemą. Bet jeigu važiuoji vakare pavargęs ilgoje kelionėje, tikrai reikėtų ją laikyti įjungtą.
Labai svarbios saugos priemonės važiuojant atbulomis. Man pačiam buvo nutikę, kad važiuojant atbulomis staigiai išlindo žmogus – automobilis pats ėmė stabdyti. Kitaip būčiau į žmogų atsitrenkęs.
Aš visada optimistas ir tikiuosi, kad pavyks. Saugumą kelyje lemia daug dalykų. Ne tik techniškai tvarkingi, šiuolaikiški automobiliai su šiuolaikiškomis saugos sistemomis, bet ir vairuotojas. Kol kas vis dėlto pagrindinis faktorius yra vairuotojas. Dėl jų paruošimo nėra viskas gerai. Kadangi dirbu šioje srityje, puikiai tai žinau. Deja, pripažinkime, kad žmogus ruošiamas vairavimo egzaminui ir nėra laiko svarbių dalykų jį pamokyti truputį daugiau.
Kaip vairuotojas, galiu ant pėsčiųjų „pavaryti“.
Man labai liūdna matyti, kai moteris vienoje rankoje laiko krepšį iš parduotuvės, kitoje rankoje – vaikas, dar telefonas prie ausies ir eina per perėją.
Bet ir vairuotojai nėra atsargūs.
Visgi negalėčiau kažkuo išskirti Panevėžio. Nėra jo gatvėse labai blogai.
Kalbėjosi Daiva Savickienė
Komentarai
puikus straipsnis, ypač apie tai, kad vairuotojai negalvoja, kas bus, o kai gauna baudą ( ypač specialios teisės atėmimas), tada prisimena, kad turi šeimą, ligotus tėvus ir pan.