-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Trys išminčiai Kasparas, Melchioras ir Baltazaras, vedami netikėtai danguje ryškiai sužibusios žvaigždės, atėjo nusilenkti ir įteikti dovanų – aukso, miros ir smilkalų Betliejuje gimusiam kūdikėliui Jėzui, pripažindami jį viso pasaulio Išganytoju.
Pranašystės skelbė, jog tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę.
Kartu su Trimis Karaliais baigdavosi didžioji Saulės sugrįžimo šventė – diena jau pailgėjusi per gaidžio žingsnį.
Ir nors tradicijos keičiasi, Trys Karaliai, simbolizuojantys naują pradžią, ir šiuolaikinio žmogaus pasaulyje užima svarbią vietą.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnologė Lina Vilienė teigė, kad Trys Karaliai – krikščioniška šventė, tačiau turinti žemdirbišką pradą.
Trys Karaliai sutampa su Saulėgrįžos švente, kuri trukdavo net dvylika dienų – nuo Kūčių iki Trijų Karalių.
Vėliau šis laikas pradėtas vadinti tarpušvenčiu. Per tas dvylika dienų diena pailgėdavo net 16 minučių.
„Iki šių dienų išliko posakis, kad nuo Kalėdų iki Trijų Karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį. Kadangi tuo metu tikslių laiko matavimo prietaisų nebuvo, tą buvo galima nustatyti iš gamtos stebėjimų“, – pasakoja L. Vilienė.
Lietuvoje buvo įprasta per Tris Karalius vaikščioti nuo vienų namų prie kitų, sveikinant su užgimusiu Kristumi, linkint gerų metų ir ženklinant namų duris.
Pasak etnologės Linos Vilienės, Trijų Karalių vaikštynės buvo savotiškas apsišniukštinėjimas, kokios merginos gyvena vienoje ar kitoje troboje. Jauni vyrai, apsirengę karaliais, ne tik sveikindavo su užgimusiu kūdikėliu Jėzumi, bet ir būsimąją nusižiūrėdavo. „SEKUNDĖS“ ARCHYVO nuotr.
Nors tai jau krikščioniška tradicija, tačiau turinti daug bendro ir su senaisiais papročiais.
Iki šiol likę duomenų, kad šeimos vyriausias sutemus eidavo dėti „krikštų“. Buvo tikima, kad nuo Vėlinių iki Trijų Karalių kartu su mumis gyvena ir mūsų protėvių vėlės. Pasibaigus Saulėgrįžos šventei, pats laikas šioms vėlėms grįžti į anapusinį pasaulį.
„Vyriausias šeimos narys sutemus ant visų angų – durų, langų, tvartų bei aruodų įėjimų, net bičių avilių dėdavo tris kryželius – „krikštus“. Buvo tikima, kad tai apsaugos nuo blogų dvasių, kad jos negalėtų nužiūrėti ar apkerėti. Tą pačią tradiciją vėliau perima ir Trys Karaliai, jie duris žymi raidėmis +K+M+B“, – kalbėjo etnologė.
„Gaila, bet religiniam santykiui ir tradicijai šis laikmetis nėra palankus. O gal išlepimas, juk kai mums sekasi, dvasiniai dalykai tarsi lieka užmesti ar apleisti.“
Klebonas dr. G. Jankūnas
Per Tris Karalius visoje Lietuvoje trys jauni vyrai, puošniau apsirengę, eidavo per kaimą linkėdami sveikatos, sveikindami su Naujaisiais Metais, giedodami giesmes apie užgimusį kūdikėlį Jėzų.
Tiesa, skirtinguose regionuose šios vaikštynės turėjo tam tikrų skirtumų.
Pasak L. Vilienės, žemaičių Trys Karaliai keliaudavo su šiaudinėmis karūnomis, papuoštomis blizgučiais, o rankose turėdavo lazdas, kurias vadino krivulėmis.
Aukštaitijoje Trys Karaliai vilkėdavo kailinius: vienas ilgus, kitas – trumpus, o trečias išvirkščius. ę.
Juosdavosi margomis pintinėmis juostomis, o ant galvos – kartoninės karūnos, išmargintos kryželiais.
„Net ir Panevėžio rajone žmonės pasakojo, kad Tris Karalius lydėdavo pranašas, o svitos pabaigoje bėgdavo velniukas, kuris prikrėsdavo visokiausių eibių. Visą laiką būdavo pajuokavimų“, – pasakoja pašnekovė.
Suvalkijoje taip pat lankydavo Trys Karaliai, bet ten dažniausiai jie jodavo raiti ant žirgų. Išlikusi ir šyvio šokdinimo tradicija: tarp persirengėlių esantį šyvį turėdavo šokdinti šeimininkai. Tyrinėtojai mano, kad arklys susijęs su grįžtančios saulės simboliu.
Nuo advento iki Trijų Karalių buvo tamsusis laikotarpis, kai laikytasi įvairiausių draudimų ir būrimų.
Iki Trijų Karalių nebuvo galima sukti rato: verpti, malti girnų, vyti virvių. O jeigu neužtekdavo burtų per Kūčias, per Tris Karalius reikėdavo žiūrėti į mėnulį, kol paskaus akys, nusiprausti veidą ir toliau žiūrėti. Taip galima pamatyti savo būsimą jaunikaitį ar kokie metai laukia.
„Liaudiškoje tradicijoje tamsusis metas buvo skirtas vaikštynėms. Iki pat Užgavėnių vykdavo žvalgytuvės, kur reikėtų važiuoti piršliams. Trijų Karalių vaikštynės – savotiškas apsišniukštinėjimas, kokios merginos gyvena vienoje ar kitoje troboje. Ne veltui tiek daug burtų yra šiuo laikotarpiu. Jauni vyrai, apsirengę karaliais, nori ne tik pasveikinti su užgimusiu kūdikėliu Jėzumi, bet ir atlikti savotiškas žvalgytuves“, – pasakoja L. Vilienė.
Žmonių sąmonėje Evangelijos išminčiai Kasparas, Melchioras ir Baltazaras virto karaliais. G. KARTANO nuotr.
Kalbant apie krikščioniškas tradicijas, trys išminčiai, atėję aplankyti kūdikėlio Jėzaus, dovanų nešasi aukso, miros ir smilkalų.
Visos šios gėrybės ir kreida yra laiminamos per šv. Mišias.
„Ir senoji tradicija, ir krikščioniškoji turi labai daug sąsajų. Atėjusi krikščionybė labai gražiai tas šventes sujungė“, – pažymi L. Vilienė.
Pasak jos, puikus to pavyzdys – Krekenavoje senosios Trijų Karalių eitynės, gražiai įsiliejusios į bažnytines apeigas.
Tiesa, pandemija ir čia pakoregavo tradicijas.
Kai Trys Karaliai pasveikina ir palaimina kiekvieną atėjusį į Mišias, tikslo dar keliauti per namus kaip ir nebelieka. Ne visur dabar galima patekti prie namų durų jų pažymėti – daugelis apsistatę aukštomis tvoromis ir vartais.
„Kam ši šventė svarbi, pasiėmę šventintos kreidos gabalėlį apeina bent artimiausius žmones, kaimynus. Durų staktų ženklinimas vis dar gyva tradicija. O pačios vaikštynės – nykstanti. Bet tos vaikštynės nyksta ir per kitas tradicines šventes. Juk kažkada ir aukštaitiškos Užgavėnės buvo vaikštynės, tik dabar jos tapo bendru susiėjimu. Gyvenimas keičiasi. Tai bendruomeninės šventės, jei nėra didesnės bendruomenės, kuri švęstų pagal visas tradicijas, pavieniams entuziastams tą padaryti sunku. Galbūt ir šventės, ir jų tradicijos transformuojasi, prisitaiko prie mūsų įtempto gyvenimo būdo, skubos. Svarbu nepamiršti, kad tokios yra“, – sako L. Vilienė.
Klebonas dr. Gediminas Jankūnas tikinčiuosius perspėja, kad Trijų Karalių ženklu pažymėti gali tik savo namų duris, o ant vaikų, kaimynų ar giminaičių – tik gavus jų sutikimą. P. ŽIDONIO nuotr.
Kaip pasakoja Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos rektorius ir parapijos klebonas kunigas dr. Gediminas Jankūnas, prieš keletą metų parapija dovanų gavusi labai gražius Trijų Karalių drabužius.
Tokį grožį norėjosi parodyti ir tikintiesiems, tad jau tapo tradicija Trijų Karalių dieną rengiamose šv. Mišiose dalyvauti ir jiems patiems.
Po Mišių tikintieji ne tik gali pasiimti šventintos kreidos, bet ir nusifotografuoti su Trimis Karaliais. Nors Lietuvos kaimuose buvo paprotys karaliams aplankyti kiekvieną trobą, šventinta kreida ant durų staktos užrašant +K+M+B, dabar, anot klebono, atgaivinti šią tradiciją būtų pernelyg sudėtinga.
„Man pačiam nelieka laiko, o rasti žmonių, kurie norėtų tokią tarnystę atlikti, labai sudėtinga“, – pažymi G. Jankūnas.
Kadangi dvasininkui tenka aptarnauti ne vienus maldos namus, šiemet šv. Mišios, per kurias bus laiminama kreida, smilkalai, auksas, mira, apsilankys Trys Karaliai, bus surengtos sekmadienio vakarą Krekenavos bazilikoje, o jau pirmadienio vakarą – ir Upytės Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčioje.
„Šventose Mišiose palaiminsime kreidą, kad kiekvienas norintis galėtų ją parsinešti ir pažymėti savo namų durų staktą. Man atrodo, kad pats paprotys kreida žymėti namų duris žmonėms yra vis dar svarbus. Tai krikščioniškos – katalikiškos tapatybės ženklai. Jeigu šios raidės užrašytos ant namų durų, vadinasi, čia gyvena tikintys žmonės“, – kalbėjo dvasininkas.
Klebonas pastebi, kad bėgant laikui keičiasi ir Trijų Karalių šventės tradicijos. Anksčiau žmonės šventintos kreidos gabalėliu žymėdavo visų savo kaimynų, artimųjų namų durų staktas, dabar atsirado tam tikrų ribojimų.
„Žmones perspėju, kad rašyti gali tik ant savo namų durų, o ant vaikų, kaimynų ar giminaičių – tik gavus jų sutikimą. Kitaip tai būtų asmeninės erdvės pažeidimas. Šiandien reikia labai gerbti kitų pasirinkimus, neatsiklausus rašinėti ant durų būtų neleistina“, – perspėjo G. Jankūnas.
Pasak dvasininko, su tokiais pokyčiai reikia susitaikyti, kad ir kaip keistai tai skambėtų.
Durų staktų žymėjimas yra ne tik trijų išminčių vardų pirmosios raidės, o ir palaiminimo užrašymas. Tos raidės viduramžiais reikšdavo lotyniškos frazės „Telaimina Kristus šią buveinę“ pirmąsias raides. Palaiminimas, pasak dvasininko, turi galią, kai jis nuoširdžiai ateina iš kito žmogaus.
„Bet šiandien tie bendruomeniniai religiniai ryšiai labai sutrūkinėję ir reikia sąmoningos refleksijos, kad bendruomenė prie šių papročių ir tradicijų sugrįžtų“, – aiškina G. Jankūnas.
Klebonas šypsosi, kad tikriausiai visuomenė per daug gerai gyvena, jog gręžiasi nuo tikėjimo ir Dievo.
„Gaila, bet religiniam santykiui ir tradicijai šis laikmetis nėra palankus. O gal išlepimas, juk kai mums sekasi, dvasiniai dalykai tarsi lieka užmesti ar apleisti. Šis laikmetis paženklintas dideliu tikėjimu ir pasitikėjimu savimi, tik žmonės, kurie susiduria su savo ar kitų ribomis, atsigręžia į kitą. Tas kitas gali būti Dievas. Tuomet ir vėl pasikeičia santykis su tikėjimu, religine tradicija, malda“, – mano G. Jankūnas.
