Miesto vizitine kortele tapusi Senvagė vėl keičia veidą.

Senvagės rekonstrukcija – su įsimintinais nuotykiais

Senvagės rekonstrukcija – su įsimintinais nuotykiais

Į vieną gražiausių Panevėžio vietų – Senvagę – jau kraustosi ją rekonstruosiantys statybininkai. Per pusantrų metų planuojama nutiesti ir atnaujinti esamus dviračių ir pėsčiųjų takus, įrengti žaidimų, poilsio, apžvalgos aikšteles, naują apšvietimą, vaizdo stebėjimo kameras. Senvagės tvenkinyje iškils įspūdingas fontanas, vakare nušvisiantis spalvotais paveikslais ir šokiu ant vandens.

Per maždaug keturis Senvagės gyvavimo dešimtmečius tai bus pirmoji šios Aukštaitijos sostinę reprezentuojančios vietos esminė rekonstrukcija.

Nors per amžius ši vieta ne kartą keitė savo veidą. Čia Nevėžio upė nuo seno darė staigų vingį, kėlusį gyventojams nemenkų nepatogumų ir baimės, mat per potvynius užliedavo gatves, grauždavo kairįjį krantą. Kad Nevėžis tiesiau plukdytų vandenis, tarpukariu pakoreguota jo vaga – iškasta tiesi nauja, o buvusios vietoje paliktas uždaras tvenkinys, labiau panašus į pelkę. Tuomet planuota, kad ją užlyginus nemažoje aikštelėje bus įrengtas gražus miesto parkas.

Ši vieta tapo miesto piktžaizde – pelke, pilna mašalų ir verčiamų šiukšlių. Kol galop 1972 metais imtasi ją tvarkyti. Darbai vyko ilgai, kone dešimtmetį – nauja panevėžiečių pasivaikščiojimo vieta baigta tvarkyti 1981 metais. Vietoje pelkės atsirado trijų hektarų vandens telkinys su sala. Įrengtas fontanas, šviestuvai, mažoji architektūra. Būtent ši rekonstrukcija suformavo dabartinį vaizdą ir Senvagę pavertė Panevėžio vizitine kortele.

Apie tai, kokius iššūkius anais laikais kėlė užmojai sutvarkyti Senvagę ir neatskleistas jos paslaptis, kalbamės su buvusiu ilgamečiu Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininku, 24 metus miesto vairą laikiusiu Broniumi Kačkumi.

B. Kačkus.

Papasakokite, kaip atrodė Senvagė prieš rekonstrukciją ir kaip kilo mintis sutvarkyti šią centrinę miesto dalį?

Aš šitą vietą prisimenu maždaug nuo 1953 metų. Tada čia dar buvo vandens, žiemą veikdavo čiuožykla, kurioje čiuožinėdavo vaikai. Vėliau pamažu Senvagė pradėjo užakti, ėmė augti medeliai, kitokia augmenija. Žmonės ten mesdavo viską, kas nereikalinga, versdavo atliekas. Miesto centre pasidarė šiukšlynas. Atsimenu, kai pastatėme „Nevėžio“ viešbutį dabartinėje Laisvės aikštėje, svečiai, ypač maskviečiai, sakydavo, kad jiems trukdo Senvagėje kurkiančios varlės. Pagalvojome, kad būtinai reikia šią vietą sutvarkyti. Pagal miesto generalinį planą ten buvo numatyta poilsio zona – nedidelis skverelis. Pasamprotavome, kad vis tiek įrengiant skverą reikės išvežti atliekas, nusprendėme daryti baseiną.

Tuomet Panevėžyje labai trūko baseinų. Atsimenu, kad 1953 metais maudydavomės Nevėžyje, o paskui, po dešimties metų ir daugiau, upė tapo labai užteršta ir maudytis nebebuvo galima. Mes labai gražiai bendravome su Šiauliais. Šiauliuose pamačiau nedidelį baseinėlį, prie kurio poilsiavo žmonės. Pasirodė labai gražu. Kilo mintis kažką padaryti ir Panevėžyje. Vėliau jau tokių poilsio vietų tapo daugiau – atsirado „Ekrano“ marios, buvo sutvarkytas Skaistakalnio parkas. Juos dabar tik geriau reikėtų išnaudoti žmonių poilsiui, kiek girdėjau, galima pasidžiaugti, kad tvarkomasi.

Naujoji Nevėžio vaga.

Senvagės virsmas į tokią, kokią matome jau keturis dešimtmečius, vyko giliu sovietmečiu, kai daug ką reiškė ryšiai. Su kokiais sunkumais teko susidurti vykstant statyboms?

Senvagės baseino statyba buvo labai sudėtinga. Viskas atlikta savomis jėgomis – daugiausia kelių statybos valdybos ir statybos remonto valdybos bei kitų savų Panevėžio vykdomajam komitetui pavaldžių organizacijų. Reikėjo išvežti labai daug atliekų. Ištraukėme visa ko – senų padangų, net lovų. Ir žuvų vis dėlto ten buvo. Keista, kad jos ten išsilaikė, matyt, gilesnėse vietose buvo įsiraususios. Kai kur kampe prie Kranto gatvės gylis siekė net 6–8 metrus. Iš melioracijos statybos valdybos samdėme ekskavatorius. Jie skendo. Teko iš rąstų daryti tiltus. Vežėme smėlį ir giliausias vietas užpylėme. Kiek atsimenu, statybos darbai tęsėsi beveik septynerius metus. Pamažu, pamažu sutvarkyta. Pirmiausia perkasėme tą užtvanką, kadangi Senvagėje buvo aukščiau, dalį vandens išleidome į Nevėžį. Vėliau prasidėjo apdailos darbai.

Tais laikais buvo labai sudėtinga gauti granito. Tuometis komunalinio ūkio viršininkas turėjo pažįstamą Maskvoje, „Mosmetrostroj“ įmonėje. Mes ten nuvažiavome ir vis dėlto gavome galimybę įsigyti to granito, bet reikėjo suderinti su Panevėžio parodomuoju statybos trestu – maskviečiai negalėjo tiesiai remonto įmonei parduoti granito. Teko kalbėtis su Panevėžio statybos organizacija. Jos valdytojas ir prisiėmė tam tikrą riziką – nupirkus plokštes jas tuoj pat parduoti nebuvo gerai. Bet vis dėlto susitarėme ir įgyvendinome sumanymą. Granitas Senvagėje naudotas visur: prie atraminės sienelės, kur suolai, laiptai, taigi jo reikėjo išties daug.

Miesto įmonės taip pat pagelbėjo ieškant sprendimų, kaip pagražinti Senvagę?

O taip, prisidėjo ir jos. Teatralai labai norėjo salelės, ypač Vaclovas Blėdis. Jis taip pat buvo ir miesto tarybos narys, tad pas mane užsukdavęs ir vis piršdavo šitą idėją. Teatras turėjo planų ten rodyti spektaklius. Tą salelę suformavome, o pastatyti į ją tiltelius jau buvo smulkmena. Visgi tą darant oficialiai per projektavimo organizacijas būtų brangiai kainavę ir labai ilgai užtrukę. Tad susitarėme su statybos ir montavimo valdybos viršininku, jie suprojektavo ir pagamino tiltelius. Kaip matote, jie paprasti, nelabai išvaizdūs, bet atrodo neblogai. Prireikus lentos pakeičiamos. Salelėje buvo rodomi spektakliai, vyko keletas koncertų. Gaila, kad dabar tų vaidinimų nebėra. O gal tą tradiciją dar atgaivins, pagerbiant V. Blėdžio atminimą?

Apšvietimo stulpų šviestuvų stiklus užsakėme Kauno Aleksoto stiklo fabrike. Mums padėjo tai, kad tada įmonės direktoriumi buvo žmogus, anksčiau dirbęs „Panevėžio stiklo“ fabriko direktoriaus pavaduotoju. Su juo buvome geri pažįstami. Jie tuo metu gamino šviestuvų stiklus, atrodo, Kauno Laisvės alėjai, ir Panevėžiui pagamino.

Senvagė apie 1972 m. Nuotrauka iš www.epaveldas.lt

Senvagę iš pelkės paversti lankomiausia vieta Panevėžyje buvo išties milžiniškas projektas. Dabar rekonstrukcijai bus naudojamos Europos Sąjungos lėšos, o iš kur tuomet miestas gavo pinigų ?

Uždirbome. Be to, mes gerai tuo laiku sugyvenome su finansų ministru Romualdu Sikorskiu. Jis Panevėžiui labai daug padėdavo. Žinoma, kartais užpykdavo, kad vis pinigus leidžiame, nes tada jų daug reikėjo. Juk kartu tvarkėme ir gatves, šaligatvius. Bet susitardavome su juo. Dirbome po truputį. Sunku ir pasakyti, kiek ta Senvagė kainavo, pas mane niekur nėra užfiksuota, kiek atsiėjo jos remontas. Galų gale praėjus tiek laiko tas gal ir visai nesvarbu.

Ar tvarkant Senvagę kilo kokių nors netikėtumų?

Nieko labai jau tokio nebuvo. Tai buvo sudėtingas darbas, kuris mažai judėdavo vasaromis, nes melioratoriams buvo reikalingi mechanizmai savo tiesioginei veiklai vykdyti. Tad darbai Senvagėje daugiausia vykdavo rudenį, žiemomis. Tuomet išnuomodavo ekskavatorius, dar vadinamus „draglainais“.

Panevėžyje sklando legendos apie miesto centrą po žeme, net ir netoli Senvagės, vagojančius tunelius, apie Senvagėje buvusį pagonių aukurą. Ar darbininkai buvo ką nors panašaus užtikę?

Nieko ypatingo. Gal aš ne viską galėjau sužinoti, bet eidavau į darbą pėsčias ir visuomet praeidavau pro tą statybvietę. Žinoma, galėjau ko ir nežinoti. Gal kas nors ir buvo rasta, bet spėčiau, kad tokie eksponatai ir žinios būtų atsiradę Kraštotyros muziejuje.

Tikėjotės, kad Senvagė jau netrukus taps patraukliausia miesto vieta ir Panevėžio vizitine kortele?

Labai to nesitikėjome, bet vėliau sulaukėme įvairių patarimų, net iš atvykusiųjų iš JAV. O skulptorius Gediminas Jokūbonis patarė įveisti vandens lelijų. Bandėme, bet nelabai pavyko. Buvo prileista žuvų, bet žmonės pradėjo žvejoti ir gana greitai jas išgaudė, vėl palikdavo įvairių atliekų. Buvo įrengtas fontanas, kuris net šviesdavo. Tais laikais taip sumontuoti buvo sudėtinga.

Senvagė jau pradedama rekonstruota. Ką manote apie būsimus pokyčius?

Iš kalbų tik girdėjau, bet nemačiau brėžinių, negaliu nieko pasakyti. Kartais Panevėžį aplankau, mano nuomone, gal pirmiausia reikėtų Senvagėje pakeisti šaligatvius. Bet jeigu yra geresnis variantas, žinoma, kad reikia juo pasinaudoti.


Panevėžio Senvagė apipinta iš lūpų į lūpas sklindančiomis legendomis. Pasakojama, kad sovietmečiu joje suplevėsavo originali Trispalvė. Ir ne ant kokio pastato, o suraibuliavo vandenyje. Povandeniniai prožektoriai, turėję sutemus apšviesti fontaną, buvo atgabenti iš Kaliningrado srities karinės gamyklos. Juos įjungus, fontanas nusidažė geltona, žalia, raudona spalvomis. Nors teigta, kad taip nutiko netyčia, tokį įvykį menantys Panevėžio senbuviai tuo abejoja – šitaip panevėžiečiai vienas kitam nešė laisvės žinią.

Su Senvage siejama ir legenda, siekianti laikus, kai lietuviai meldėsi ir atnašavo pagoniškiems dievams. Nevėžio pakrantės kalnelyje, kur dabar stūkso Panevėžio apygardos teismo pastatas, buvusi pagoniška šventykla. Pasakojama, kad po žemaičių krikšto ją sudaužė ir aukuro akmenį į senąją upės vagą įstūmė pats Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Akmenį, galėjusį žyniams tarnauti kaip aukuras, Senvagėje žmonės matė ir jau gerokai po Antrojo pasaulinio karo, tačiau vėliau, dar iki Senvagės sutvarkymo darbų, jis nežinia kur dingo. Kad Senvagėje buvo aukuro akmuo, nurodyta ir 1990 metais išleistoje Rimanto Matulio knygoje „Istoriniai akmenys“. Apie tai kalbėjęs ir kraštotyrininkas Jokūbas Atkočiūnas. Jo žiniomis, Senvagės akmuo buvęs keturkampis, 45 cm aukščio, 93 cm ilgio, 86 cm pločio ir su kibiro apimties skyle centre. Aplink šią skylę iš kampų buvo išbrėžtos linijos.

1998 metais pavasarį miesto valdžia nusprendė išvalyti Senvagę. Nuleidus vandenį, dugne pasimatė akmenys. Vis dėlto juos apėję ir įdėmiai apžiūrėję istorikai ir archeologai nerado nė vieno, panašaus į aukurą.

Paslaptingojo akmens bandyta ieškoti ir Senvagės dugne daugiau nei prieš dešimtmetį, tačiau nesėkmingai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų