Išgirsti savą pasaulį kūrusių asmenybių dar nežinomų gyvenimo faktų, istorijų, pasivaikščioti su jais neabejotinai būtų labai įdomu.
„Panevėžio balsas“ šią savaitę panevėžiečių pasiteiravo, su kuo jie norėtų aptarti rūpimas temas prie pietų stalo.
Kino centro „Garsas“ direktorė
Norėčiau papietauti su Jonu Meku. Gaila, kad neturėjau tokios galimybės, kai jis buvo gyvas. Likimas mūsų nesuvedė.
Kodėl būtent Jonas Mekas? Pirmiausia jis – žmogus orkestras. Prie ko prisilietė, ten paliko ryškų kūrybos pėdsaką.
J. Mekas buvo ne tik kino kūrėjas, bet ir poetas, eseistas, dvasios aristokratas. Tai labai įdomi ir ryški asmenybė.
Manau, kalbėti su juo būtų įdomu apie bet ką, bet labiausiai norėčiau sužinoti, kodėl pasirinko būtent avangardinę kryptį. Gal ne visiems ji priimtina, kiek šokiruojanti, bet toks buvo jo pasirinkimas.
J. Meko vaikystė buvo ganėtinai sunki – gimė netoli Panevėžio esančiame atokiame Biržų rajono kaime, bet savo pastangomis pasiekė labai daug.
„Šis žmogus pats save sukūrė. J. Mekas galėjo tapti bet kuo.“
Jis neaugo tokioje terpėje, kurioje būtų gavęs pasaulėžiūros pagrindus, ir ne kokioje nors menininkų šeimoje, kur galėjo susikrauti tam tikrą vertybių bagažą. Šis žmogus pats save sukūrė. J. Mekas galėjo tapti bet kuo.
Tai žmogus, palikęs didžiulį kūrybos pėdsaką Lietuvos istorijoje, ryškiai įėjęs į pasaulinę kultūrą.
Jo asmenybė labiausiai imponuoja tuo, kad buvo žmogus užtaisas, parodantis, kiek galima pasiekti, jei tik yra didžiulis noras ir užsidegimas, koks neišsemiamas kiekvieno potencialas.
Pietūs ar vakarienė su tokiu žmogumi būtų fantastiški.
Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stoties medikas
Jei tik būtų galimybė, labiausiai norėčiau pabendrauti su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Mane žavi jo asmenybė, šį žmogų laikau vienu stipriausių pasaulio lyderių.
Bendraudamas gal ir nedrįsčiau to paklausti, bet bent jau pats pamėginčiau suvokti, kaip jis, aktorius komikas, pramogų verslo atstovas, gal net eilinis artistas, tapo tokiu stipriu lyderiu, pavyzdžiu ir savo tautai, ir pasauliui.
Suprantu, kad į prezidento rinkimus ėjo žinodamas, kad reikės valdyti šalį, o man rūpėtų išgirsti, iš kur turi tiek jėgų ir stiprybės nuo agresoriaus ginti savo valstybę.
Juk Volodymyras Zelenskis daug kartų galėjo palikti Ukrainą, buvo kviečiamas išvykti į saugią teritoriją, iš ten vadovauti pasipriešinimo kovai. Jam ir jo šeimai buvo siūloma saugi emigracija. Bet jis pasiūlymus atmetė.
„Man rūpėtų sužinoti, kaip V. Zelenskis ištveria jam tenkančius išbandymus ir, kaip matome, išlieka ramus bei santūrus.“
Klausčiau prezidento, kas jam padeda ištverti įtampą, stresą, iš kur jame tiek drąsos. Štai ir vakar mačiau reportažą, kai jis lankosi vietovėje, šalia kurios sprogsta bombos. Nebijo, lankosi, stiprina kitus kovotojus.
Teiraučiausi šio didvyrio, kaip jis pailsi.
Taip pat žinau, kad lyderius supa daugybė patarėjų. Tad, jei būtų galimybė, domėčiausi, ar tikrai visais tais patarėjais galima pasitikėti, ar tarp jų nėra tokių, kurie meluoja ir kurie gali išduoti. Juk ko tik nebūna.
Taigi man rūpėtų sužinoti, kaip V. Zelenskis ištveria jam tenkančius išbandymus ir, kaip matome, išlieka ramus bei santūrus.
Dailininkė, fotomenininkė
Gal nustebinsiu, bet norėčiau susitikti su Vladimiru Putinu – žmogumi, kuris sugriovė šitiek gyvenimų.
Toli gražu ne dėl to, kad jis būtų man autoritetas. Domiuosi psichologija ir man labai įdomu pamatyti, kaip atrodo ir ką jaučia žmogus, bandantis sunaikinti pasaulį.
Tokia agresija jis bando paslėpti tą, ką nešiojasi viduje. Man įdomu, koks jis, kai nėra aplink žmonių, kai nereikia prieš nieką vaidinti stipraus valdovo diktatoriaus. Turbūt jaučiasi nevisavertis ir jam pačiam dėl to ašaros byra. Iš to bejėgiškumo, kad nepavyko planas tapti pasaulio valdovu.
Spėju, kad tokiems negali būti nieko baisiau nei kapituliacija.
„Man užtektų pavirsti nematoma ir bent pastovėti V. Putino kambaryje.“
Jam turbūt net vaikų mirtis nebūtų tokia baisi kaip prarasti galią.
Man užtektų pavirsti nematoma ir bent pastovėti V. Putino kambaryje, tik pasižiūrėti į jį vieną, daug kalbėti nė nereikėtų. Mane domina jo vidinė būsena, o ne ką dar planuoja daryti.
Akivaizdu, kad V. Putinas labai nelaimingas žmogus, nes laimingi pasaulio negriauna, nežudo. Žmogus elgiasi taip, kaip jaučiasi. Jei jis laimingas, stengiasi aplink save kuo daugiau laimės sukurti.
Mačiau dokumentinę laidą apie Adolfą Hitlerį. Pakaktų pakeisti pavardę į V. Putino ir būtų jo istorija. Abu turėjo despotus tėvus, išaugo nelaimingais žmonėmis, todėl ir kitus tokius daro.
Panevėžio bendruomenių rūmų Renginių organizavimo skyriaus vedėjas
Norėčiau papietauti su Baliu Karazija, formaliai pirmuoju Lietuvos vyndariu, Anykščiuose įsteigusiu Balio Karazijos vaisvynių dirbtuvę.
Ji laikoma pirmąja vyno gamintoja Lietuvoje.
Jokūbo ir Emilijos Karazijų šeimoje Balys buvo vienas iš trijų sūnų. Neblogai žinoma jo biografija ir likimas – ir skaudus, ir reikšmingas. Jo šeima Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukusi iš Lietuvos ir blaškėsi po Rusiją. Grįžusi apsistojo Naujuosiuose Elmininkuose, keli kilometrai nuo Anykščių, palivarko sodininko namelyje.
Namelis neišlikęs, tačiau akmenys tebežymi buvusio pastato perimetrą – kaip vienas geras kambarys būtų.
Šeima buvo nepasiturinti, nemažai vargo, tačiau tėvai kažkaip sugebėjo susispausti, ir Balys, vienintelis iš vaikų, buvo išsiųstas mokytis.
Tėvai puikiai suprato, kad išsilavinimas duos visokeriopos naudos.
Balys baigė agronomiją. Į brangesnius mokslus, teisininko ar daktaro, tėvai greičiausiai nebūtų išgalėję leisti. Dirbtuvę įsteigė dar nebaigęs mokslų ir buvo ryškus vyndarystės pionierius.
B. Karazija – įdomi figūra. Tai, kad mūsų kaimynai Anykščiai sukūrė tokį miestą, didžiąja dalimi „kaltas“ B. Karazija.
Įrengęs dirbtuvę, per keletą metų B. Karazija į darbą priėmė daugiau nei 200 žmonių.
„Tai, kad mūsų kaimynai Anykščiai sukūrė tokį miestą, didžiąja dalimi „kaltas“ B. Karazija.“
Sukurti tiek darbo vietų miestelyje, kuriame tuo metu gyveno gal vos daugiau nei 4 000, tikrai reikšminga. Tokie skaičiai labai įkvepia, ir tai buvo pirmoji toje vietovėje pramonė, apie kurią augo kiti versliukai, paslaugos.
B. Karazija Antrojo pasaulinio karo metais artėjant rusams, pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką buvo Vokietijoje stovyklose, vėliau atsidūrė Amerikoje. Niekada verslo nebesukūrė ir dirbo paprastu darbininku vyno gamykloje, o kai nebegalėjo – durininku.
Jau seniai teko bendrauti su jo dukra, kuri pasakojo, kad tėvas nugyveno gyvenimą paniręs į gilią depresiją.
Apie B. Karaziją yra daug istorijų ir apie jo gyvenimą galima kurti daugiaserijinį filmą – labai šiltą ir labai gražų.
Ko norėčiau jo paklausti? Apie vyną galime daug šnekėti, bet man būtų įdomiausia kitkas.
Kol Lietuvoje nebuvo gaminamas vynas, iki XX a. jis buvo vežamas iš tolimesnių kraštų, neskaitant tų Lietuvos dvarų, kurie savo reikmėms vyno atsigabendavo dar XIV a.
Tačiau vynas naudojamas ir liturgijoje. Paklausčiau, kokiu būdu, jo manymu, liturginis vynas, naudojamas apeigoms per mišias, pasiekdavo atokias Lietuvos vietas ir bažnytkaimius. Pavyzdžiui, kokius Inkūnus ar nutolusias pelkėtas vietas? Kaip ten ankstyvą pavasarį pažliugusiais keliais galėjo atkeliauti vynas? Galbūt ten apeigoms naudodavo ką nors kita?
Nacionalinėje vyndarystėje man šis klausimas yra paslaptis ir atsakymo neturiu. Įdomu būtų jo paklausti būtent šito.
Rašytoja
Jeigu turėčiau fantastinę galimybę pakviesti pietų kokią nors asmenybę, net neabejodama pasirinkčiau rašytoją Stiveną Kingą. Šis siaubo istorijų kūrimo meistras mane sužavėjo dar paauglystėje. Perskaičiusi pirmąją jo knygą nebegalėjau sustoti. Dabar mano namų lentynose yra arti šimto jo knygų ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Jis – mano įkvėpėjas.
S. Kingas, kaip ir aš, istorijas pradėjo kurti dar mokykloje. Sukūrė ne vieną dešimtį romanų ir šimtus trumpų istorijų. Nors aš kuriu pasakas, o jis bauginančias istorijas, bet abu esame kūrėjai.
Jam galėčiau užduoti šimtus klausimų. Man visuomet įdomu, kas sukasi rašytojų galvose, juk ir manojoje knibžda tūkstančiai minčių. Kartais atrodo, kad jeigu nerašyčiau, mintys tikrai netilptų galvoje ir išvestų iš proto.
Net miegodama kartais sapnuoju pasakiškus tekstus, ir mintys nurimsta tik tada, kai atsikėlusi išdėlioju jas popieriaus lape. Tuomet vėl galiu miegoti.
„Su pagarba ir susižavėjimu žvelgiu į žmogų, kuris savo fantazija užkariauja milijonus skaitytojų.“
O iš kur idėjų semiasi S. Kingas? Ar iš tiesų šį garsų rašytoją kurti pastūmėjo vaikystėje išgyventa baisi drama bei nepaprastai stiprūs viduje tūnantys jausmai?
Pati ne visada noriu savo išgyvenimus perteikti aplinkiniams, net ir artimiausiems. Man lengviau mintis, baimes, svajones surašyti į popieriaus lapą. O kaip S. Kingo knygos? Ar tai rašytojo asmeninė patirtis, išgyvenimai, baimės, fantazijos, norai? Juk tos mintys tokios išskirtinės, kad suguldytos į paprasčiausią lapą tampa įdomios visam pasauliui!
Aš pasinėriau į pasakų pasaulį. Išleidau dar tik šešias knygutes, nors pasakų parašiau ne vieną šimtą. Taip išreiškiu savo išgyvenimus, nes rašau apie tai, ką matau aplinkui. Visuomet į pasakas sukeliu, kas mane supa.
Man smalsu, kur S. Kingas rašo, kokia aplinka jį skatina kurti. Ar būna taip, kad kartais pritrūksta įkvėpimo? O gal yra kūrinių, kuriais nesididžiuoja? Smalsu, ar jis kuria ir ne siaubo istorijas. Gal yra tokių kūrinių, kurie paslėpti giliai stalčiuje laukia savo eilės?
Su pagarba ir susižavėjimu žvelgiu į žmogų, kuris savo fantazija užkariauja milijonus skaitytojų. Juk jo knygų ir kvapą gniaužiančių ekranizacijų laukia milžiniškas būrys gerbėjų. Ir aš esu viena iš jų!