Apranga – bene viena parankiausių priemonių pademonstruoti unikalų stiliaus pojūtį, išsiskirti kaip asmenybei.
Šįkart panevėžiečių klausiame, ar daug dėmesio skiria savo įvaizdžiui, ar dažnai atnaujina drabužių spintą?
Apsipirkimas man yra vienas iš malonumų. Tiesa, labai nemėgstu to greito apsipirkimo – skubant. Tam reikia savotiškai pasiruošti, nusiteikti ir skirti laiko. Dažniausiai pirmiausia pasižiūriu internete, koks asortimentas, ką norėčiau įsigyti, kaip atnaujinti savo drabužių spintą, ir tik tada važiuoju į parduotuvę pasimatuoti ir pačiupinėti, įvertinti drabužio struktūrą, medžiagiškumą.
Prekės ženklas man niekuomet nebuvo svarbus, svarbiausias kriterijus – kokybė ir drabužio priežiūra. Juk jeigu jį kaskart teks vežti į valyklą, drabužis labai pabrangsta. Stengiuosi rinktis natūralių audinių aprangą. Prioritetą teikiu klasikiniams drabužiams, kuriuos galėčiau pritaikyti įvairioms progoms, o ir derinti tokius patogiau, lengviau.
„Iš patirties pastebiu, kad išvaizda savotiškai atspindi tai, kas žmogaus viduje.“
Mėgstamiausias drabužis – kelnių ir švarko kostiumas. Visomis progomis tinka, o ir prie kito garderobo nesunku priderinti.
Dirbu grožio srityje, tad suprantu, kad išvaizda bendrąja prasme labai svarbi. Visuomet apie žmogų pirmą įspūdį susidarome iš jo išvaizdos, aprangos ir bendro įvaizdžio. Nors sakoma, kad sutinka pagal išvaizdą, o palydi pagal protą, iš patirties pastebiu, kad išvaizda savotiškai atspindi tai, kas žmogaus viduje. Tas pirmas įspūdis mane labai retai apgauna.
Mėgstamiausias drabužis priklauso nuo sezono ir nuo mados. Visą laiką seku, kas aktualu, kas madinga. Stengiuosi ką nors įsigyti. Dabar labai madingos liemenės. Nusipirkau keturias. Praeis ta mada, nežinau, kur jas dėsiu (juokiasi). Dabar retai kada pati pagražinu drabužius. Kartais piešiu ant drabužių, kokią emblemą prisiuvu ar priklijuoju. Mėgstu apsipirkinėti.
Dažnai išvažiuoju į užsienį pas dukrą ir pati juokiuosi, kad nuėjus į parduotuves man atrodo, jog mane atpažįsta. Tarsi sako: vėl ta atvažiavo. Visi išeina dirbti, anūkė darželyje, nėra ką veikti, tai apsiperku.
„Man atrodo, kad jei žmogus nešioja drabužį, tai šis jam labai gražus, o protas čia niekuo dėtas.“
Prekių ženklų nesivaikau. Perku, kas miela širdžiai, bet stengiuosi vengti pigių drabužių tinklų. Verčiau perku iš antrų rankų – ir iš dėvėtų parduotuvių, ir iš žmonių internetu. Taip galima rasti gerą daiktą ir geros firmos. Man teko iš antrų rankų nusipirkti ir originalius „Burberry“ džinsus. Neseniai pirkau „Louis Vuitton“ rankinę. Kažin, ar ne originali, nes su visais ženklais.
Man labai nepatinka margi drabužiai. Manau, kad elegantiškiausi – vienspalviai. Prie margo jau reikia labai derinti, žiūrėti.
Mano tėvai turėjo skonio jausmą. Gal aš jį paveldėjau?
Man nesvarbus tas posakis: „Pagal rūbą sutinka, pagal protą išlydi.“ Jo nesureikšminu. Svarbu, kad žmogus tvarkingas, elegantiškas. Man atrodo, kad jei žmogus nešioja drabužį, tai šis jam labai gražus, o protas čia niekuo dėtas. Žmogus neperka rūbo, jei nepatinka. Vienam vienaip gražu, kitam – kitaip.
Man atrodo, kad apranga ir bendras įvaizdis yra be galo svarbu. Jeigu pasakyčiau, kad man tai nerūpi, būtų savotiška maišto forma.
Žmogaus bendras įvaizdis ištransliuoja daug svarbios informacijos.
Vieniems gali patikti drabužiai, kurie yra tiesiog funkcionalūs, pavyzdžiui, kurie tinkami vaikščioti po mišką ar apsisaugoti nuo lietaus. Kitiems yra malonumas puoštis, parodyti savo socialinį statusą. Apranga žmogui yra būdas atrasti teisingą santykį su aplinka ar bendruomene.
„Stengiuosi atsisakyti iliuzijų, kurias kuria prekinių ženklų reklamos.“
Per drabužius gali būti perskaityti visi žmonių santykiai, kokią socialinę padėtį užima ar nori užimti juos dėvintis, ar jis yra maištininkas, o galbūt tas, kuris į drabužį žiūri kaip į meno kūrinį. Tai labai svarbu, tačiau kiekvieno mūsų gyvenime yra daug svarbesnių dalykų nei apranga.
Labai norėčiau turėti daugiau laiko pagalvoti apie savo aprangą, ją rinktis ir derinti, bet man tai tikrai ne prioritetas. Man svarbiausia atrodyti tvarkingai. Į aprangą žiūriu praktiškai. O ir drabužius perku tada, kai prireikia.
Prekės ženklas man svarbu tik tiek, kiek jis garantuoja kokybę.
Stengiuosi atsisakyti iliuzijų, kurias kuria prekinių ženklų reklamos. Stengiuosi atsiriboti ir nesirinkti drabužių pagal tai, ką siūlo reklama, o pats kurti savo santykį su aplinka.
Apie stilių nereikia kalbėti. Žmogus jį turi arba ne.
Stilius yra ne apranga, o visuma: darbas, gyvenimo filosofija, požiūris, mąstymas, veikla, hobis. Visa tai įvelki į rūbą. Jį ir padiktuoja toji visuma.
Aš mėgstu kūrybą, vadinasi, ir mano rūbai bus gal kiek kitokie. Mano rūbai labai santūrūs. Nemėgstu vulgarumo. Labai patinka juoda spalva. Kiti sako, kad ji greitai ištraukia energiją, o man kaip tik juoda spalva jos suteikia.
Mano aprangoje turi būti viena kokia nors detalė, bet ne saldi. Gal kitam ji negraži, pavyzdžiui, nugaroje surištas mazgas, o man tai gražu.
„Šitų dalykų nereikia įrodinėti, aiškinti – patinka ir tiek.“
Bet stilius pirmiausia atsako, koks yra žmogus. Mano drabužiais apvilk kitą arba kitą – manaisiais ir turbūt abu neišeitume iš namų.
Rūbų turiu labai nedaug, mano spinta išties kukli. Bet juos supainioju, sumaišau, gal pasiimu kokią keistą rankinę, užsimaunu naujas puskojines – ir viskas. Tiesiog tų pačių drabužių nenešioju taip pat, man patinka improvizuoti.
Mėgstu šį tą pataisyti, šį tą pakoreguoti, sukarpyti sijoną ir iš jo padaryti užsirišamą prijuostę, žinoma, ne virtuvinę. Man patinka daiktus paversti kitokiais, nei buvo prieš tai.
Nemanau, kad tai kūrybiškumas. Tiesiog pojūtis. Kaip renkamės, kokias knygas skaityti, į kokius spektaklius eiti ar kokias gėles auginti (man labai patinka levandos), taip yra ir su drabužiais. Šitų dalykų nereikia įrodinėti, aiškinti – patinka ir tiek.