-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Skaičiuojama, kad vien Europos Sąjungoje kiekvienais metais į šiukšlių konteinerius patenka apie 88 mln. tonų produktų. Kiekvienas Lietuvos gyventojas, naujausiais duomenimis, išmeta vidutiniškai 60 kg m maisto per metus.
Panevėžiečių klausėme, ar nusiperka maisto tiek, kiek jo reikia, ar nepasitaiko prisipirkti per daug? Ką daro, kad jo kuo mažiau atsidurtų šiukšlių kibire?
Mūsų šaldytuvas labai kuklus: stengiamės valgyti kuo paprastesnį maistą, kad jo pagaminimas būtų kuo lengvesnis, nereikėtų daug skirtingų ingredientų.
Perkame po nedaug, gaminame taip pat po mažai ir dažnai. Kad nereikėtų išmesti, stengiamės pasigaminti tik tam kartui.
Ir stengiamės negaminti naujo maisto, kol nesuvalgom turimo. Mūsų šeima tą patį patiekalą gali valgyti ir dvi, ir tris dienas. Jei atsibosta, o maisto tikrai per daug, stengiamės jį užšaldyti arba pasidalinti su tėvais. Kai per daug cepelinų ar virtinukų, per didelis pyragas, užšaldome kitam kartui arba skambiname tėveliams ir vežame jiems.
Maistą laikome šaldytuve, kad kuo ilgiau išliktų šviežias.
Jei vaisiai sugenda, irgi neskubame išmesti. Apipjaustome sugedusias vietas ir suvalgome.
„Į eksperimentus su maistu nesileidžiame – gaminame tik tai, ką mėgstame.“
Per ilgą laiką atsirado nuojauta, koks maistas mūsų šeimoje greičiausiai suvalgomas, kiek produktų reikia jam pagaminti, per kiek laiko atsibosta, kiek laiko išlieka šviežias. Į eksperimentus su maistu nesileidžiame – gaminame tik tai, ką mėgstame. Vengiame tokių dalykų: paragausiu, jei nepatiks – išmesiu. Perkame, ką tikrai suvalgome.
Iš vaiko nepabaigtų šokoladų, jogurtų, varškyčių likučių žmona kepa konditerinius gaminius – taip gimsta pyragai, sausainiai. Neišmetame produktų, jei baigiasi galiojimo laikas. Bebaigiančio galioti pieno, grietinės, kefyro žmona niekada neišpils, o kūrybiškai ką nors pagamins.
Neišpilame lauk nė vandens, kuriame virė kiaušiniai. Juo laistome gėles.
Kaip trąšą panaudojame bananų žieves. O citrusinių vaisių žievelės tarnauja kaip kambario kvepalai. Kol sudžiūva, jos skleidžia malonų aromatą.
Daržovių, vaisių žievių, uogų kotelių mes irgi į šiukšlių kibirą neišmetame. Jiems turime komposto dėžes.
Ir dar – visada stengiamės maistu pasidalyti su „Maisto banku“.
Meluočiau sakydama, kad visai neišmetu maisto. Sunkiai įsivaizduoju, kad apskritai yra tokių, kuriems pavyksta maisto nusipirkti lygiai tiek, kiek suvalgo.
Savo šeimos poreikiams man paprastai pavyksta nupirkti reikiamą maisto kiekį, tačiau jo neapskaičiuoju laukdama svečių. Būna neramu, kad gali pritrūkti, tad pirkdama produktus kartais persistengiu.
Gerokai seniau man pasitaikydavo išmesti duonos. Dabar to nebedarau, o nesuvalgytą duoną dedu į šaldiklį. Užšaldyta, o po to atšildyta duona tokia pat skani.
„Tam, kad maisto neprisipirktum pernelyg daug, į parduotuvę nedera eiti alkanam.“
Kitados pati esu gavusi patarimą, dabar ir kitiems patarinėju, jog tam, kad maisto neprisipirktum pernelyg daug, į parduotuvę nedera eiti alkanam. Apsipirkdamas sotus elgiesi atsakingiau, perki saikingiau.
Ir dar vieną patarimą turiu tiems, kas siekia maistą ir pirkti, ir vartoti saikingai: valgyti kuo mažiau greitojo maisto, riboti saldumynų. Saldumynus, saldžius gėrimus organizmas greitai pasisavina, o tuomet alkis vėl kutena skrandį.
Tad reikėtų rinktis sveikus produktus, ne tuos, kuriais tik šiaip prikemšamas skrandis.
Esu pastebėjusi, kad yra žmonių, kurie imasi valgyti kiek pagedusius vaisius ar daržoves, prieš tai išpjovę puvėsį. Aš to nedarau ir kitiems patarčiau nedaryti. Tokia daržovė ar vaisius jau būna nebetekę vertingųjų savybių ir tinka, kaip minėjau, vien skrandžiui užkimšti. Naudos iš jų nebėra.
Neįsivaizduoju gyvenimo be virtuvės – be daug puodų, visokių kombainų, peilių, peiliukų, lentučių, dubenėlių ir lėkštučių.
Man maisto gaminimas yra meno rūšis. Tai kūrybinis procesas, juk niekada nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Tai be galo malonus užsiėmimas, padedantis atsiriboti nuo visko aplinkui. Gamindama jaučiuosi tarsi išėjusi į visiškai kitą dimensiją.
Nuo vaikystės esu išauklėta neišmesti maisto, nes jis – šventas.
Gaminu tiek, kiek suvalgom. Mano šeima pratusi valgyti ir pašildytą patiekalą, gaminu tiek, kad užtektų dar ir kitai dienai, nes pagaminti mažai kur kas sunkiau nei daug.
„Nuo vaikystės esu išauklėta neišmesti maisto, nes jis – šventas.“
Jei taip nutinka, kad reikia atsisveikinti su maistu, labai skauda širdį. Mesdamas maistą, išmeti ir jam išleistus pinigus, kuriuos būtų galima atsidėti kelionei, nueiti į spektaklį ar nusipirkti receptų knygą. Tokių turiu labai daug, nors niekada negaminu iš knygos. Man labai patinka jas vartyti, žiūrinėti nuotraukas. Tikra relaksacija vakare pavartyti svarstant, o ką savaitgalį iškepti saldaus?
Mano aistra – gaminti desertus. Jų nevalgau, bet neišmetu – išdalinu.
Turiu minčių išleisti ir savo receptų knygą. Tas įvyks dar negreitai, reikia prikaupti daug receptų, visus išbandyti. Kai išeisiu į pensiją, nebedirbsiu kultūros įstaigoje, tada ir išleisiu knygą, bet tai nebus tik receptai.
Mano auksinė taisyklė: neiti į parduotuvę po darbo, kai labai noriu valgyti. Tokios būsenos prisiperku net to, ko nevalgau, pavyzdžiui, jogurto.
Toks alkio pirkimas visiškai neracionalus. Į parduotuvę reikia eiti sočiam, apgalvoti kiekvieną pirkinį – kiek reikia, todėl būtinai reikia pirkinių sąrašo.
Vengiu maisto prekių parduotuvių, kai esu alkanas. Jeigu užsuki išalkęs, maisto nusiperki daugiau, nei faktiškai jo reikia. Stengiuosi maisto pirkimą planuoti atsakingai, o kai alkanas, visi planai sugriūna.
Šalia globos namų turime labdaros valgyklą, dirbame su „Maisto banku“ ir žinau tikrąją realybę, kad žmonėms trūksta maisto.
„Manau, kad cepelinai netgi skanesni kitą dieną, pakepinti keptuvėje.“
Stengiamės neišmesti pagamintų patiekalų. Manau, kad cepelinai netgi skanesni kitą dieną, pakepinti keptuvėje.
Aišku, būna, kad kažkas virtuvėje per ilgai užsistovi, bet taip nutinka retai. Kartais tenka kai ką pasidalyti su šuniuku.
