VU nuotr.

Nuo silkių skutimo mašinėlių iki lietuviškų edisonų: juokingų išradimų nebūna

Nuo silkių skutimo mašinėlių iki lietuviškų edisonų: juokingų išradimų nebūna

Pasaulyje išradimų banga pakilo kartu su pramonės revoliucija, taigi dar XIX amžiuje. Neaplenkė ji ir Lietuvos.

Ypač reikšminga sritimi tapusi tarpukariu. 3-iasis ir 4-asis dešimtmečiai buvo laikotarpis, kai visa šalis gyveno viltimi surasti savąjį Tomą Edisoną – išradėją, sukursiantį kažką, kas nustebintų visą pasaulį.

Nors ambicingo siekio įgyvendinti nepavyko, vis tiek buvo kuo didžiuotis: smulkesnių išradimų gausa padėjo stiprų pagrindą techninei minčiai toliau vystytis, sako šios savaitės „Panevėžio balso“ pašnekovas, tarpukario išradimus tyrinėjęs istorikas Norbertas ČERNIAUSKAS.

Būtent tarpukariu prasidėjo lietuviškų išradimų registracija, buvo sukurta teisinė bazė. Kaip anuomet tai atrodė?

– Išradimai oficialiai registruoti ir patentai išduodami nuo 1923 metų gegužės. Buvo įkurta speciali įstaiga, patvirtinta tvarka, kaip vykdyti registraciją, kokius dokumentus tam reikia pateikti ir panašiai.

Įdomu tai, jog to meto sąlygomis išradimo registravimas kainavo nepigiai. Reikėjo sumokėti žyminį mokestį, 25 litus už išradimo registravimą, dar 15 litų už paskelbimą „Vyriausybės žiniose“. Buvo ir metinis patento mokestis.

Aukšta kaina tikėtasi atbaidyti visokio plauko pseudoišradėjus, kurie manydavosi išradę labai svarbius dalykus, tačiau, kaip paaiškėdavo, buvo tiesiog keistuoliai.

Tai, beje, nepasikeitė ir šiomis dienomis: žmonės kartais įsivaizduoja išradę dalykus, nors tie egzistuoja jau dešimtmečius.

O anuomet būdavo tokių atvejų, kai atėjusysis registruoti išradimo net nemokėdavo nei brėžinio pateikti, nei kažkokios formulės. Sakydavo papasakosiantis, kaip tas išradimas veikia. Dažniausiai tokie išradimai buvo susiję su vadinamaisiais amžinaisiais varikliais, kai žmonės galvodavo suradę būdą, kaip jis veiktų be jokios energijos.

Bet tie, tikrieji, patentuoti tarpukario išradimai – ar visi būdavo pritaikomi praktikoje? Galbūt išsiskyrė kokia nors sritis, kurioje naujovių sugalvota itin daug?

– Patentavimo kultūra tuometėje Lietuvoje dar tik radosi. Kiekvienas nepuldavo savo atrasto, sugalvoto dalyko patentuoti, nes tai brangiai kainavo ir reikėjo pagalvoti, ar vertas išradimas patento, ar iš to galėsi padaryti verslą.

Didelę dalį išradimų užpatentavo kaunietis Solomonas Gudinskis, pats turėjęs statybų įmonę. Tarpukariu jis buvo žymus Lietuvos statybų verslo atstovas. Natūralu, kad užpatentuotas medžiagas jis tikriausiai gamindavo ir naudojo statybų versle.

Kai kurie išradimai gal buvo pritaikomi ir kariuomenėje, tačiau dažniau minimi verslo patentai – ir ne tik statybiniai. Pavyzdžiui, patentas suteiktas Metalo išdirbinių fabriko „sklanstui“ durims, „Inkaro“ bendrovės kambarinėms „šliurėms su guminiais padais ir jiems gaminti būdui“, kitiems.

Kalbant apie lietuviškus išradimus, tarpukariu jie daugiausia buvo paprasti, buitiniai. Smulkūs, kuriuos sunku ir patikrinti. Pavyzdžiui, silkių skutimo mašinėlė, kelmų rovimo aparatas, pagalvėlė gulėti vonioje, lova, išsilankstanti iš knygų spintos, kiti gana keisti dalykai. Būta ir aparato jogurtui virti, užpatentuotas ne vienas gesintuvas kaip „išskirtinis“… Labai sunku atsekti, ar kada nors kuris nors jų buvo pritaikytas gyvenime, ar tais daiktais būdavo prekiaujama.

Koks įdomiausias, keisčiausias ir labiausiai pačiam atmintin įstrigęs lietuviškas tarpukario išradimas?

– Yra toks. Iš pradžių maniau, jog tai tik pokštas, bet po to radau ir brėžinius.

Tarpukariu spaudoje buvo daug atsiliepimų apie aparatą, kuriuo galima eiti per vandenį. Kostiumas su savotiškomis oro pagalvėmis, neleidžiančiomis žmogui nuskęsti. Jis paties patentuotojo buvo labai skambiai aprašytas kaip aparatas, „kokio pasaulis dar nematė“, ir kad juo domisi Japonijos kariuomenė. Aš sakyčiau, jog tai buvo tiesiog gelbėjimosi liemenės prototipas. Aišku, tokie dalykai pasaulyje tuomet jau egzistavo – nieko čia naujo nebuvo. Tik galbūt lietuviai užpatentavo kažkokį kitą modelį, pagamintą iš kitų medžiagų ar panašiai.

Lietuva anuomet buvo garsi lakūnais ir savos gamybos orlaiviais. Galbūt kokį ir užpatentavo?

– Deja, lietuviai lėktuvų variklių ir kitų dalių nekūrė. Jie tik surinkdavo, konstruodavo lėktuvus įdėdami ir kai kurias savo medžiagas. Tad ne, ano meto lėktuvai į išradimų kategoriją nepateko.

Tačiau iš karinių išradimų, kiek pamenu, buvo artilerijai skirtas nuotolio matavimo aparatas.

Kas dažniau bandydavo užregistruoti išradimus – paprasti žmonės ar mokslininkai,
„profesionalūs“ išradėjai?

– Pagal patentų bylas matyti, kad kai kurie patentuotojai buvo etatiniai. Tas pats Solomonas Gudinskis patentavo ne vieną išradimą.

Tarp išsimokslinusių patentų turėtojų buvo nemažai inžinierių, bet daug išradimų siekė registruoti ir paprasti žmonės. Tiesiog tuo metu buvo savotiškas bumas. Spaudoje paskaitydavo, kad štai Tomas Edisonas išrado tą ir tą, Vakaruose sugalvota tas ir tas, ir užsidegdavo patys išradinėti. Užsidarydavo savo dirbtuvėlėse kaimuose ir miestuose, kur bandydavo kažką sumeistrauti.

Taip įvyko techninis gyventojų praprusimas. Nesvarbu, kad tie išradimai kartais būdavo juokingi – tiksliau, dalis net ne išradimai. Bet dalis visuomenės, įkvėpta sėkmingų pavyzdžių, bandė konstruoti ir skraidymo aparatus, ir pačiūžas. Būta net tokių įdomybių, kaip užpatentuoti mediniai riedučiai – vasarinės čiūžės, kuriomis galima pasiekti 30–40 km per valandą greitį.

Bet ar jos buvo ir gaminamos?

– Ne, greičiausiai tikrai negaminamos. Apie gamybą, kaip minėjau, daugiau galima kalbėti statybų sektoriuje. Statybines medžiagas tikrai gamino – buvo patentuojami įvairūs blokeliai, perdangos, plokštės.

Kiek likę tų laikų išradimų brėžinių, aprašymų?

– Yra išlikę virš šimto konkrečių išradimų brėžinių. Jeigu žmogus patentuodavo, sumokėdavo tuos keliasdešimt litų, tai jis turėjo privalomai pateikti brėžinius – ką jis išrado, kas naujo, kaip tai atrodo, kaip veikia. Tad yra vandens dviračio brėžiniai, kostiumo eiti per vandenį, kiti.

Bet daugiausia išlikę žinučių laikraščiuose, kur žurnalistai susirasdavo kokį keistuolį, apsiskelbusį, jog kažką išrado. Daug būdavo prirašoma, kaip jie bando skristi nuo stogo, kaip pasakoja padarę išradimą, pakeisiantį pasaulį. Tai buvo tarsi kokios įdomybės ir tokių žinučių spaudoje išlikę labai nemažai.

Kokia tais laikais buvo grėsmė, kad kas nors pasisavins naują mintį, nukopijuos išradimą?

– Daugiau tokios grėsmės buvo užsienio įmonėms. Įvairios užsienio bendrovės stengdavosi Lietuvoje savo produkciją užpatentuoti, kad čia nenukopijuotų ko nors. Tokių technologijų užregistravimų yra gerokai daugiau negu patentuotų tikrų išradimų. Ypač daug tose srityse, kur daiktai naudojami. Siekta, kad kas nors nenukopijuotų ir nepradėtų gamybos kaip savo, kad neįvyktų technologinių vagysčių. Užsienio bendrovės stengdavosi savo produkciją Lietuvoje užregistruoti.

Ar kuris tarpukario išradimas pasiekė mūsų dienas – kad ir patobulintas?

– Tiesiogiai tikriausiai ne… Kad ir vandens dviratis. Aišku, jis tuo laiku jau nebuvo naujiena pasaulyje. Patente parašyta, kad dviratis tiesiog užkeliamas ant platformos ir jį mindamas gali varyti plaustą į priekį. Tad gal galima rasti kokių nors atitikmenų šiam išradimui, bet tiesioginių nežinau.

O štai įvairiais statybiniais blokeliais vertėtų pasidomėti. Gal šioje srityje buvo išrasta kažkas ilgaamžiško? Yra žinoma, kad Solomonas Gudinskis, užpatentavęs nemažai statybinių medžiagų, vėliau statė Kauno klinikas. Gali būti, kad jų statyboje buvo naudotos patentuotos medžiagos.

Kai tyrinėjote tarpukario išradimus, koks įspūdis susidarė: ar juose daugiau neriboto vaizduotės polėkio, ar būta ir geros techninės minties?

– Sakyčiau, kad taip techninei minčiai buvo duota visuotinesnė pradžia. O fantazija – nieko blogo. Nieko blogo, jeigu žmonės eksperimentuoja, kažką bando įkvėpti. Juolab kad 1922 metais Kaune įsikūrė Lietuvos universitetas, atsirado galimybė studijuoti techninius mokslus. Imti rengti inžinieriai ir jų kiekvienais metais daugėjo. Pradėti leisti moksliniai žurnalai. Vėliau Kaune buvo pastatyta ir moderni karinė chemijos laboratorija. Atsirado visa bazė veiklai. Iki tol viso to nebuvo.

Manau, tuo laiku buvo padėti pamatai rimtiems išradimams ateityje. Juk jeigu nėra nei techninės literatūros, nei universiteto, nei laboratorijų, tuščia kalbėti apie išradimus.

Koks buvo to meto visuomenės požiūris į išradimus ir išradėjus?

– Intelektualai dažnai sakydavo – ir spaudoje yra ne viena tokia antraštė, – kad Lietuvai būtina surasti savąjį Tomą Edisoną. Išradėją, kuris Lietuvai galėtų duoti daug naudos ir ją pakelti tiek ekonomiškai, tiek inžinerine prasme.

Apie tai buvo daug galvojama. Yra straipsnių, pamąstymų „o, kad Lietuvoje būtų T. Edisonas! Tikriausiai užtvenktume didelę dalį upių, gamintume elektrą…“ Ir taip toliau. Manyta, kad reikia stengtis Lietuvai užsiauginti savąjį Edisoną.

O į keistuolius išradėjus ir žiūrėdavo kaip į keistuolius. Tokių, kurie skelbdavosi, kad nuskris į Mėnulį ar dar ką nors panašaus padarys, buvo visais laikais.

– Bet savojo atitikmens elektros lemputės, fonografo, diktofono ir dar daugiau nei tūkstančio kitų dalykų išradėjui tarpukariu taip ir nepavyko atrasti?

– Užtat buvo padėtas pagrindas, kad jis atsirastų. Tas neįmanoma, kai nėra universiteto ir kitų reikalingų dalykų. Visa tai Lietuvoje buvo padaryta. Matyt, kitos kartos ir turėjo tapti Edisonais. Na, tai mūsų lazerininkai ir atsirado XX amžiaus antroje pusėje. Jie nenukrito iš dangaus.

Kas labiausiai įsiminė tyrinėjant tarpukario Lietuvos išradimus?

– Man įstrigo siekis taip aukštai užsikelti kartelę – ieškoti savojo Tomo Edisono. Ir mąstymas į priekį, kad reikia turėti savo energijos šaltinius – apie ką ir dabar diskutuojame… Tuo metu nemąstyta tokiais terminais, kaip energetinė nepriklausomybė ar panašiai, nes tos energetikos iš viso mažai buvo. Bet jeigu minėti užtvankų ir kitokie projektai būtų įgyvendinti, būtume tikrai startavę nuo žaliosios energetikos.

Kiti išradimai irgi – gal jie ir atrodo juokingi, kaip kad silkių skutimo mašinėlė, bet reiškia, jog žmonės kiekvieną dieną galvojo, kaip pagerinti buitį. Tad tai – ne tik juokingas epizodas.

Ar žinojote?

  • 1928–1940 metais Lietuvoje patentuotų išradimų ir išradėjų sąraše – kuris nėra galutinis – esama ir kelių panevėžiečių bei Panevėžio krašto žmonių išradimų. Pavyzdžiui, 1935-aisiais Adolfas Hokušas, Panevėžio metalo liejyklos savininkas, perėmęs šį verslą iš tėvo, užpatentavo rankinį presą alkūninėms ašims gaminti.
  • Tais pačiais metais dar vieną išradimą patentavo panevėžietis Vladimiras Birulis – „skystam kuro variklių, be pakeitimo jų konstrukcijos, mišiniui, sudarytų iš skysto kuro ir generatoriaus dujų veikti būdą“.
  • 1937 metais Eugenijus Stretovičius patentavo „besijines lubas iš tuščiavidurių susirišančių plytų“.
  • 1939-aisiais L. Verbliugevičius ir E. Tatoraitė gavo patentą „garo šutintuvui“.
  • Rokiškėnas Antanas Diržis 1933 metais patentavo „karuselinio tipo vėjo variklį“, juodupietis Oskaras Trejus po metų – „patobulinto būdo girnų akmenis ir malūno įrengimą“.
  • Minėtame sąraše galima aptikti ir tris moteris išradėjas. Be minėtos panevėžietės E. Tatoraitės, į jį pateko kaunietė Elena Dagienė, 1933 metais patentavusi „galvos atramą vonioje“, o 1939 metais taip pat kaunietė Sara Mozesienė – „plaukus plaunant drabužiams nuo vandens ir chemikalų apsaugoti guminį gaubtuvą“.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų