Karantino portretuose – idėjiniai kadrai (fotogalerija)

Karantino portretuose – idėjiniai kadrai (fotogalerija)

Fotografas Adas Vasiliauskas sako, jog net ir užsidarius namie, tarp keturių sienų, nebūtina liūdėti: dabar pats laikas išlaisvinti savo kūrybiškumą.

Dažniausiai antrame plane po išsipusčiusių jaunavedžių svitos stovintis fotografas Adas Vasiliauskas šiuo metu neatsigina dėmesio. Jo unikalus fotografijų ciklas „Karantino portretai“ sulaukė ne tik visos Lietuvos, bet ir pasaulio žvilgsnių.

Adas prisipažįsta, jog toks dėmesys išties malonus, net jei prie jo nėra pratęs.
„Kai to dėmesio būna milžiniški kiekiai, jis šiek tiek pradeda varginti, ypač po ilgos darbo dienos“, – neslepia Adas, šiomis dienomis sprogdinantis internetą fotografijų ciklu, kuriame užfiksuoti lietuviai, laiką leidžiantys karantino sąlygomis.

Spontaniškai idėjai pasitelkė droną

Apsivilkę maudymosi kostiumėliais, išsitiesę šezlonguose ar įsitaisę hamakuose su akiniais nuo saulės – tokius kadrus dažniausiai regime iš lietuvių atostogų egzotiškose šalyse. Nors keliones dabar kuriam laikui teks pamiršti, smagiomis nuotraukomis ir toliau galima mėgautis kad ir kasdien – internete. Tik veiksmo vieta iš tolimų kraštų ir smėlėtų paplūdimių persikėlė į lietuvių namus, aplink kurių langus skraido fotoaparatus pakeitęs dronas.

A. Vasiliauskas sako, jog unikali idėja fotografuoti namuose karantino laikotarpiu gyvenančius tautiečius jam kilo, kai buvo atšauktos visos reklaminės fotosesijos, renginiai ir kiti projektai, kuriuose jis turėjo fotografuoti. Natūraliai kilo klausimas, ką reikės veikti ir kaip uždirbti šiuo nelengvu laikotarpiu.

„Rutinos ir kasdienybės kaip ir nebuvo, nes niekad gyvenime nesu patyręs karantino. Tuo metu galvoje buvo visai kitos mintys, – pasakoja Adas. – Pradėjau galvoti apie tai, kaip pasikeičia fotografo darbas, kai negali fiziškai prieiti prie žmogaus… Ir kilo mintis panaudoti droną, kuris leidžia atskristi pas žmogų pačiam būnant gerokai toliau.“

Pačioje projekto pradžioje jis nufotografavo eilinį daugiabutį be konkrečių žmonių jame. Įdėjo savo fotografiją į socialinius tinklus ir parašė, jog mielai nufotografuotų visus norinčius be jokio žmogiško kontakto. Tiesiog reikės prieiti prie lango ir palaukti, kol atskris dronas.

„Tada pagalvojau, kad galbūt niekas nepatikės, jog tai realus pasiūlymas, taigi paprašiau vieno draugo papozuoti savo balkone. Tą patį vakarą dar nufotografavau save su šeima lange. Viską sukėliau į feisbuką ir tuomet… užsikūrė visas šis smagus reikalas!“ – šypteli Adas.

Galerija

Lietuviai išmonės nestokoja

Pasak A. Vasiliausko, fotografavimo procesas vyksta gana paprastai. Norintieji įsiamžinti jo nuotraukose parašo žinutę, suderinama idėja, laikas ir kitos svarbios detalės. O tuomet duodama laisvė fantazijai ir kūrybiškumui.
„Dalį idėjų sugalvoju aš, dalį sugalvoja patys žmonės. Kažkuri dalis gimsta bendrose diskusijose, – gūžteli Adas. – Žmonės yra tikrai kūrybiškesni, nei dažnai jiems patiems atrodo. Gali sugalvoti – ir tikrai sugalvoja gausybę išties puikių idėjų.“

A. Vasiliausko projektas netruko įrodyti, jog Lietuvoje žmonės kaip reta linksmų plaučių, išmoningi ir nestokoja vaizduotės.

Sutartu metu fotografas atvažiuoja prie jų namų, pakelia droną į orą iki reikiamo lango ar balkono ir tuo metu telefonu pareguliuoja, kaip tautiečiams geriau stovėti, kaip atrodyti, kad nuotraukos išeitų kuo efektingesnės.

Negatyvą versti pozityvu

Nuo pat pirmųjų projekto dienų A. Vasiliauską pasiekia nenutrūkstamas norinčiųjų nusifotografuoti žinučių srautas. O dabar, kai žinia apie „Karantino portretus“ pasklido labai plačiai, fotografas jų gauna vis daugiau ir daugiau.

Tačiau paklaustas, ar jau gali įvertintini, ką gi dažniausiai žmonės veikia karantino laikotarpiu, projekto autorius tik nusijuokia.

„Manyčiau, jog tai, ką žmonės daro pozuodami mano nuotraukoms, ir tai, ką jie daro vieni namuose, turėtų gan stipriai skirtis“, – spėja jis.

Anot A. Vasiliausko, šmaikščių fotografijų ciklu jis pirmiausia siekia parodyti, jog net ir sėdint užsidarius namuose nebūtina liūdėti. Šį laiką galima netgi labai pozityviai išnaudoti.

„Gavau daug nuostabių reakcijų, paskatinimų ir pagyrimų, jog šiomis fotografijomis tikrai labai praskaidrinau niūrią karantino kasdienybę. Ne tik iš nufotografuotųjų žmonių, bet ir iš kitų. Ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio“, – sako Adas. Ir tikina savo projektu norintis visiems karantine gyvenantiems lietuviams pasiūlyti bent vieną dieną mažiau skaityti neigiamų naujienų ir pabandyti nuveikti kažką smagesnio.

Vien nuspausti mygtuką nepakanka

Pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą – vadinamąją muilinę Adas nusipirko dar 2002 vasarą dirbdamas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tuomet suprato, jog fotografuoti smagu.
„Vaikystėje tikrai nemirkau vonioje ir raudonoje šviesoje, kaip mėgsta pasakoti dauguma fotografų“, – juokiasi A. Vasiliauskas.
Jo, kaip profesionalaus fotografo, kelias prasidėjo, kai įsigijo savo pirmąjį veidrodinį fotoaparatą ir nufotografavo pirmąsias vestuves. Nuo to laiko aparatai, anot Ado, didėjo ir brango, o darbų skaičius augo.

„Išėjau iš tuometinio darbo reklamos agentūroje ir nuo to laiko gyvenu vien tik iš fotografijos, – atvirauja jis. – Daugiausia fotografuoju vestuves ir reklamas studijoje su kolegomis, taip pat įvairius renginius.“

Tačiau Adas įspėja nesantis įprastas „fotografuotojas“.

„Visuomet mėgstu sugalvoti ir pasiūlyti originalias idėjas, kad fotosesija būtų įsiminta ir nenuobodi. Turbūt todėl ir šiame „Karantino portretų“ projekte net nesvarsčiau fotografuoti nuobodžiai, o iškart žinojau, jog tai bus idėjiniai kadrai“, – sako jis.

A. Vasiliauskas prisimena, jog anksčiau, kai fotografija jam buvo tik stiprus hobis, o ne pragyvenimo šaltinis, visur eidamas pasiimdavęs ir fotoaparatą. Gatvėje fotografuodavęs žmones, draugus, kolegas, įamžindavęs jų emocijas.

„Susidomėjau juostine fotografija, pinhole technika, soliaografija, rengdavau parodas. Kai fotografija tapo nuolatiniu darbu, šis pomėgis sumažėjo ir paskutiniu metu visai sumenko. Dabar vykdamas atostogauti fotoaparatą išsitraukiu tik prašomas žmonos – o ir namuose vaikus dažniausiai fotografuoju tik telefonu – taip greičiau ir patogiau“, – juokauja fotografas. Bet netrukus prisipažįsta pagalvojantis, jog šis „Karantino portretų“ projektas vėl įkvėps fotografuoti daugiau savo malonumui. Galbūt net kokius įdomius meninius projektus.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų