Kaip rūpinatės savo sveikata?

Jeigu jūsų paklaustų, kas yra didžiausias turtas, ką atsakytumėte? Šeima, namai, automobilis, namas? Bet ar tikrai?

Ne veltui sakoma, kad sveikata – brangiausias turtas. Nors tai tvirtina daugelis, tačiau apie savo organizmą rimčiau susimąsto tik sunegalavę.
„Panevėžio balsas“ šią savaitę panevėžiečių klausia, koks yra jų geros sveikatos receptas?

G. Karaliūnaitės nuotr.

Renata MELEŠKIENĖ
Alpakų ūkio savininkė

Man sporto salės nė nereikia – ūkyje prisisportuoju tiek, kad vakare sunku užlipti į antrą namo aukštą.
Auginame keturiasdešimt keturias alpakas, tris lamas ir penkis ožiukus. Jeigu skaičiuotume dar keturis šunis ir trys kates, jau susidaro nemenkas ūkis. Visiems reikia atnešti, paduoti, įpilti, pasirūpinti ir taip kasdien be jokių laisvadienių.
Tokiu tempu vos per dvi valandas nueinu 10 tūkst. žingsnių. Tad jei reikėtų dar papildomai sportuoti, ko gero, elementai jau būtų seniai išsikrovę. (Juokiasi.) O ir sportui, tiesą sakant, kažin ar liktų laiko.
Geriausiasis vaistas man yra darbas.
Aišku, šiek tiek reguliuojame mitybą. Nevalgome, kas pakliūva po ranka. Anksčiau ūkyje užsiaugindavome savų daržovių, turėjome šiltnamių, daržų. Dabar nieko nebeauginame, tam nebeužtenka laiko. Tiesiog fiziškai visko apeiti neįmanoma.
Kai dar gyvenome mieste, turėjau vaistažolių verslą. Visą dieną jomis prekiaudavau uždaroje aplinkoje, tad pamenu, labai dažnai susidurdavau su sveikatos negalavimais. Pirkėjai keisdavosi, su jais reikėdavo bendrauti, tad pasidalydavome ir virusais. Nesitraukdavo gripas, peršalimai, infekcijos, lydėjo nuolatinis čiaudulys.
Bet kai persikraustėme į sodybą – visos sveikatos problemos dingo. Nenuostabu – juk nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro būnu gryname ore ir nuolat judu. Akivaizdu, jog tai turi labai didelį poveikį gerai savijautai.
Kasmet profilaktiškai lankausi pas gydytoją, tačiau rimčiau susirgusi buvau tikrai seniai. O sirgti negaliu, neturiu tokios prabangos. Atrodo, sunegalavai, gal ir reikėtų kokią savaitę pagulėti lovoje, bet tiesiog atsikeli ir eini toliau. Gyvūnai laukia, jiems nepasakysi, kad sergi.
O jie yra geriausi gydytojai ir jėgų šaltinis. Daugelis alpakų gimusios mūsų ūkyje, užaugintos mūsų rankomis, tad didžiausias malonumas jas glostyti, bendrauti, o kartu ir nusiraminti. Ir nors fizinio darbo su jomis tikrai daug, bet malonumas viską atperka.
Žiemą mūsų gyvūnai dienas leidžia šiltai uždaryti, bet kai tik sušils orai, kviečiu tuos, kurie darbe ar namuose patiria stresą, trumpai atokvėpio valandėlei su mūsų alpakomis, pabūti gamtoje, pasisemti ramybės.
Dar nė vienas iš mūsų ūkio neišvažiavo blogos nuotaikos.

P. Židonio nuotr.

Raimundas DAMBRAUSKAS
Pilateso treneris

Pagrindinis mano geros sveikatos garantas – grūdinimasis. Kiekvieną sekmadienį, nepriklausomai nuo oro ir metų laiko, einu maudytis į upę. Vietoj mišių – į šaltą vandenį. Tokio režimo laikausi gerus metus, anksčiau į eketę lįsdavau tik per Naujuosius, Vasario 16-ąją ar kitas šventes. Dabar grūdinuosi be progos.
Ryžtis tokiam žingsniui paskatino koronaviruso pandemija. Aplinkoje ir šeimoje buvo daug sergančių, o ir mano toks darbas, kad tenka kontaktuoti su daugybe žmonių.
Kad išvengčiau sunkios ligos, pradėjau nuosekliai grūdintis.
Esu gyvas įrodymas, kad tai išties veikia – kovido pavyko išvengti. O ir peršalimo ligos nekimba. Jeigu ir pasigaunu kokį virusą, nevargina nei aukšta temperatūra, nei kiti peršalimo simptomai. Geriausiu atveju išgeriu vitamino D, daugiau pats organizmas susidoroja su virusu.
Žinoma, kasdien mankštinuosi – mano darbas vesti treniruotes, tad savotiškai esu priverstas kasdien sportuoti. Manau, kad sportas ir grūdinimasis – geros sveikatos pagrindas. Tuo stengiuosi užkrėsti ir kitus.
Kalbant apie maistą, yra kiek kitaip – valgau beveik viską ir bet kada. Kai tiek daug judu, mano kūnui reikia degalų.
Stengiuosi valgyti sveikiau: nekemšu mėsos, nepiktnaudžiauju alkoholiu, bandau riboti saldumynus ir miltinius patiekalus.
Anksčiau net pilateso studijoje turėjome lėkštę su saldainiais, kad galėtų pasivaišinti visi, bet dabar šios tradicijos atsisakėme.
Sveiko maitinimosi taisykles žinau puikiai, bet jų laikytis vis dar mokausi (šypsosi). Pasitempti dar tikrai yra kur.

P. Židonio nuotr.

Alfredas PUŠKO
Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas

Sakoma, kad visi negalavimai – nuo nervų.
Jei pavyksta gyventi be streso, įtampos, tai ir ligos nepuola.
Be abejo, daug kas priklauso ir nuo to, kaip žmogus save priima – ar turi daugiau meilės, ar puikybės, egoizmo, ar moka džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, jausti dėkingumą, ar geba dėkoti Dievui, o jeigu netikintis – gamtai, visatai, dar kažkam.
Nuo žmogaus vidinės būsenos priklauso, kaip jis priima užklupusias ligas.
Vienas net ir sunkiai sirgdamas, kentėdamas nepraranda gerumo, šviesos, sugeba nusišypsoti, pasidžiaugti gražiais dalykais, savo skausmu neapkraudamas kitų.
O kitas, net ir būdamas sveikas, yra visuomet kuo nors nepatenkintas, jam niekas neteikia džiaugsmo – ir kaimynai, ir politikai, ir net šeimos nariai blogi.
Tokie nesusimąsto, kad neigiamos emocijos – pyktis ir negebėjimas atleisti – ilgainiui susikaupia ir žmogus nebegeba susitvarkyti su savimi.
Atskirti savo vidaus nuo kūno negalime – esame viena nedaloma visuma.
Mes, kunigai, sakome, kad turime rūpintis ir kūnu, ir siela.
Jeigu žmogus sąmoningas, galvoja apie ateitį, natūralu, kad stengiasi atidžiau rinktis maistą, daugiau pajudėti, būti gamtoje.
Visiems ateina toks laikas, kai jau nebesirenki, ar mėgsti, ar ne, supranti, kad jau privalai daugiau rūpintis savimi. Reikia ir pas gydytoją nueiti, ir vitaminų pagerti.
Nors amžius tikrai nėra geros savijautos rodiklis – vienas jau trisdešimties būdamas sugriūva, o kitas net ir sulaukęs garbingo amžiaus trykšta energija, yra žvalus ir moka džiaugtis net ir mažais dalykais.

G. Kartano nuotr.

Berutė LAURECKIENĖ
Lopšelio-darželio „Sigutė“ direktorė

Jau daug metų mano rytas prasideda nuo mankštos. Tam skiriu daugiau kaip valandą.
Patyriau sudėtingą kojos traumą, tad dabar ypatingą dėmesį skiriu kojos raumenims stiprinti.
Labai mėgstu baseiną, tad jeigu tik leidžia galimybės, po darbo skubu paplaukioti.
Mėgau važinėti ir dviračiu, pėstute įveikdavau ilgas distancijas, bet po traumos šiuos malonumus teko kiek apriboti.
Visą gyvenimą buvau aktyvi. Mokykloje užsiėmiau gimnastika, tačiau į Sporto mokyklą manęs nepriėmė dėl širdies reumato, nors ši diagnozė buvo klaidinga.
Lankiau ir lengvąją atletiką, paskui šokau.
Jaunystėje labai mėgau kopti į kalnus.
Esu judri iš prigimties, pati kartais jau pradedu save stabdyti, kad pagal amžių nebereikėtų skubėti, nors mano pasas gal meluoja?
Norėčiau, kad visi gyventų daug aktyviau, nes dabar dažniausiai judama paspirtukais ar automobiliais.
Pati stengiuosi ir kitus užkrėsti aktyviu gyvenimo būdu.
Darželyje įrengėme dviračių stovą, sporto salę, net koleges išmokiau kai kurių sporto pratimų. Iniciatyva turi kilti iš viršaus.
Vyro nepriverčiu sportuoti, bet tai jo pasirinkimas.
Labai rūpinuosi ir savo mityba, po 18 val. jau nieko nebevalgau, nebent tik ką nors labai lengvo. Bet ne dėl figūros – niekada nesu svėrusi daugiau kaip 56 kilogramų.
Antsvoris man niekada negrėsė.
Sveika gyvensena jau yra tapusi mano gyvenimo dalimi. Gal dėl to nesu turėjusi rimtesnių sveikatos negalavimų. Net koronavirusu prasirgau labai lengvai per porą dienų.
Toks gyvenimo būdas padeda išlaikyti puikų imunitetą.
Žinoma, ir pozityvus požiūris į gyvenimą daug lemia – kad ir kaip būtų blogai, stengiuosi nepasiduoti.