Patvinusi Nevėžio upė. Antano Patamsio fotografija, 1930–1935 metai. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotraukos

Hidrologė: nebus žiemų, nebus ir potvynių

Hidrologė: nebus žiemų, nebus ir potvynių

Panevėžio kraštui kartu su daugeliu šalies regionų rengiantis gresiančiam pavasariniam potvyniui, pasidomėjome šių stichinių nelaimių istorija Lietuvoje. Apie galingiausius iš jų, nusinešusius net žmonių gyvybes, „Panevėžio balsui“ papasakojo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Prognozių ir perspėjimų skyriaus vyresnioji specialistė Janina BRASTOVICKYTĖ-STANKEVIČ.

– Pradėkime nuo pačios pradžios – terminologijos. Visi žinome, kad potvynius sukelia pavasarinis sniego tirpsmas, upėse besiformuojantis ledonešis. Tačiau kai vasarą retkarčiais prakiūrantis dangus užlieja gatves, mes tai irgi vadiname potvyniu, nors, greičiausiai, neteisingai?

– Potvyniai susidaro būtent sniego tirpsmo metu ir dėl ledų. Lietus padidina sniego tirpimą, tad vandens būna daugiau ir pats potvynis didėja. Jeigu tvinsta vien dėl lietaus, toks reiškinys vadinamas poplūdžiu. Jie dažniausiai vyksta šiltuoju metų laiku.

Panevėžys taip pat ne kartą lietaus buvo užlietas vasarą. Tokie poplūdžiai būna labai trumpalaikiai – atsirado ir dingo. O potvyniai, priklausomai nuo sniego tirpsmo, gali tęstis kelias dienas ir net ilgiau.

Pavyzdžiui, dabar sniegas tirpsta lėtai. Jeigu kur susidaro ledų sangrūda, ledai joje gali tirpti, gali nepajudėti ir potvynis gali užsitęsti ilgiau. Švelnesniu oru ir lėtesni potvyniai būna užsitęsę ir ne tokie stiprūs.

– Nuo kada žinoma apie didžiuosius šalies potvynius – Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba greičiausiai neturi duomenų apie istorinius, prieš kelis amžius šalį tvindžiusiuosius?

– Yra išlikę žinių apie senuosius potvynius, bet mes patys nekaupiame tokios informacijos ir tikrai jos neturime. Mes daugiau turime duomenų apie XX amžiaus potvynius.

– Kada jų būta ir kur?

– Didžiausi potvyniai fiksuoti 1922, 1925, 1931, 1951, 1958, 1970, 1979-aisiais ir 1994 metais. Paskutinis žymesnis, kurį dauguma prisimena, buvo 2010 metais.

Daugiausia yra išlikę informacijos apie Nemuno žemupį, kadangi ten potvynio vandenys visuomet padaro didžiausios žalos, taip pat apie Vilnių, Kauną.

Didžiausias potvynis Vilniuje, Neryje, buvo 1931 metais. Tuomet iškrito žymiai daugiau kritulių – beveik 13 procentų daugiau už normą. Vandens lygis prieš upei užšąlant buvo didesnis, o ir pati žemė buvo labai šlapia ir įšalo. Dėl to vėliau sniego tirpsmo vanduo negalėjo įsifiltruoti į žemę ir labai sparčiai nubėgo į upę. Oro temperatūra buvo itin aukšta, siekė 19 laipsnių šilumos, taigi sniegas tirpo be galo greitai. Potvynis tuomet truko šešias dienas – labai trumpai, – tačiau vandens lygis upėje pakilo 8 metrus 25 centimetrus. Vilniuje buvo apsemtos Antakalnio, Tilto gatvės, Katedros aikštė… Ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos net yra pažymėta vieta, iki kur tada buvo pakilęs vanduo. Maksimalus Neries debetas tąkart fiksuotas 1 690 kubinių metrų per sekundę.

Palyginimui, 2013 metų potvynio, kuris laikomas vidutiniu, metu debetas buvo 412 kubinių metrų per sekundę, tad praktiškai keturis kartus mažesnis.

Nukentėjusiųjų nuo 1931-ųjų potvynio buvo labai daug: vanduo užliejo namus, nuplovė malkas, šunų būdas, kitą turtą. Patys gyventojai gatvėmis plaukiojo valtelėmis.

Ties Žaliuoju tiltu kaupėsi vandens sunešti daiktai, tad žmonės mobilizavosi – nors plaukti valtimis buvo sunku, kai srovės greitis siekė 3,5 metro per sekundę, o tai yra daug! – ir juos graibstė, kad potvynis nenuneštų ir tilto. Jis atlaikė.

Kaune baisiausias potvynis buvo 1946 metais. Jis nepatenka į didžiausių Lietuvos potvynių sąrašą, bet miestas tuo metu nukentėjo labiausiai. Sniegas tirpo labai sparčiai. Ledai pajudėjo Vilniuje, keliavo link Jonavos ir ten kaupėsi ledų sangrūda. Šiai suirus, ledai ėmė plūsti link Kauno, kur Nemunas buvo užšalęs. Neries vandenys nerado kelio ir pasuko per Vilijampolę. Banga buvo didžiulė – 2,5 metro aukščio. Vanduo užliejo Kauną, padarė labai didelių nuostolių. Jis siekė Laisvės alėją, Gedimino gatvės sankryžą, buvo nunešta daugiau nei dešimt namų ir netgi žuvo žmonių.

Nuo 1959 metų, kai buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, vanduo nustojo lieti Kauno senamiestį, daugiau vandens sulaiko elektrinės tvenkinys. O Vilnių nuo 1976-ųjų apsaugo Vileikos užtvanka.

– Kuris potvynis iš buvusiųjų šalyje laikomas galingiausiu?

– Iš minėtų didžiausias Lietuvoje buvo 1958 metais. Yra išlikę šūsnys nuotraukų iš visų šalies kampelių.

Pas mus, kaip minėjau, daugiausia informacijos išlikę apie Nemuno žemupį, pačią deltą. Tuomet žiema buvo labai snieginga. Atėjusi šiluma nutirpdė didžiąją dalį pusnų ir visur liko sniego košė, kuri stojus šaltiems orams sustingo į ledą. Didžioji dalis Lietuvos pasidengė ledu, kurį vėliau užsnigo. Pavasarį tas storas ledo sluoksnis neleido tirpsmo vandeniui įsigerti į žemę. Tai padidino paviršinį nuotekį.

Pats potvynis 1958-aisiais buvo vėlyvas, prasidėjo tik balandžio antroje pusėje, kai šiaip Nemune potvyniai įprastai prasideda kovo viduryje – apie 14 dieną. Oro temperatūra siekė 10 laipsnių ir daugiau, pylė labai stiprus lietus, labai greitinęs sniego tirpimą. Nemunu tekėjo 7 000 kubinių metrų per sekundę vandens, taigi labai daug. Palyginimui, 2017 metais, kai buvo labai šlapia ir fiksuotas nedidelis potvynis, Nemunu plūstelėjo 1 250 kubinių metrų vandens per sekundę, bet tai buvo maždaug šešis kartus mažiau nei 6-ajame dešimtmetyje. Visas jis tekėjo link Kuršių marių ir jų vandens lygį pakėlė beveik dviem metrais – 184 centimetrais. Taip nutiko dėl to, kad gana siauru sąsiauriu iš Kuršių marių į jūrą vanduo niekaip negalėjo pratekėti. O kadangi neturėjo kur dėtis, užpylė kaimus, buvo užlieti labai dideli plotai: 57 000 hektarų Lietuvoje ir 13 000 hektarų Rusijos Kaliningrado srityje.

– O Panevėžį kada nors yra nusiaubę potvyniai?

– Kalbant apie Panevėžį, nelabai pavyko rasti istorinių duomenų. Pas mus stebėjimai atliekami praktiškai tiktai nuo 1970 metų. Aišku, per visus didesnius potvynius kažkas buvo ir Panevėžyje, bet daugiau informacijos nepavyksta rasti.

Geriausiai prisimena 2010 metų potvynis, kai Panevėžio rajone buvo išsiliejusios Sanžilės ir Lėvens upės. Šalia Bernatonių kaimo tada buvo užlieti keliai, skendo daugelis kolektyvinių sodų ir buvo ieškoma ledų sangrūdų, kurios vėliau susprogdintos. Jas pašalinus, vandens lygis pradėjo šiek tiek kristi.

Taip pat patvinęs buvo Nevėžis. Vandens lygio pokytis čia buvo 2,5 metro. Tada grėsmė kilo ir miestui, ir rajonui. Panevėžyje ruoštasi evakuoti Senamiesčio ir Upės gatves.

Per visą mūsų stebėjimų laikotarpį vandens matavimų stotyje didžiausias vandens lygis Nevėžyje ties Panevėžiu ir buvo užfiksuotas kaip tik 2010-aisiais – kovo 23 dieną. Tuomet jis siekė 503 centimetrus. Šio trečiadienio duomenimis, Nevėžyje ties Panevėžiu vandens lygis buvo 64 centimetrai, o daugiametis vidutinis vasario mėnesio – 116 centimetrų.

Potvynis Panevėžyje. Stasio Žvirzdino fotografija.

– Nė viena Panevėžio ir Panevėžio rajono upė nėra laikoma vandeninga, tad toks stichijos šėlsmas kelia nuostabą. Kodėl taip nutinka?

– Sanžilė, Lėvuo, Nevėžis tikrai nėra labai vandeningi. Viskas priklauso nuo sniego, dirvos įšalo. Pavyzdžiui, Dzūkijoje dirvožemis smėlingas, geriau viskas įsifiltruoja į žemę, o Panevėžio rajone smėlio gal tik apie 10 procentų. Vadinasi, dirva mažiau pralaidi vandeniui. Sąlygos visur labai skirtingos ir sunku nuspręsti, kodėl.

– Kur paprastai kaupiasi ledų sangrūdos?

– Sangrūdos daugiausia susidaro tose vietose, kur atsiranda kažkokios kliūtys. Dabartinėmis sąlygomis, sakyčiau, jų gali būti bet kur.

Seniai nemačiau Nevėžio, tad sunku įvertinti, kiek jis buvo nusekęs, kiek atsirado seklumų. Ledai gali kabintis už tų seklumų ir sustoti. Jeigu ledas ilgai pastovės upėje, jis labiau aptirps, nebebus toks storas ir gali net neužsikabinti, o tiesiog plaukti ir gražiai nuplaukti.

Sangrūdos, ledonešiai labai sunkiai prognozuojami – sakyčiau, net neprognozuojami. Tik daugmaž galima pasakyti, kad taip gali būti. Kartais vieną akimirką atrodo, kad ledas ką tik buvo, o po valandos eini pro upę, o ten jis jau plaukia.

– Kokia Lietuvos hidrologinė situacija palyginti su kitomis šalimis? Juk daugeliu atžvilgiu esame geroje geografinėje padėtyje, ir milžiniškų upių neturime. Bet niokojančių potvynių vis pasitaiko.

– Lietuva yra labai geroje vietoje. Neturime kalnų, nėra labai apsunkinančių sąlygų. Tad ir potvyniai pas mus, iš tikrųjų, nėra tokie jau baisūs, palyginus su kitų šalių. Galingesni susidaro tik du tris kartus per šimtą metų susiklosčius labai specifinėms sąlygoms. Kitur, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur kalnai, būna žymiai baisiau. Ten visai kitokios sąlygos potvyniams susidaryti.

– Dabar šalyje, o kartu ir Panevėžio rajone, vėl prognozuojamas potvynis. Kokio jo galima tikėtis?

– Šie metai buvo žiemiškesni. Palyginti su praėjusiais metais, nemažai pasnigo. Mums, matyt, atrodo, kad sniego kiekiai labai dideli, bet iš tikrųjų jie nėra milžiniški. Vasario 20 dienos duomenimis, didžiausios vandens atsargos sniege buvo pietiniuose ir pietrytiniuose šalies rajonuose. O Panevėžyje vandens atsargos sniege tik nežymiai viršijo normą. Be to, dirva neįšalusi, todėl sniego tirpsmo vanduo lengvai filtruojasi į dirvą.

Šiuo metu laikantis teigiamoms temperatūroms, matome neintensyvų sniego tirpimą. Bet nėra žymesnio lietaus ir jo nenumatoma, tai potvynį galėtų nulemti tik susidariusios ledų sangrūdos, kurios nepraleistų vandens ir įvyktų spartus vandens lygio kilimas.

Kadangi pas mus buvo ne vieneri sausringi metai, įvertinant visas hidrometeorologines sąlygas, sakyčiau, kad Panevėžio miestui ir rajonui didesnės grėsmės neturėtų būti – 2010 metų potvynis vargu ar pasikartos. Turėtų būti mažesnis, vidutinis potvynis.

– Klimatas keičiasi, šiltėja, prognozuojama daugiau kontrastingų. Ar manoma, kad bus ir didelių potvynių?

– Žinome, kad tikrai daugės sausrų, bus daugiau sausringų metų, bus daugiau poplūdžių nuo lietaus. Paskutiniu metu situacija labai pasikeitė – ilgai neturime lietaus, o paskui per dieną dvi ar net kelias valandas iškrenta visa mėnesio kritulių norma.

Kaip bus su potvyniais, sunku nuspręsti. Pavyzdžiui, 1996 metais, berods, buvo be proto daug sniego. Buvo tokia žiema, kad visi laukė baisulingo pavasario. O stojo gražūs orai, viską nutirpino ir nieko blogo nenutiko.

Gali būti didžiuliai kraštutinumai – sausra, poplūdžiai ir neaišku kada potvyniai. Vienos žiemos gausios sniego, kitos – visai be sniego. Jeigu nebus žiemų, nebus ir potvynių.

Istorija

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko žiniomis, 1937 metais miesto spauda rašė apie kovo 20 dieną mieste prasidėjusį potvynį. Tuomet buvo apsemtos Šv. Zitos, Kęstučio gatvės, vanduo sėmė ir kai kuriuos Kranto bei Kupiškio gatvių namelius.

Pasak istoriko, užfiksuota, kad 1934 metų kovą taip pat buvo patvinusios miesto gatvės – P. Puzino gatvė ties kalėjimu buvo visai nepereinama.

Nemenko potvynio būta 1940-ųjų balandį. 8 dieną vanduo sėmė arti upės buvusius sodus, buvo pasiekęs Smėlynės gatvę ties „Laisvės“ tiltu, palietė ir lenkų prieglaudą Šv. Zitos gatvėje. Kitą dieną buvo apsemtos Radviliškio, J. Jablonskio gatvės, dalis Stoties gatvės.

Tačiau būta ir priešingų stichinių nelaimių. Pasak D. Pilkausko, 1934 metų birželį Nevėžis buvo taip nusekęs, kad kai kuriose vietose vanduo net netekėjo. Minima, jog darbininkai iš upės dugno ėmė žvyrą ir vežė į statybas, o kiti rinko iš dugno akmenis. 1936-aisiais upėje taip pat trūko vandens – keliose vietose pastebėtos braidžiojusios vištos. 1935 metais Nevėžio upėje prie elektros stoties statyta užtvanka, nes upė nusekdavo ir vandens neužtekdavo elektrinei.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų