I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Gyvenimas, paženklintas kūrybos laisvės

Gyvenimas, paženklintas kūrybos laisvės

 

Ko gero, ne tik mūsų kraštas, bet ir visa Lietuva pažįsta Eduardą Kubilių kaip verslininką. Su neįtikėtino grožio, išskirtinės išvaizdos ir dydžio augintiniais žinomas triušininkas įvairiose parodose jau yra prisirinkęs tiek apdovanojimų, kad vos telpa namų lentynose. Tačiau kaip dailininką Eduardą Kubilių žino dar ne kiekvienas.

Aukštųjų dailės mokslų E. Kubilius nebaigęs, bet ir ne savamokslis. Meniniai įgūdžiai jam gerokai pagelbėjo tarnaujant sovietinėje armijoje, o ir apskritai gyvenime – iš dailės ne vienerius metus pelnė sau ir savo šeimai duonos.

Kita vertus, visas šio jaunatviško, energingo, sumanaus vyriškio, kuriam žiemos pradžioje sukaks 65-eri, gyvenimas buvo nuolatinės galimybių užsidirbti ir prasigyventi paieškos, verslo kelionės, sėkmės ir pralaimėjimai. Pastarųjų, tiesa, nedaug. Eduardo manymu, todėl, kad jį lydi ir jam padeda Panevėžio dailės mokyklos, kur atsidūrė šiai vos atsiradus, pedagogų įskiepytas kūrybinis požiūris. Būtent ten jį išugdė kaip laisvą, drąsų, ieškantį, pokyčių nebijantį žmogumi. Ir tuomet, kai sovietmečiu gyvenimo norma buvo tapęs blatas, ir kai, keičiantis santvarkomis, Eduardas, kaip ir dauguma lietuvių, buvo tapęs vadinamojo garažų verslo veikėju.

Gimtajame tėvo Paryžės kaime Eduardas iki šiol augina triušius, bet gyvenantis sako jau labiau dėl savęs ir anūkų.

Už tūkstančių kilometrų

E. Kubilius – tremtinių vaikas. Sovietiniame pase būdavo rašoma, kad gimė Tomsko srities Asino mieste, dabartiniame lietuviškame pase įrašyta tiesiog „Rusija“.

Eduardas tame Asine pagyveno metus su trupučiu. Dar mažutėlį pirmagimį tėvai tūkstančius kilometrų į Lietuvą parsivežė 1957-ųjų žiemą. Ir būtent vasario 16-ąją. Šį faktą E. Kubilius be galo brangina nuo tos akimirkos, kai ūgtelėjusiam jam tėvai paaiškino datos svarbą.

Į Sibirą abu Eduardo tėvai pateko, nes buvo iš pasiturinčiųjų. Visa tėvo šeima buvo išvežta iš Paryžės kaimo šalia Subačiaus, mamos tėvai – iš Dzūkijos. Paryžės kaime gyvenęs jo senelis dirbo 40 hektarų žemės, kitas Dzūkijoje, Krosnoje, turėjo malūną. To pakako, kad neblogai vertęsi žmonės okupantų būtų pasmerkti tremčiai kaip sovietinei valdžiai nepalankūs, nepatikimi elementai.

Bet ir tremtyje, mena E. Kubilius tėvų pasakojimus, jie, sumanūs žmonės, daug dirbo, tad bado nematė. O Panevėžyje įsikurti sugrįžus apsisprendė dėl to, kad čia buvo tėčio lankytos gimnazijos miestas.

Tarp pirmųjų mokinių

Prisiglaudė tada Kubiliai žmonių jiems užleistoje namuko dalyje miesto centre. Vėliau Eduardo tėtis su broliu pasistatė namus.

Berniukas porą metų lankė tuometę 2-ąją pradinę miesto mokyklą A. Smetonos gatvėje, paskui persikėlė į buvusią gimnaziją Elektros gatvėje, kur dabar Apygardos teismas. Vėliau buvo 1-oji vidurinė mokykla, ilgainiui tapusi J. Balčikonio gimnazija.

E. Kubiliaus tėvai, norėdami kuo visapusiškiau išlavinti sūnų, patarė jam lankyti ir dailės mokyklą.

„Tai buvo 1967-ieji – būtent tais metais Panevėžyje įkurta vaikų dailės mokykla, o aš, vienuolikmetis, buvau tarp pirmųjų į ją priimtų vaikų“, – šypsosi Eduardas.

Dailės mokykla tuomet veikė dalyje dabartinės „Vilties“ progimnazijos – buvusios 3-iosios, arba „rusų vidurinės“. Kita dalis buvo įsikūrusi taip pat 1967 metais baigtoje statyti J. Miltinio gimnazijoje, sovietmečiu vadintoje 7-ąja vidurine mokykla. Kol 1970-aisiais galiausiai dailės mokykla buvo iškelta į tuometę P. Rotomskio (dabar – Marijonų) gatvę, buvusio vienuolyno pastatą. E. Kubilius iki šiol mena, kaip laikė stojamuosius egzaminus. Reikėjo nupiešti pieštuku ir nutapyti dažais po kūrinį, paskui komisija šiuos darbus vertino. Jam puikiai pasisekė.

Lavino fantaziją

„Iš dailės mokyklos mokytojų geriausiai menu dabar jau mirusius garsius dailininkus Kazį Naruševičių bei Klausutį Beržanskį. Jie buvo ne tik žymūs dailininkai, bet ir puikūs pedagogai“, – pasakoja E. Kubilius. Jis tiki, kad mokykla ir dabar dirba pagal tokius principus, kaip ir jam joje mokantis. Kai tikslas – ne prikimšti žinių, bet išlaisvinti fantaziją ir per tai ugdyti mąstymą. „Mokytojai mus tikrai įkvėpdavo kurti, mąstyti, reikštis, laisvėti, – tikina Eduardas. – Buvome visai dar vaikai, žinoma, mums rūpėjo ir paišdykauti, o pedagogai mūsų išdykumą nukreipdavo į kūrybą. Jie tikrai ne tramdydavo, o skatindavo.“

Vyras sako į mokytojus net nežiūrėdavęs kaip į kažkokius viršesnius, nepagalvodavęs, kad jų reikia bijoti. Pedagogai mokiniams buvo draugai, pagalbininkai, patarėjai, vedliai.

„Tik suaugęs išgirdau apie mokyklose vaikų kenčiamas patyčias, nesantaiką, – prisipažįsta E. Kubilius. – Pats to nesu patyręs nei vidurinėje mokykloje, nei juo labiau lankydamas dailės mokyklą.“

Desantininką pristatė prie meno darbų

Baigęs meno mokslus, o kartu ir aštuonias pagrindinės mokyklos klases (tuomet tai prilygo pagrindiniam išsilavinimui), Eduardas pasirinko studijas tuomečiame Panevėžio politechnikume – įstojo mokytis pramoninės ir civilinės statybos. Buvo lengva, nes, kaip pats sako, dailės mokykla buvo išugdžiusi ne tik vaizduotę, bet ir erdvinį mąstymą. Tad puikiai sekėsi braižyti ir pačius sudėtingiausius brėžinius, kurti projektus, reikalingus būsimiems statybos darbams.

„Baigęs politechnikumą, kurį mes vadindavome „pole“, buvau pasiryžęs stoti į tuometį VISI – Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar tapusį Gedimino technikos universitetu – autorės past.). Bet, kaip tada buvo įprasta, vos gavęs politechnikumo diplomą buvau paimtas į sovietinę armiją“, –tuometę tvarką valstybėje primena E. Kubilius.

Dailiai nuaugęs geros sveikatos jaunuolis pateko į desantininkų dalinį, atlikdavusį sudėtingiausias užduotis. Bet Eduardas jame tarnavo tik dalį laiko: sužinoję, kad jis dailininkas, vadai patikėjo kūrybinius darbus, įskaitant įvairios atributikos gamybą. Už apipavidalintą dalinio kavinę Eduardas kaip premiją net gavo atostogų, o jos lėmė tolesnį gyvenimą. Per jas grįžęs į namus, vedė mylimąją Ritą. Baigusiam tarnybą, žmona apdovanojo dukrelę Kristiną, vėliau gimė sūnus Laurynas.

Išgertuvės baigėsi paaukštinimu

E. Kubilius mano esąs laimės kūdikis – išsirinko puikią gyvenimo bendrakeleivę, su kuria jam visada buvo gera. Dar labiau džiaugiasi, kad iš pradžių skalsesnės duonos užsieniuose ieškoję vaikai grįžo gimtinėn ir dabar šauniai gyvena savo šalyje, čia auga ir jo pasididžiavimas – anūkai.

O tuo metu, kai Eduardas tik grįžo iš armijos, galvoje, sako, tik viena mintis sukosi: kad jis dabar – šeimos tėvas, tad privalantis ja pasirūpinti.

Jaunas vyras gan greitai gavo dailininko darbą Panevėžio prekybos valdyboje ir dirbtuves, kur dabar yra „Panevėžio eglės“ cechas. E. Kubiliui buvo pavesta įrengti miesto parduotuvių vitrinas. Vienu didžiausių darbų jam buvo tapęs žaislais prekiavusio garsiojo (bent jau vyresnės kartos panevėžiečiams) „Vaikų pasaulio“ interjero sukūrimas.

Bemaž taip pat greitai, kaip ir įsidarbino, valdybos dailininkas tapo dirbtuvių viršininku. Su tuo, juokiasi E. Kubilius, susijusi visa istorija.

„Menu, šventėme mano „prisirašymą“, ir aš darbo bičiulius pavaišinau raudonuoju vynu, – pasakoja. – Tas vaišes ir mane, kaip išgertuvių organizatorių, tiesioginis viršininkas apskundė mūsų vyresnybei.“

Kai toji pareikalavo naujoko pasiaiškinti, Eduardas sako ir išliejęs viską: kad jį apskundęs vadovas visai nesirūpina nei pačiais dailininkais, nei jų darbu, neparūpina priemonių ir šiaip jau darbovietėje, galima sakyti, vien užima pareigas.

„Taigi viskas baigėsi tuo, kad viršininką atleido iš darbo, o dailės dirbtuvių vadovu paskyrė mane“, – kaip kartais būna gyvenime, iki šiol stebisi E. Kubilius.

Jam vadovaujant, o kartu ir pačiam triūsiant, tuomečiai prekybos valdybos dailininkai įrengė dabar tuščio stovinčio „Nevėžio“ restorano prie Panevėžio viešbučio interjerą, „Šypsenos“ parduotuvės tuometėje Lenino aikštėje, vadinamosios gatavų drabužių parduotuvės J. Basanavičiaus gatvėje vidų ir vitrinas.

E. Kubilius priminė, kad tai buvo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaiga, taigi visuotinio deficito laikai. Parduotuvėse nebuvo beveik nieko, klestėjo „blatas“, tad esą reikėjo mokėti suktis, kad pavyktų ką nors gauti iš po skverno, arba, kaip sakydavo, „sukombinuoti“. Vadinasi, gebėti prieiti prie tų, kurių žinioje prekės, permokėti keliagubai, atsilyginti kitomis, deficitinėmis buvusiomis prekėmis…

Kokio tik darbo Eduardui Kubiliui gyvenime neteko imtis – nuo vitrinų apipavidalintojo iki statybininko ir „garažų verslininko“. Tačiau visur jam, sako, vienaip ar kitaip padėjo dar vaikystėje įgyti meniniai įgūdžiai. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

„Susikombinuoti“ tekdavo nuo teptukų iki džinsų

Šį sovietmečio etapą Eduardas pasakoja patyręs savo kailiu. Vien ko vertas buvo vizitas į Vilniuje veikusį dailininkų fondą būtinų reikmenų vitrinoms rengti. „O kas man už tai?“ – E. Kubilius mena fondo viršininko reakciją į jo prašymą.

Po derybų veikėjas iš sostinės užsiprašė „dublionkės“ – verstų kailinių. Prašymą E. Kubilius telefonu persakė savo viršininkams, šie pažadėjo išpildyti, tad iš Vilniaus panevėžietis grįžo ne vien su reikalingiausiomis prekėmis, bet ir tuomet didžiausiu deficitu buvusiais importiniais dailininkų dažais bei teptukais. Jie prilygo kone stebuklui.

Ilgainiui perkandęs tokių „stebuklų“ esmę, E. Kubilius sako kartą išdrįsęs nueiti ir pas savosios prekybos valdybos viršininką bei paprašyti tuomet irgi neprilygstamą vertę turėjusių džinsų.

„Sakau, vaikštau puošti vitrinų, tvarkyti interjerų, o pats neturiu kuo tinkamai apsirengti“, – pasakoja Eduardas.

Prašymas buvo išklausytas ir parūpinti ne tik džinsai, bet ir visas džinsinis kostiumas – taigi dar ir švarkas.

„Kostiumas buvo paskutinės mados, kaip mes tada vadinome, „trinamas“, – džiaugsmą už 120 rublių gavęs nusipirkti geidžiamiausią Sovietų Sąjungoje apdarą vyriškis prisimena iki šiol. Net jei ši suma anuomet sudarė visą jo algą. Pinigai, pripažįsta Eduardas, buvo nemenki, nes toli gražu ne visi tiek uždirbdavo per mėnesį.

E. Kubiliaus kaip vitrinų dailininko karjera baigėsi tuomet, kai žmona Rožyne gavo sklypą namui statytis. Tuomet teko prisiminti turint dar ir statybininko diplomą ir prisijungti prie brigadų, kolūkiuose statančių gyvenamuosius ir kultūros namus, kitus statinius. Mat, palyginti su dailininko alga, statybininko uždarbis buvo kone penkis kartus didesnis ir kartais siekdavo per 500 rublių.

Bet kūrybos vyras irgi neapleido. Pastatęs kolūkio kultūros rūmus, pasisiūlydavo ištapyti kokią sieną, o gavęs pritarimą sienoje nubrėždavo kontūrus, kaip atrodys deklaracija, o juos dažais nuspalvindavo dažytojai.

Žiguliai su vienu veidrodėliu

Statybininku E. Kubilius dirbo tol, kol klestėjo kolūkiai. Vėliau prasidėjo vadinamoji plastmasės era, kai didžiausią pelną ėmė teikti įvairiausi namudinėmis staklėmis štampuoti gaminiai iš plastiko.

Eduardas pirmiausia sukūrė formą, pagal kurią buvo spaudžiamos plastmasinės apyrankės tuomet populiariems elektroniniams laikrodžiams. Apyrankių rinkai persipildžius, gamino formas automobilių veidrodžiams lieti.

„Tie, kas vairavo moskvičius ir žigulius, turėtų atsiminti, kad dešinės pusės veidrodėlių nebuvo“, – pasakoja E. Kubilius.

Kol visi važinėjo vien tokiomis mašinomis, atrodė, kad taip ir reikia, – pakanka vieno veidrodžio. Bet kai į Lietuvą verslūs žmonės pradėjo atgabenti užsieninių automobilių su dviem veidrodėliais ir įsitikino, kad du tikrai geriau nei vienas, suklestėjo dešinės pusės veidrodžių gamyba ir montavimas.

Kaip tik tuo ir užsiėmęs Eduardas, formą dešinės pusės automobilio veidrodėliui sukūręs pagal išvirkščią kairiosios pusės veidrodžio modelį.

„Taip pat gaminome akinių dėklus, įvairias santechnikos detales… Kuriant šiems liejiniams formas man labai padėjo dailės žinios“, – prisipažįsta.

Iš Panevėžio respublikos

Bet vien štampuoti plastmasę nepakako – tekdavo rasti būdų patiems gaminius parduoti. Rinka buvo didžiulė – buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, bet daugiausia Rusijos platybės. Tačiau jomis su prekėmis keliaujantys lietuviai greitai susidūrė su reketu – išpirktų prašydavo net tenykščiai milicininkai, tad E. Kubilius suskubo pasiieškoti mažesnės rizikos reikalaujančio verslo.

„Nutariau imtis gintarinių papuošalų“, – sako jis.

Lietuvoje ir kaimyninėje Kaliningrado srityje jis pradėjo supirkti gintaro laužą, o iš jo gamindavo įvairiausius karolius, auskarus, žiedus ir veždavo į Rusiją.

„Plastmasės gaminius gabendavom didelėmis mašinomis, o karolių ir kitų puošmenų prisikraudavau didžiulę terbą, su ja skubėdavau į lėktuvą, o nuskridęs gintaro gaminius atiduodavau supirkėjams, – apie šį verslą pasakoja E. Kubilius. – Kai manęs klausdavo, iš kur atvykau, atsakydavau, kad iš Panevėžio. Tada išgirsdavau klausimą, ar Panevėžys – respublika. Greit suvokiau, kad visa respublika šis miestas Rusijos ar tolimesnių kraštų gyventojams atrodo, nes tiek daug mūsų, panevėžiečių verslininkų, su prekėmis atvyksta pas juos.“

Gyventi sėsliau

Pabodus su prekėmis bastytis po buvusią sovietiją, be to, atsivėrus Vakarų Europos sienoms, E. Kubilius ėmėsi ten supirkinėti, parvarinėti, remontuoti ir Lietuvoje pardavinėti importines mašinas. Taip sykį nuvykęs į Prancūzijos miestą Lioną susipažino su šeima, auginančia triušius. Tai buvo vienas tų lemtingų susitikimų.

„Jau prieš tai su žmona buvome aptarę, kad man reikėtų tapti sėslesniam, be to, tėtis paskyrė man kitados iš jo tėvų atimtą, o atkūrus šalies nepriklausomybę šeimai grąžintą žemę Paryžės kaime. Tad svarstėme, gal galėtume tapti žemdirbiais“, – pasakoja Eduardas.

Bet žemdirbiais Kubiliai netapo. Tapo triušių augintojais. Parsivežę Liono triušių, veisė juos, pirko kitus, vėl veisė, pardavinėjo, atsirinkinėjo geriausias veisles.

Sako, per 25-erius metus – tiek jau užsiima triušininkyste, – E. Kubilius yra laikęs 30 veislių triušių. Augina juos ir dabar, nors kitados buvusį didžiulį triušių ūkį sumažino. Gyvena jo šeima kartu su triušiais – įsigijo buvusių Ėriškių fermų pastatus. Tąją fermos vietą, kur namai, E. Kubilius pavertė kone dvaru – tiek jo namuose vietos.

„Daug kas nuveikta gyvenime, daug bastytasi, dirbta, ieškota, bandyta, stengtasi. Dabar gyvenu daug ramiau, gyvenu sau“, – šypsosi vyriškis. Tik gaila, kad dailei, iš kurios valgydavo duoną, taip pat ir kurdavo savo malonumui, laiko neberandantis: didžiąją gyvenimo dalį dabar skiria anūkams.

 

 

 

 

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų