Aukštojo mokslo laukia pokyčiai

Aukštojo mokslo laukia pokyčiai

Abiturientai jau laiko brandos egzaminus ir kuria tolesnio gyvenimo planus, dažnam susijusius su studijomis. Apie aukštojo mokslo reformas, problemas ir priimamus bei planuojamus sprendimus kalbamasi su Lietuvos studentų sąjungos viceprezidentu Andriumi ZALIČIU.

Aukštojo mokslo vėl laukia dideli pokyčiai. Kaip vertintumėte dabartinę sistemą, ką vis dar reikėtų keisti?

– Lietuvos studentų sąjungos supratimu, dabartinė sistema yra vidutiniška. Žiniasklaidoje nemažai eskaluojama pernelyg prasta studijų kokybė, visiškas nekonkurencingumas su užsienio aukštosiomis mokyklomis ir panašiai. Mūsų nuomone, tai iš dalies tiesa, bet, kita vertus, eskaluojama per daug. Turime tikrai gerų studijų programų, gerų aukštųjų mokyklų ir situacija nėra katastrofiška, ji – vidutiniška.

Tikrai galima tobulėti, ir labai džiaugiamės, kad pagaliau Vyriausybė pradėjo kalbėti apie aukštųjų mokyklų konsolidaciją. Kai dabar tiek studentų, aukštosios mokyklos šiaip ne taip laikosi. Bet žinant, kiek Lietuvoje po penkerių metų bus moksleivių, baigiančių mokyklas, aišku, kad studentų gerokai sumažės.

Labai teigiamai vertiname pastangas dabar optimizuoti tinklą, paskatinti aukštąsias mokyklas jungtis ar tiesiog pagal Vyriausybės sudarytą planą susijungti, nes abejojame, ar be tokios iniciatyvos aukštosios mokyklos spėtų greitai reaguoti.

Kaip manote, ar pavyks tą padaryti? Nes apie jungimąsi kalbama jau gana seniai, bet buvo nemenkas pasipriešinimas.

– Tikimės, kad pavyks, ir patys palaikome – viešai išsakome tą palaikymą. Dalyvaujame ir darbo grupėje, kuri sudaro tą planą ir bando pateikti atsakymus į svarbiausius klausimus.

Kalbama ganėtinai seniai. Pirmuosius tokius komentarus, matyt, būtų galima atsekti ir iki kokių 2008–2009 metų. Bet jie niekada nebuvo pagavę tokio svorio, tokio pagreičio kaip dabar. Akivaizdu, kad tai yra politinis prioritetas: tiek Seimas labai puikiai žino, kad tai vyksta, tiek Vyriausybė žino, tiek visa akademinė bendruomenė jaučia, kad pokytis ganėtinai realus. Šansai tikrai didesni, nei buvo anksčiau.

Teisingai paminėjote, kad yra ir aukštųjų mokyklų opozicijos, kurios savarankiškai siekia jungtis, kai tas susijungimas galbūt nėra pats racionaliausias. Kalbu apie Lietuvos edukologijos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto idėją. Yra tokių aukštųjų mokyklų, kurios deklaruoja norinčios likti savarankiškos ir neturėtų būti jungiamos. Sveikatos mokslų universitetas, Sporto universitetas… To pasipriešinimo yra. Didžiausia grėsmė, matyt, ta, kad Seime bus stabdymas. Kad Vyriausybė pateiks visą šį planą, neabejojame, bet kaip Seimas reaguos ir kiek jis pasiduos individualių aukštųjų mokyklų norams ir įtakai, iš esmės lems viso šito projekto sėkmę ar nesėkmę.

Keliama minimali balų kartelė. Ar tai padeda atsijoti prastai besimokančiuosius?

– Tikrai taip. Tarp tos kartelės ir to, kaip moksleiviai baigia mokyklą ir išlaiko egzaminus, yra tiesioginė sąsaja. Mes manome, kad tikslas pakelti kartelę iki keturių balų tikrai prasmingas.

Istoriškai aukštasis mokslas visose valstybėse turėjo apibrėžtą funkciją. Jis niekada nebuvo pernelyg masinis, pernelyg prieinamas visiems. Paprastai pasakius, tam, kad aukštoji mokykla su studentu gebėtų dirbti ir kad studentas gebėtų savarankiškai mokytis ir tos studijų programos tikslus įgyvendinti – tapti kvalifikuotu specialistu, – jam būtinas išankstinis pasiruošimas. Asmenys, kurie mokykloje nesistengė mokytis, manau, būtų apgaunami, jeigu juos priimtų į aukštąją mokyklą. Jie dažniausiai nebūtų pajėgūs sėkmingai pabaigti studijų, už kurias mokėtų. Tam tikra prasme yra ir apsaugos priemonė – paskatinimas sugrįžti prie brandos egzaminų, juos perlaikyti ir geriau pasirengti studijoms, bandyti tapti aukštosios mokyklos bendruomenės dalimi.

Grįžkite prie keturių balų kartelės. Dalis aukštųjų mokyklų pradėjo sakyti, kad ją reikėtų taikyti ne vien valstybės finansuojamoms vietoms, bet ir nefinansuojamoms. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro duomenimis, yra vos kelios aukštosios, kurių minimalaus balo pakėlimas į valstybės nefinansuojamas vietas nepaveiktų. Bet yra universitetų, kurie dėl to prarastų apie 70 ar net 86 procentus už studijas mokančių studentų. Ką rodo toks noras ir faktas, kad dalies studijuojančiųjų už pinigus žinių lygis yra žemas?

– Manau, kad pačių aukštųjų mokyklų pasirinkimas kelti kartelę yra geras ir atsakingas žingsnis. Anksčiau ta kartelė buvo valstybės finansuojamoms vietoms ir tai buvo daugiau viešųjų ryšių akcija, nes nepasiekusieji to balo dažniausiai stodavo į valstybės nefinansuojamas vietas. To, tikrojo, studento atsirinkimas taip ir nevykdavo. Dabar jis yra realus.

Kalbant apie tai, kad dalis aukštųjų mokyklų stipriai nukentėtų, matyt, parodo konsolidacijos svarbą ir būtinybę. Po penkerių metų mokyklas baigs gerokai mažiau dvyliktokų. Įvertinant tai, kad dalis jų renkasi užsienio mokyklas, dalis nėra pasirengę studijuoti, dalis stos į Vilniaus universitetą, kuris tikrai nemažins priimamų studentų skaičiaus arba mažins tik šiek tiek, – toms aukštosioms mokykloms paprasčiausiai neliks studentų.

Kiek dabar prieinamas aukštasis mokslas socialine prasme? Jeigu nebeliks universitetų regionuose, juk studijų išlaidos labai išaugs.

– Socialinio jautrumo ir teisingumo mūsų sistemoje tikrai trūksta. Kalbant apie tą pačią balo kartelę, yra klasikinis ginčas. Vieni sako, kad reikia kelti, kad tai aukštasis mokslas, o ne mokyklos tąsa ir panašiai. Kita vertus, tai tiesiogiai labai stipriai paveikia tam tikras žmonių grupes, kurie negali demonstruoti rezultatų ne dėl savo nenoro, o aplinkybių. Sakykime, žmogus, gyvenantis kaime, lankantis prastą mokyklą, neturintis priemonių, aplinka – nemotyvuojanti, ir visa kita.

Pastaruoju metu Lietuvos studentų sąjunga kalba, kad balo kartelė neturėtų būti traktuojama kaip kažkokia socialinio teisingumo priemonė. Nes ją nuleidžiant su argumentu „neskriauskime žmonių, kuriems nepasisekė“, mes absoliučiai visiems atidarome vartus. Iš esmės nusitaikome ne tik į tą žmonių grupę, kuriai reikia pagalbos, bet ir į tuos, kurie niekada neturėjo noro mokytis ir tikriausiai neturės.

Pastaruoju metu skatiname diskusijas kiek plačiau pažvelgti į aukštojo mokslo socialinę dimensiją ir svarstyti galimybes: galbūt turėti kažkokias atskiras kvotas, papildomas valstybines programas, kurios padėtų talentingiausiems žmonėms iš socialiai pažeidžiamų grupių – kad ir vasarą po brandos egzaminų pasiruošti studijoms. Pačių studijų laikotarpiu būtų galima jiems teikti papildomą akademinę paramą ir panašiai. To tikrai trūksta.

Kalbėdami apie socialinį jautrumą konsolidacijoje, ko mes tikimės ir ką mes kartojame Vyriausybei, yra tai, kad sutaupytas lėšas turėtų orientuoti į studijų kokybę, į socialinio prieinamumo užtikrinimą. Žmogui iš Šiaulių yra kur kas patogiau finansiškai studijuoti Šiauliuose nei Vilniuje, nes ten tikriausiai teks nuomotis būstą, kuris tikrai nemažai kainuoja, arba bent jau gyventi bendrabutyje. Būtų gera pradžia, jei visi, galintieji studijuoti aukštojoje mokykloje, gautų bendrabutį, ir ne už kosmines sumas. Lygiai taip pat reikėtų kalbėti ir apie stipendijų kėlimą. Dabar situacija tokia, kad didelė dalis studentų traktuoja save kaip dirbančius žmones, kurie dar ir studijuoja. Manau, kad tai tikrai labai prastas rodiklis. Tai parodo, kad žmonės negali orientuotis į studijas dėl to, jog privalo ieškoti papildomų pajamų ir galėtų už studijas sumokėti, kad galėtų tiesiog išgyventi tame mieste, kuriame studijuoja. Manau, kad socialinio jautrumo argumentai neturėtų stabdyti tų pokyčių – tiek balų kartelės, tiek konsolidacijos – bet jie turi suteikti abiem šioms priemonėms tam tikrą atsvarą ir sutelkti Vyriausybės dėmesį, kad reikia priemonių, kurios spręstų šias problemas.

Nemaža dalis jaunuolių išvyksta mokytis į užsienį. Kaip manote, kas juos ten vilioja, – kokybė, švietimo įstaigos vardas diplome ar kitos priežastys?

– Matyt, nėra vieno atsakymo. Egzistuoja bent jau trys grupės žmonių. Vieni ieško nuotykių, nori praplėsti akiratį, pamatyti kitas kultūras, kitas valstybes, ir dažniausiai šeima, artimieji nepalaikytų tiesiog kelionės po Europą. Studijos Europoje skamba visiškai kitaip, ir jie taip gali gauti artimųjų paramą.

Yra grupė žmonių, kurie renkasi labai racionaliai, žino, į kokią aukštąją mokyklą nori stoti, kodėl nori, į kokią studijų programą, ką jie ten gaus – renkasi labai apgalvotai.

Tačiau yra ir tokių, kurie, mano supratimu, tiesiog sužavėti užsienio, kaip žodžio, reikšme, ir dažnai patenka net į kur kas prastesnes aukštąsias mokyklas nei Lietuvoje. Tokių situacijų buvo paviešinta ne viena ir ne dvi.

Studijų kokybės vertinimo centras, veikiantis Lietuvoje, dažnai perspėja moksleivius, kad jie gerai pasidomėtų aukštąja mokykla, į kurią stoja. Pasitaiko, kai įstoja besidžiaugdami, kad čia bus kažkas puikaus, ir galų gale paaiškėja, kad tai net nėra aukštoji mokykla ir kad negaus jokios kvalifikacijos, o bus pabaigę pusiau formalius kursus ir gaus mažavertį pažymėjimą.

Keletą pastarųjų metų keičiasi studijų krepšelių paskirstymas – tiksliesiems mokslams jų skiriama daugiau nei humanitariniams. Ar rezultatas juntamas?

– Tam tikra prasme. Manau, kad toks poslinkis buvo reikalingas, bet pernelyg drastiškas, pernelyg didelis. Dabar mes turime situaciją, kai techninio pobūdžio programose valstybės krepšelių kartais yra netgi per daug. Ten konkurencijos gauti valstybės finansuojamą vietą yra mažiausiai, palyginti su, sakykime, sociologijos studijomis ar net ta pačia filosofija. Kai pasižiūrime, kokį balą turintys žmonės įstoja ir gauna krepšelį, tai būtent technologinių mokslų srityje ir yra tie, kurie turi valstybės finansuojamą vietą, bet prasčiausiai pasiruošę studijoms. Dėl to, kad duotas didžiulis kiekis valstybės finansuojamų vietų, o visuomenėje nėra dar taip greitai pasikeitusio požiūrio į technologinius mokslus.

Manyčiau, kad buvo šiek tiek persistengta su krepšelių kiekiu, ir dar nežinia, kokią situaciją turėsime po penkerių metų. Daug įtakos tokiam sprendimui padarė pramonininkai, kurie sakė, kad reikia specialistų. Manau, kad buvo į tai reaguota per daug, ir klausimas, ar nebus švytuoklės efekto.

Kalbant apie IT studijas, akivaizdu: kad ir kiek krepšelių būtų, visus juos užims ir ganėtinai gerai pasiruošę žmonės.

Norėtųsi, kad valstybė nepamirštų plačios aukštojo mokslo paskirties. Aukštasis mokslas egzistuoja ir tam, kad mes turėtume teisingesnę visuomenę, o ne tik tam, kad turėtume kvalifikuotų specialistų. Formuojant tokią visuomenę ypač svarbūs socialinių, humanitarinių mokslų studentai, nes jie yra aktyvūs politikoje, telkia aplink save bendruomenes, linkę savanoriauti ir kitaip prisidėti prie valstybės gerovės. Reikalinga pusiausvyra.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų