Archeologas: pokyčiai vyksta su kiekvienomis Vėlinėmis

Archeologas: pokyčiai vyksta su kiekvienomis Vėlinėmis

Visų šventųjų diena ir Vėlinės daugelį paskatina bent kiek sulėtinti beprotišką tempą ir prisiminti mirusiuosius, pamąstyti apie anapusinį pasaulį.

Apie tai, kaip buvo laidojami mūsų protėviai, ar praeityje bijota mirusiųjų ir kokie papročiai iš senųjų laikų sugrįžta į dabartį, paprašėme papasakoti Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiojo mokslo darbuotojo daktaro Vykinto VAITKEVIČIAUS.

– Daktare, ar labai skyrėsi senieji lietuvių laidojimo papročiai nuo dabartinių?

– Ne tiek daug jų turime. Pats archajiškiausias žinomas paprotys – kūną atiduoti žemei. O seniausi turbūt mūsų kapai yra apie 8 000 metų Donkalnio, Spigino rago kapinynai Telšių rajone. Jie visi griautiniai, nepaliesti ugnies. Nors ugnis tikriausiai tose apeigose buvo svarbi. Ten rastos tarsi ir ugniaviečių vietos, lyg ir mitologinis sustingusios ugnies vaizdinys – kapai ochra apibarstyti.

Mirusiųjų deginimo banga į Lietuvą atėjo turbūt iš Artimųjų Rytų per Europą kartu su žiniomis, kaip išlydyti metalą, kaip iš jo gaminti daiktus. Kartu su labai kaitria žaizdro ugnimi atsirado ir mintis apie mirusių deginimą, apie kūno atidavimą ugniai…

Tokie skirtingi atsisveikinimo su mirusiaisiais būdai – arba su ugnimi, arba be jos – kaitaliojosi daug šimtų metų. Buvo, kad vienu metu gyvavo abu būdai, buvo, kad vyravo jau kuris nors vienas.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvavęs beveik visuotinis paprotys deginti mirusiųjų kūnus buvo pats reikšmingiausias dalykas, skyręs mus nuo krikščionybės, kuri nematė tam galimybės. Pati krikščionybės ideologija tam prieštaravo: pagal ją kūnas turėjo būti išsaugotas, nes tikima prisikėlimu paskutinio teismo dieną. Kai kūno nėra, nėra ir kam prisikelti.

Paskui deginimas buvo pamirštas turbūt daugiau nei 600 metų ir grįžo jau kaip šiuolaikinis modernios visuomenės bruožas. Beveik neabejoju, kad dar dešimt, penkiolika, dvidešimt metų, ir deginimas vėl taps visuotine tradicija.

– Kas gi lemia tokią esminę papročių kaitą?

– Žvelgiant į gilią praeitį, priešistorę, nesinori tikėti, kad mirusiųjų deginimo paprotys galėjo plisti savaime. Turėjo būti kažkoks postūmis – kažkas turėjo jį atnešti, propaguoti. Arba turėjo vykti migracija, per kurią atėjo toks paprotys, kurio tolimų atgarsių išliko net tautosakoje – pamenate, pasakoje apie pamotę ir Sigutę Sigutė įkrenta į žarijų duobę ir ten sudega?

Bet tai, kaip šis paprotys plinta dabar, kai nei migracija, nei religija keičiasi, nei kokia Europos Sąjungos direktyva to reikalauja, tai jau ir įdomu, ir keista. Tarsi ir nėra priežasčių, bet paprotys plinta. Klausimas kodėl? Kas lemia, kad žmonėms jis atrodo priimtinas?

Pačioje pradžioje, kai tik Lietuvoje atsirado kremavimo paslaugas siūlančios firmos, surengti tokias laidotuves buvo pigiau. Tai galėjo būti vienu iš svarbių postūmių. Antra, ne visi žmonės pageidauja šermenų su atviru karstu – tam jie gali turėti daugybę priežasčių. Galiausiai prisidėjo ir užsienio įtaka, mūsų pažintis su kitomis kultūromis. Užsienio šalyse mirusių šviesuolių palaikai buvo pervežami į Lietuvą taip pat urnose. Taigi per dešimt penkiolika metų padėtis visiškai pasikeitė. Neabejoju, kad ji ir toliau keisis.

Blogiausia, kad per tuos šimtmečius, kai nebuvo kremacijos, mes visiškai praradome tokių apeigų supratimą, pajautimą, ir dabar arba išvis neturime žinių apie jas, arba jas išgalvojame ar net visai jų nepaisome. Pasitikime laidotuvių organizatoriais, kurie nėra kažkaip ypatingai parengti – tiesiog lygiai tokie pat žmonės, kaip ir mes.

– Susigalvoti naujas tradicijas ne tas pats, kas puoselėti senąsias.

– Jeigu žvelgtume bendrai į mūsų kultūrą, tai didelis praradimas. Nes gyvieji visada rūpinosi ir rūpinasi mirusiaisiais, vėlėmis. Tautosakoje minima daugelis būdų susižinoti su jais – kad ir per sapnus. Neįsigilinus gali atrodyti, kad numirė žmogus ir viskas susitvarkė. Niekas savaime nesusitvarko. Jie gyvena tarp mūsų. Yra likę šimtas neišspręstų reikalų, ryšių, skolų, nepabaigtų darbų… Vėlė, patekusi į kitą pasaulį, turi įveikti ją lydinčius iššūkius ir gyvųjų pagalba yra labai svarbi. Kai nedaroma nieko, pačių artimiausių, brangiausių žmonės vėlės paliekamos kažkur klajoti be vietos, nežinančios, nei kur yra jų kūnas – palaikai ar pelenai.

Remiantis archeologiniais tyrimais būtų galima bent iš dalies tuos atsisveikinimo su mylimais žmonėmis nepadarant jų vėlėms žalos papročius atkurti.

V. Vaitkevičius.

– Taigi galima teigti, kad ugnis laidojant žmogų visais laikais turėjo labai svarbią reikšmę?

– Taip. Net ir nesudeginant kūno ugnis yra svarbi.

Žvakės irgi nėra krikščionybės išradimas – jos buvo nuo seno. Mirštant kūnas atšąla: ugnis ir šildo, ir šviečia – rodo kelią. Kaip ir iš liepsnų kylantys dūmai.

Simbolinė ugnies reikšmė didelė ir ji neatsirado vakar, užvakar, o skaičiuoja šimtmečius.

– Yra manančiųjų, jog deginimas galėjo būti susijęs su mūsų baimėmis – kad mirusysis gali sugrįžti.

– Manęs tokie pamąstymai neįtikina. Jeigu viskas tinkamai padaryta, nėra nei ko bijoti, nei kūną deginti.

Mano žmona – mitologė daktarė Daiva Vaitkevičienė yra atlikusi mūsų senųjų pasakų tyrimą. Pasakose pripažįstami abu keliai: ir sudeginant mirusįjį, ir nesudeginant. Abu yra geri ir abu turi savo pagrindimą – tik skiriasi vėlės likimas ir kelias, kuriuo ši galų gale grįžta tarp gyvųjų. Todėl nelabai matau pagrindo teigti, kad kūnai buvo deginami dėl baimės – vėlės vis tiek nesudegindavo.

– Lietuvoje aptinkama ir visiškai priešingų palaidojimų – vandenyje.

– Taip, bet apie juos turime ypač nedaug žinių. Tik kad rasti deginti kaulai, kurie skęsta.

Vanduo – net ir pats mažiausias lašas, net ir ašara – mūsų kultūroje taip pat labai svarbus. Jau minėjau pasaką apie pamotę ir Sigutę. Sigutė sudegė duobėje su žarijomis ir, atrodytų, viskas – pasaka baigta. Bet ateina jos apraudoti mylimiausia karvė. Šios ašara nukrenta į pelenus ir jos vienos užtenka, kad iš duobės, kur sudegė Sigutė, pakiltų ir išskristų antis. Antis yra pavidalas, kurį įgyja Sigutės vėlė. Religijų tyrinėtojai vartoja sunkiai suprantamą žodį „metempsichozė“, reiškiantį sielos persikūnijimą – pavidalų pasikeitimą. Mirusiojo vėlė gali išaugti kaip medis, tapti antimi ar kitu vandens paukščiu. Paukštis skrenda į savo lizdą, deda kiaušinį, iš to kiaušinio – vėl nauja gyvybė.

Tad vanduo yra labai svarbi ir neatskiriama apeigų dalis. Matyt, sudeginti pelenai buvo beriami į vandenį ir laikyta, kad ritualas atliktas.

– Galbūt tautosakoje atsispindi ir žinios apie neišlikusius laidojimo papročius ar požiūrį į mirusiuosius?

– Tautosakoje žinomas net palaikų kėlimas į medį. Tą mums ypač sunku suprasti ir įsivaizduoti, bet gali būti, kad ir pas mus tai buvo praktikuojama. Tokių pasakojimų žinoma, bet nieko panašaus nėra surasta ir sunku tikėtis, kad kada nors bus.

Tačiau pasaulyje yra tautų, kurioms palaikų iškėlimas į orą, į viršų, kažkur į medį svarbus, kad liktų pati esmė – švarūs kaulai. Tada jie labai rūpestingai palaidojami.

Tokios tarsi dvigubos laidotuvės neatrodo labai keistos prisimenant mūsų pačių rūpestį dėl Sibire mirusių artimųjų palaikų. Tie dveji treji metai, kai turėjome galimybę juos susigrąžinti, buvo neįtikėtini. Tikrai esame vienintelė tokia tauta Europoje, o gal ir visame pasaulyje, kuri parodė tiek dėmesio, įdėjo tiek pastangų, negailėjo jėgų tam, kad į gimtąją žemę susigrąžintų savo artimiausių žmonių kaulus. Pasakojimai, liudijimai, nuotraukos, filmuota medžiaga įamžino nepaprastai įdomų ir reikšmingą dalyką: artimųjų kaulų tapimą didžiausia vertybe ir brangenybe.

Tai yra kaip tik ta gyvųjų prievolė padėti mirusiesiems, apie kurią kalbėjau. Jie negali ramiai ilsėtis svetimoje žemėje, tad kai jų kaulai sugrąžinami namo, viskas stoja į savo vietas. Gyvieji patiria didžiausią laimės jausmą ir patys sako, kad dabar galime ramiai mirti: didžiąją užduotį esame atlikę.

Pažvelgus iš šalies, didžiausių skeptikų pozicijos, kaulai tėra ilgiausiai nesuyranti kūno dalis. Tačiau dabar jau net mokslo įrodyta, kad kaulai taip pat yra ir kūno dalis, kurioje visą laiką išlieka kruopelytė gyvybės, išlieka žinia apie asmenį. Ar bereikia svaresnio patvirtinimo, kad mūsų protėvių rūpestis dėl artimųjų kaulų nebuvo išgalvotas dalykas?

– Kasinėdami senąsias kapvietes jūs, archeologai, randate ir įvairiausių daiktų. Jei atvirai: ar tikrai įmanoma tiksliai nustatyti, kam jie buvo dedami į mirusiojo kapą, ar tiesiog spėjama?

– Mes buvo mokomi, kad mirusiajam daiktas – tarkime, peilis, kirvis, yla, verpstukas, žirklės ar dar kažkas – į kapą įdedamas neatsitiktinai. Įsivaizduodavome, jei gyvendamas žmogus buvo siuvėjas, jam kitame pasaulyje reikės žirklių.

Dabar man labai artima atrodo mintis, kad tie į kapus dedami daiktai būdavo daugiau skirti kelionei, pereiti, atstumui tarp šio ir ano pasaulių įveikti. Nes kai velionis atsiduria dausose ar mirusiųjų pasaulyje, jam nelabai rūpi tos žirklės ar adatos. O ir pasakose šie daiktai vadinami nepaprastais, su jais daromi įvairūs stebuklingi dalykai, įveikiamos kliūtys, išpildomos užduotys ir galima eiti toliau.

Tad iki šiol vyravęs įsivaizdavimas apie tokius objektus, gali būti, yra tikslintinas. Juolab kad egzistuoja daug kapų, kur nieko nėra įdėta arba mes nerandame – gal dėl to, kad buvo įdėtos kažkokios organinės medžiagos. Tai nereiškia, kad tas žmogus gyvenime buvo niekas. Mes tik daugiau žinome apie kapus, kuriuose įdėta daug daiktų, jie turtingi.

Bet tai ir vėl skirtingos teorijos: ar tie reikmenys įdėti kaip daiktai, ar kaip turtas, ar jie buvo paties mirusiojo, ar dovana jam. Visos galimybės svarstytinos. Man atrodo, kad naujausia mintis yra labai rimta.

– Kalbant apie tarpinį pasaulį, perėjimą… Ar anksčiau buvo baiminamasi galimybės, kad mirusiojo dvasia ar net kūnas klajos gyvųjų pasaulyje, ir kiek ta baimė atsispindėjo laidojimo apeigose?

– Daugiausia dėmesio būdavo skiriama nelaimingų atsitikimų aukoms ar ne laiku žuvusiesiems (apie savižudžius jau būtų atskira kalba). Bet aš nedrįsčiau manyti, kad tą lėmė baimė. Veikiau nuoširdus susirūpinimas tuo, kad tie žmonės per anksti išėjo neišpildę savo gyvenimo, nesukūrę šeimos, nesulaukę įpėdinių. Taip atsirado labai savitos tradicijos – tarkime, merginą rengti nuotakos drabužiais, lyg laidotuvės būtų jos vestuvės. Panašiai ir su vedybinio amžiaus jaunuoliais.

Mūsų kultūroje laikoma labai baisiu dalyku, kai tėvai laidoja savo vaikus. Tai bendražmogiškas dalykas, bet pas mus jis labai stipriai pabrėžtas: vaikai turi laidoti tėvus, o ne atvirkščiai. Kai tai apsiverčia, lyg ir suyra pasaulio tvarka. Jūs raskite mamą, kuri, palaidojusi savo vaiką, jo bijotų. Tai neįsivaizduojama. Priešingai – apie jį galvoja, švelniausiais, gražiausiais žodžiais apgaili, prisimena.

Gal tam tikrose situacijose, kai velionis praeityje buvo netinkamai pasielgęs, kažką nuskriaudęs, ir būta nerimo. Kai žmogus gyvas, nuo jo galima apsiginti, o kaip tą padaryti jam mirus? Tačiau iš esmės mirusiųjų baimė buvo labai plačiai įdiegta tik XIX amžiuje. Sovietmečiu irgi gyvavo nuostatos, kad laidotuvės rengiamos bijant mirusiųjų. Ne dėl to jos rengiamos. Jeigu tinkamai atliktos apeigos, kokia gali būti baimė? Jos nelieka. Taip ir turi būti. Turi likti aiškus dvasinis matmuo ir viskas stoja į savo vietas.

– Kaimynėje Lenkijoje prieš kurį laiką aptikta neįprastų kapų – nukirsta ir gale kojų padėta galva, vietoje, kurioje buvo širdis, pervertas kuolas. Tarsi baimintasi vampyrų. Ar panašių palaidojimo vietų yra pasitaikę ir Lietuvoje?

– Lietuvoje panašų atvejį prisiminčiau gal tik vieną. Raseinių rajone, Rekošaičių kaime rastas VI amžiaus kapas, kuriame archeologai aptiko nukirstą ir ne vietoje padėtą galvą. Nesimatė, kad palaikai būtų buvę išniekinti – taip lyg ir buvo palaidota.

Žinoma, kad kai vaidendavosi, žmonės, nerasdami kitos išeities, būdavo, atkasa kapą ir keičia mirusiojo galvos padėtį ar kokia šermukšnine lazda persmeigia palaikus. Tai buvo išimtiniai atvejai, kurie daugiau rodo, kad buvo neteisingai palaidota ar padaryta kažkokia klaida laidojant.

– Minėjote, kad per kitą dešimtmetį ar du laidojimo papročiai pasikeis – dauguma mirusiųjų bus deginami. Kokių dar permainų galima tikėtis?

– Pavasarį viena mano doktorantė apsigynė disertaciją apie laidojimo papročius. Reikšmingiausia, mano manymu, jos išvada paneigia mūsų įsivaizdavimą, kad laidotuvių papročiai keičiasi lėčiausiai, kad jie labai konservatyvūs. Nieko panašaus. Ir priešistoriniais, ir naujaisiais laikais, ir dabar – laidojimo papročiai visada keitėsi sparčiai. Tai vyksta iš esmės su kiekviena karta. Štai kad ir mūsiškei kartai kapinėse jau net nebereikia žvakių – spingsi šaltos elektrinės lemputės. Įsivaizduojama, kad tokios šviesos pakanka, be to, ir pigiau, ir ilgiau dega, ir mažiau rūpesčio. Lieka tik esminis klausimas: ko mes netenkame su tikros žvakės šviesa?

Vyksta pokyčiai ir jie vyksta su kiekvienomis Vėlinėmis. Deja, dažnai tų pokyčių iniciatoriai nelabai supranta, kas prarandama ir kas kuriama.

Aš manau, kad ir toliau viskas judės ta pačia linkme, kokią matome. Suraskite dabar, kas pašarvotą mirusįjį laiko tris paras? Kuo toliau, tuo daugės laidotuvių, kur mirusįjį išlydės tik šeimos nariai – nebekvies draugų, kaimynų, bendruomenės. Tai sunkai įsivaizduojama, bet visuomenei individualėjant, ryšiams tarp giminių trūkinėjant ir mažai bendraujant, viskas judės ta kryptimi – paprastėjimo. Kiek laikysis be galo senas ir svarbus gedulingų pietų paprotys ?..

Neatmetu galimybės, kad laidojimo papročius veiks daugybė veiksnių pradedant asmenine patirtimi pabuvus užsienyje ir baigiant matytais kino filmais, serialais. Pasaulis sekuliarėja. Nei tai blogai, nei gerai – tiesiog vyksta permainos. O mes, archeologai, matome, kad jos vyko visada. Tai nereiškia, kad atėjo naujovės, pasikeitė papročiai ir senieji niekada nebegrįš. Man patinka mados pavyzdys. Ji bus kita, kita, kita, o po kokių dvidešimties metų vėl sugrįš senoji – ratas atsisuks atgal. Nebūtinai grįš tas pats: bus kažkas naujo, kažkas seno. Jeigu to nebūtų, mes būtume neatpažįstami, būtume nebe baltai. Matyt, po kurio laiko mes grįšime prie to, kas buvo mūsų kultūroje, kas mūsų protėviams pažįstama, išbandyta.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų