(Pauliaus Peleckio nuotr.)

XVIII a. švietimo sistema: ordinų konkurencija ir europinės idėjos

XVIII a. švietimo sistema: ordinų konkurencija ir europinės idėjos

XVIII a. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė (LDK) – sudėtinga, daugiasluoksnė ir kontrastinga valstybė, kurioje permainų būta daugiau nei stabilumo. Švietimo sistemoje tuomet vykdyti pertvarkymai, iš esmės pakeitę supratimą, kaip turi būti ugdomi valstybės piliečiai.

XIV a. LDK galutinai priėmus krikščionybę, netrukus pradėta intensyviai perimti Vakarų valstybėse jau susiformavusias praktikas ir tradicijas. Profesorius Edvardas Gudavičius šį procesą žaismingai pavadino pastumtos kortų kaladės dėsniu, pabrėždamas LDK būdingą reiškinių vėlavimą.

Tarp gausybės elementų, kurie atkeliavo iš užsienio, buvo ir švietimo sistema. Vakarų Europos šalyse jau buvo susiformavęs tankus parapinių mokyklų tinklas, o LDK jis dar tik kūrėsi. Pirmosios mokymosi įstaigos pradėtos steigti prie kiekvienos didesnės parapijos bažnyčios. Jose turėjo būti taikomas laisvųjų menų modelis, apimantis keletą platesnių disciplinų, tačiau realybėje tai nebuvo plačiai įgyvendinta. Šventojo Rašto studijavimas, bažnytinis giedojimas ir lotynų kalbos mokymasis ilgą laiką buvo pagrindiniai dalykai, į kuriuos koncentruotasi.

Net ir žymiai vėliau situacija keitėsi nedaug. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinę dvasininkiją tyrinėjanti dr. Reda Bružaitė pastebėjo, kad XVI a. Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimuose labai glaustai nurodoma, jog jaunuoliai pirmiausia turi būti mokomi rašto, garbingų papročių ir svarbiausių tikėjimo tiesų. Taip pat pabrėžiama, kad šalia visa to naudinga aiškinti Evangeliją ir apaštalo Pauliaus laiškus lietuvių bei lenkų kalbomis. Vadinasi, ilgą laiką dėmesys mokymosi sistemoje buvo nukreiptas į religinį ugdymą.

Europoje jau XIV a. pabaigoje veikė daugiau nei 40 universitetų, o Vilniuje iki tokio rango mokymo įstaigos praėjo dar bemaž du šimtmečiai. Taigi perėmus švietimo sistemos modelį reikėjo ne tik tinkamai jį pritaikyti, bet ir eiti greitu žingsniu pirmyn, neatsilikti nuo laikotarpio diktuojamų naujų iššūkių.

Studijinės kelionės

Kilmingų jaunuolių švietimui visuomet buvo skiriamas nepaprastai didelis dėmesys, mat kuo puikiausiai suvokta, kad jaunystėje įgytos žinios ir įgūdžiai vėliau turės įtakos siekiant pasižymėti valstybiniame gyvenime. Pirmasis lavinimo etapas prasidėdavo dar namuose, kviečiant įvairių sričių mokytojus (neretai – iš kitų šalių). Be to, jaunuolius, kuriems sueidavo 14-a ar daugiau metų, stengtasi išsiųsti į studijines keliones. Tose išvykose juos lydėdavo atidžiai parinktas asmuo. Įprastai palydovu tapdavo tinkamą išsilavinimą turintis jėzuitų vienuolis. Tokios kelionės buvo svarbi mokymosi dalis, mat norėta ne tik įtvirtinti žinias, užmegzti naudingus ryšius, bet ir sudaryti galimybę studijuoti kuriame nors užsienio universitete.

Dažnu atveju būdavo pasirenkamas artimiausias, itin aukšto lygio, Krokuvos universitetas. Skaičiuojama, kad XV–XVI a. jame mokėsi apie 700 studentų iš LDK. Netrukus studijinių kelionių kryptys nusidriekė gerokai toliau. Pavyzdžiui, 1397 m. prie Prahos universiteto net įsteigta atskira lietuvių bursa – specialūs namai, skirti apsigyventi iš LDK atvykusiems jaunuoliams.

Nežinomas XVIII a. Lietuvos dailininkas. Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis. (Lietuvos dailės muziejaus kolekcija)

O jau XVI a. vykusias permainas švietimo sistemoje paskatino protestantiškoji Reformacija ir įkandin ėjusi katalikiškoji Reforma. Mėginant jaunuolių sielas ir mintis pakreipti norima linkme, švietimo įstaigų steigimas ypač suintensyvėjo. LDK esmingu lūžiu tapo Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviesti ir finansinę paramą jo rūpesčiu gavę jėzuitai, 1570 m. atidarę savo kolegiją. Popiežius Grigalius XIII šiai mokymosi įstaigai suteikė universiteto teises, o jėzuitų vadovaujama akademija plėtėsi neregėtai intensyviai – 1586 m. joje buvo apie 700 mokinių ir vėliau šis skaičius tik didėjo. Vis dėlto XVIII a. šiai mokymosi įstaigai ir visai LDK švietimo sistemai teko kur kas rimtesni iššūkiai. Kelis šimtmečius taikant tuos pačius mokymosi principus, sistemai reikėjo pertvarkų.

Konkurencijos paskatintos naujovės

Jėzuitų taikyta mokymosi programa ilgą laiką bemaž nesikeitė ir išliko orientuota į teologiją, filosofiją bei laisvuosius menus. Kitaip sakant, XVIII a. pradžioje vis dar dominavo tos pačios humanitarinės disciplinos. Vilniuje įsteigta akademija netgi kūrėsi be klasikinių universitetų struktūrai įprastų Medicinos ir Teisės fakultetų. Pastarasis atsirado 1641 m., o Medicinos – gerokai vėliau, tik XVIII a.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, atrodytų nieko neįprasta, kad iki tol jėzuitų sėkmingai taikyti mokymosi metodai ir dėstomi dalykai imti vis labiau kritikuoti ar laikyti atgyvenusiais. Jie nebeatitiko laikmečio idėjų – XVIII a. visa Europa atsigręžė į eksperimentinius (kitaip – tiksliuosius) mokslus ir ėmė kritikuoti iki tol vyravusią scholastinę filosofiją.

Dar vienas veiksnys, lėmęs netrukus prasidėjusį mokymosi sistemos atnaujinimą, buvo konkurencija. Su jėzuitais varžėsi kitas katalikiškas vienuolių ordinas – pijorai, didelį dėmesį skyręs jaunuolių švietimui. Šio ordino nariai į Vilnių atvyko tik 1722 m. tuometinio vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio kvietimu, ir netrukus prie savo vienuolynų ėmė intensyviai steigti mokymosi įstaigas.

Ypač didelis netikėtumas ir naujovė LDK buvo 1726 m. jų įsteigta Collegium Nobilium Scholarum Piarum – Vilniaus pijorų kolegija, skirta mokytis kilmingiems jaunuoliams. Jos rektoriumi tapo pijoras Motiejus Dominykas Dogelis – šiandien mažai kam žinoma ir nepelnytai pamiršta asmenybė. Daug keliavęs ir susipažinęs su kitų šalių švietimo tradicijomis, Vilniuje jis suformavo visiškai naujos struktūros mokymosi įstaigą, kurioje dėstytos iki tol LDK negirdėtos disciplinos. Jo nuopelnai žymiai svarbesni nei tik švietimo sistemos organizatoriaus ar vykdytojo. Matydamas, kad Europoje vis labiau atsigręžiama į istorijos discipliną, kuri tuo metu buvo neatsiejama nuo apmąstymų ir diskusijų apie valstybės valdymą bei jos ateitį, pradėjo pats nuosekliai rinkti istorinius šaltinius.

Nežinomas XIX a. Lietuvos dailininkas. V. Protasevičius. (Lietuvos dailės muziejaus kolekcija)

Visa to rezultatas buvo 1758 m. išleistas Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae, arba kitaip – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aktų kodeksas. Tai buvo pirmasis dokumentų rinkinys, skirtas valstybės sienų istorijai, pradėjęs visiškai naują tradiciją LDK bei keitęs visuomenės suvokimą apie istorijos mokslą.

Praktiškos pijorų pamokos

Nors humanitarinių dalykų dėstymas pijorų ir jėzuitų mokymosi įstaigose visgi turėjo tam tikrų panašumų (gramatikos, poetikos, retorikos mokymasis bei Ovidijaus, Vergilijaus, kitų romėnų autorių kūrinių studijavimas), tačiau aukštesnėse klasėse pijorai ypač pabrėžė praktinę išsilavinimo naudą. Pirmiausia jie ėmė dėstyti gamtos mokslus. Net įvesta nauja disciplina, pavadinta kosmografija, kuri apėmė astronomijos, geografijos ir meteorologijos žinias.

Dar daugiau – šalia savo mokymo įstaigų pijorai ėmė kurti laboratorijas ir botanikos sodus, o tai XVIII a. pradžioje LDK buvo naujas ir negirdėtas įvykis. Pirmą kartą pradėta mokyti eksperimentinės fizikos pagrindų, o geografijos pamokose imta naudotis atlasais. Visa tai skatino naujų idėjų trokštančius jaunuolius svarstyti pasirinkti pijorų, o ne jėzuitų siūlomą mokymąsi.

Naujove laikytas ir pijorų kolegijoje inicijuotas užsienio kalbų dėstymas – jie, atliepdami to laikmečio realijas, šalia jau įprasto lotynų ir lenkų kalbų mokymo įvedė vokiečių ir prancūzų kalbų pamokas. Tai, kaip ir šokių pamokos, žavėjo daugelį kitaip mąstančių žmonių. Tiesa, to meto LDK visuomenėje šie dalykai turėjo būti daromi atsargiai, stengiantis nešokiruoti konservatyviosios, o kartu ir – didžiosios jos dalies.

F. Grenjė. Astronomas M. Počobutas. XIX a. vid. (Lietuvos dailės muziejaus kolekcija)

1762 m. pijorai Vilniuje savo įkurtoje spaustuvėje išspausdino reglamentą Methodus docendi pro Scholis Piis provinciae Litvaniae (Mokymo nuostatai, skirti Lietuvos provincijos pijorų mokykloms), kuriame nurodyti pagrindiniai principai, taikytini jaunuolių ugdyme. Senosios literatūros tyrinėtoja dr. Asta Vaškelienė identifikavo kelis svarbiausius šios programos aspektus. Pirmajame minėtos knygos skyriuje pabrėžiama, kad fizinės bausmės gali būti taikomos tik už ypatingą užsispyrimą ir išimtiniu atveju, kai kitos priemonės būtų išties neveiksmingos. Pasak mokslininkės, minėtame reglamente taip pat nurodoma, jog „mokinių nedera užgaulioti, mušti per rankas ar nugarą rykštėmis ir kitais baudimo įrankiais, stumdyti, trankyti per galvą, stverti už plaukų, ausų ar gnybti nosies“. Kaip didžiausios mokytojų ydos kritikuojamas vangumas, fizinis apsileidimas ir nuolat reiškiamas nepasitenkinimas.

Tai leidžia teigti, kad pokyčiai vyko ne tik įvedant naujai dėstomus dalykus, bet ir peržiūrint, keičiant ugdymo metodus. O jėzuitai kritikuoti už tai, kad vis dar sekė seniau susiformavusia tradicija, netaikydami esmingų naujovių.

Jėzuitų pertvarkymai

Nors pijorų įtaka švietimo sistemos atsinaujinimui buvo didžiulė, tačiau, reikia pabrėžti, itin trumpalaikė, nes, pasipriešinus jėzuitams, 1741 m. jų kolegija Vilniuje uždaryta. Jėzuitų kova buvo susijusi ir su finansiniais dalykais – pijorai pritraukdavo nemažai lėšų, kurios anksčiau buvo skiriamos jėzuitams.

A. Morenas/ J. K. Vilčinskis. Vilniaus pijorų kolegijos rektorius M. Dogelis. 1850 m. (Lietuvos dailės muziejaus kolekcija)

Nors ir trumpai trukusi, konkurencija su pijorais jėzuitus paskatino iš esmės peržiūrėti savo mokymosi programą. Štai XVIII a. 4-ajame dešimtmetyje į filosofijos studijų programą buvo leista įtraukti eksperimentinius ir gamtos mokslus. Netrukus atsirado laboratorijų, sustiprintas matematikos mokymasis. 1730 m. Vilniaus akademijoje pradėta dėstyti prancūzų kalba, o po kurio laiko visa tai iš universiteto studijų programos jau buvo bandoma perkelti į žemesnio lygio provincijų mokyklas.

Galiausiai kaip atskira disciplina atsirado istorijos mokslas. Šį laikotarpį tyrinėjančio dr. Eligijaus Railos duomenimis, XVIII a. 6-ajame dešimtmetyje istorijos mokyta jau visose LDK veikusiose jėzuitų kolegijose. Tiesa, Vakarų Europos jėzuitų mokymosi įstaigose minėtos disciplinos buvo įvestos kur kas anksčiau.

Kitas aspektas, lėmęs jėzuitų kolegijų atsinaujinimą, buvo gerokai suintensyvėjusios ordino narių kelionės, skirtos susipažinti su Vakarų Europos universitetuose dėstomais dalykais. Per tas išvykas buvo užmezgami įvairūs kultūriniai ryšiai, o taip prasidėjusios intelektualinės diskusijos vėliau tęstos susirašinėjant su tų šalių mokslininkais ir švietėjais. Pradėjo veikti savotiškas grįžtamasis ryšys, kai visiškai naujos Apšvietos idėjos, sklandžiusios Europoje, tam tikru mastu imtos taikyti ir Vilniuje. Iki XVIII a. vidurio jėzuitų mokyklose net pritarta astronomijos ir meteorologijos pasiekimams, nors iki tol jie nepripažinti, mat prieštaravo Aristotelio ir Ptolemajo mokymams.

Edukacinė komisija

1773 m. popiežius Klemensas XIV savo brevėje „Dominus ac Redemptor“ paskelbė panaikinantis Jėzuitų ordiną. Matyt, tai nebuvo labai netikėtas posūkis – permainų idėjos jau brendo visoje Europoje. Visgi tai reiškė, kad švietimas, kurio strateginių krypčių nustatymas iki tol LDK buvo Katalikų bažnyčios prerogatyva, turi būti pertvarkytas.

Jau tų pačių metų spalio 15 d. ATR Seimas paskelbė įkuriantis Edukacinę komisiją, kuri perėmė visas šalyje veikusias mokyklas. Nors linkstama skambiai teigti, kad ši komisija laikoma vienu pirmųjų pasaulietinių švietimo ministerijų Europoje atitikmeniu, verta šį faktą panagrinėti giliau, nei tik atkreipiant dėmesį į jos pavadinimą.

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad Edukacinę komisiją sudarė ir bemaž visose jos struktūrose toliau dirbo aukšti Bažnyčios hierarchai. Be to, pirmojo jos pirmininko postą užėmė Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Galiausiai – visi mokytojai tebebuvo iš dvasininkų luomo, mat iš niekur nieko negalėjo rastis naujų pasaulietinių pedagogų, galinčių įsitraukti į ugdymo procesą ir pakeisti senuosius. Vis dėlto, nors palaipsniui ir ne radikaliai, pokyčiai švietimo srityje vyko. Pirmiausia ‒ iki tol dominavusį lotynų kalbos mokymą pakeitė lenkų kalba.

Belaukiant mokinių

Vienas svarbiausių Edukacinės komisijos išsikeltų tikslų buvo platus liaudies švietimas pradžios mokyklose. Siekta, kad mokslas taptų prieinamas ne tik kilmingiems ar turtingiems asmenims, o apimtų platesnius visuomenės sluoksnius, kartu ir valstietiją. Tai išties buvo visiškai naujas ir ambicingas žingsnis, ir jį įgyvendinant patirta netikėčiausių keblumų. Kaip savo tyrimuose pažymi mokslininkė dr. Aldona Prašmantaitė, pasitaikydavo net tokių atvejų, kai parapijose neatsirasdavo nė vieno, pareiškusio norą mokytis. Pavyzdžiui, 1782 m. vienoje parapijoje vykdytos vizitacijos metu nurodyta, kad kunigas dvejus metus klebonijoje laikė tuščią kambarį mokiniams ir netgi buvo pasamdęs mokytoją, tačiau taip ir nesulaukė nė vieno mokinio. Taigi reikėjo laiko, iki visuomenei tapo priimtini bei suprantami vykdyti pokyčiai ir reformos.

Šalia viso to Edukacinė komisija perėmė Vilniaus universiteto valdymą, kuris jau 1777 m. pradėtas nuosekliai reformuoti. 1781 m. jis tapo LDK vyriausiąja mokykla, tačiau tuo pokyčiai neapsiribojo. Po sudėtingų pertvarkų, apėmusių organizacinius, finansinius ir, žinoma, edukacinius aspektus, ši mokymosi įstaiga iš tiesų tapo gana moderniu Apšvietos epochos universitetu. Šalia sėkmingai plėtojamų humanitarinių mokslų, sustiprėjo matematikos, gamtos mokslų bei medicinos mokymasis. 1781 m. įkurtas Medicinos fakultetas.

Vadovauti LDK vyriausiajai mokyklai paskirtas astronomas Martynas Počobutas, kuris jau buvo sulaukęs tarptautinio pripažinimo už pasiekimus moksle. Būdamas Paryžiaus ir Londono mokslo įstaigų garbės narys, jis susirašinėjo su kitais Europos švietėjais ir kvietė įvairių sričių dėstytojus atvykti į Vilnių. Jeanas-Emanuellis Gilibert’as, Georgas Forsteris, Michelis Regnier, Jacques’as Antuanas Briôtet, Jonas Sniadeckis – tai tik keletas pavardžių dėstytojų, kurie į savo disciplinas ir to meto švietimo sistemą įskiepijo daugybę reikšmingų naujovių. XVIII a. švietimo sistema buvo tikrai sudėtinga, daugiasluoksnė ir kontrastinga.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų