G. Kartano nuotr.

Igoris ŠVEDKO: galiu būti ir fūristu

Saksofono virtuozo panevėžiečio Igorio Švedko pats gyvenimas pilnas improvizacijų, kaip ir jį taip kerintis džiazas. Gyvenimas per tris valstybes, vaikystės vasaros siauruko stotyje vidur miško, magiškas laikas klajojančiame cirke dirbant nuo muzikanto iki vilkiko vairuotojo, kol galop likimas atvedė į Panevėžį.

Jau daugiau nei dvi dešimtis metų Igoris groja Muzikinio teatro pučiamųjų orkestre „Garsas“. Užbėgdamas klausimui už akių, I. Švedko užtvirtina: orkestre mes nedirbam – mes grojam.

Jam, aistringam džiazo puoselėtojui, džiazo vakarų Panevėžyje rengėjui, muzika ir negalėtų būti tiesiog darbas.

Jus esame kalbinę 2020-ųjų rugpjūtį, kai rašėme apie neramumus Baltarusijoje. Turbūt dabar jums dar labiau skauda dėl jos žmonių?

Stebiu, kas ten vyksta. Žinoma, kad negaliu būti abejingas. Baltarusijoje palaidotas mano tėtis. Jo kapą paskutinį kartą lankiau 2019-aisiais. Paskui sienos liko uždarytos ir dėl pandemijos, ir dėl neramumų. Ten tebegyvena mano draugai, bendramoksliai, kurso draugai. Dabar labai retai pabendraujam.

Ar Baltarusija – jūsų gimtinė?

Mano tėtis baltarusis, mama lietuvė, o mano gimtinė Petrozavodskas Rusijoje.

Kažkada buvo populiaru vykti į statybas, taigi, ten nuvažiavo ir mano mama, susitiko mano tėtį, ten aš ir gimiau.

Į Lietuvą mane atvežė dvejų metukų.

O paskui gyvenom Baltarusijoje, ten mokyklą lankiau, bet visas vasaras praleisdavau Lietuvoje pas senelius, labai įdomioje vietoje. Jie nuo 1967 metų gyveno siaurojo geležinkelio stotyje Surdegyje. Senelis buvo geležinkelininkas, jie ir buvo įsikūrę pačioje stotyje, antrame jos aukšte.

Mano vaikystės vasaros prabėgo prie siauruko. Ta vieta man labai patinka. Ir dabar gera, kai pakviečia pagroti siauruke.

Minsko konservatorijoje baigėte klarneto klasę, vėliau grojote populiariame šio miesto pučiamųjų orkestre. Kas pastūmėjo gyvenimą kurti Panevėžyje?

O čia tokia įdomi istorija. Prieš atvažiuojant į Panevėžį mano gyvenimas septynerius metus buvo ant ratų – važinėjau po Lenkiją su cirku ir grojau jame saksofonu.

Kai esi jaunas, vis kažko norisi. Kartą su Minsko pučiamųjų orkestru nuvažiavome į gastroles Lenkijoje. Ten susipažinau su lenkais, kuriems reikėjo muzikanto cirke. Taip pas juos ir išvažiavau. Cirko gyvenimas toks: devynis mėnesius gastroliuoja, o tris ilsisi. Per tuos devynis mėnesius apvažiuodavome apie šimtą miestų. Kai kur apsistodavom dienai, kitur užsibūdavom ir po dvi savaites. Tas cirkas „Fantazija“ prieš kokį dešimt metų buvo atvažiavęs ir į Panevėžį. Aplankiau buvusius kolegas, jie ir pas mane į svečius užsuko.

P. Židonio nuotr.

Ir kaip atrodė tas gyvenimas ant ratų? Nebuvo sunku?

Kol jaunas, nieko nėra sudėtingo. O dirbdamas cirke, daug važinėji, groji, daug pamatai. Aš, kaip džiazo mėgėjas, aplankiau daug festivalių Lenkijoje. Buvo įdomus gyvenimas. Taip cirke ir su cirku gyvenau nuo 1994 m. iki 2001-ųjų.

Bėgant laikui vis labiau norėjosi stabilaus darbo ir stabilių pajamų. Gastroliuoji, labai gera, o paskui žiūri, kad darbo stažo nėra. Tai irgi privertė baigti karjerą cirke. Bet svarbiausia, kad važinėdamas su cirku susipažinau su būsimąja žmona. Ji buvo iš Panevėžio. O dar ir visa mano giminė iš mamos pusės aplink šitą miestą.

Dabar jau 20 metų gyvenu Panevėžyje ir groju pučiamųjų orkestre „Garsas“. Užsiimu tuo, kas man labai patinka. O man patinka groti, patinka džiazas. Čia sutikau ir Rimantą Bagdoną (kompozitorius, džiazo muzikantas – aut. past.), jis mane suvedė su dar daugiau ta pačia aistra degančių žmonių.

Ar muzikanto kelias – jūsų aplinkos palikimas? Iš ko paveldėjote talentą?

Mano tėtis buvo muzikantas. Baltarusijoje gyvenome Slucke, panašaus dydžio mieste kaip Panevėžys, 100 km į pietus nuo Minsko. Tėtis dirbo muzikos mokykloje, kultūros namuose, vienoje iš miesto gamyklų vadovavo bigbendui. Būdamas penktoje klasėje aš pirmą kartą grojau bosine gitara su dideliu bigbendu.

Tėtis Petrozavodske baigęs muzikos technikumą, jis grojo visokiais instrumentais, o daugiausia – mygtukiniu akordeonu, tai labai reta. Jame penkios eilės mygtukų ir galima groti visais penkiais pirštais. Kartą gastrolėse Prancūzijoje buvau sutikęs žmogų, grojantį tokiu akordeonu.

Tėtis grojo dar ir saksofonu, bosine gitara. Esu jam dėkingas, kad viso to ir mane išmokė. Prisimenu tėvo frazę, pasakytą, kai man sukako dešimt metų: į tą mokyklą nebežiūrėk, dabar žiūrėk į muzikos. Trejus metus lankiau muzikos mokyklą. Mokiausi groti akordeonu, pianinu, klarnetu ir trimitu. Ir dabar daugiausia groju saksofonu, bet taip pat klarnetu, akordeonu, klavišiniais. Panevėžyje labai sumažėjo pianistų, tad teko „Dainų dainelės“ konkurse šešioms mergaitėms akompanuoti pianinu.

G. Kartano nuotr.

Su garsiuoju mūsų miesto džiazmenu, kompozitoriumi, pianistu šviesios atminties Rimantu Bagdonu Panevėžyje puoselėtas džiazo tradicijas tebetęsiate iki šiol. Ar panevėžiečiai mėgsta džiazą?

Viskas, ką su Rimantu darėme, tebesitęsia. Tai didžiulis jo įdirbis, o aš noriu visa tai tęsti. Matau, kad panevėžiečiams tokios muzikos labai reikia. Tai ir buvo svarbiausias paskatinimas nesustoti. Būdavo, tai čia, tai kitur groju – tai vienas, tai su orkestru, ir vis vienas kitas priėjęs paklausia: o kaip toliau bus su džiazo klubu. Kai paklausė trečias, su žmona susimąstėm. Pas mane liko visi R. Bagdono surinkti kontaktai. Pradėjau skambinti muzikantams ir jie su labai dideliu noru atsiliepė: tęsk – palaikom!

Vadinasi, Panevėžys dar ir džiazo miestas?

Taip, yra ir tokia publika, bet ją reikia surasti. Rimas padarė įdirbį, tad dabar lengviau ir man ją rasti. Rimo esu išmokytas į džiazo klubą pakviesti asmeniškai paskambindamas – jokie feisbukai neduoda tokio rezultato, kaip paskambinti žmogui, kuris klube jau lankosi penkiolika metų. Per tiek metų susikūrė ir nuolatinių lankytojų ratas, daugiausia jame verslininkų ir gydytojų, muzikantų. Labai džiaugiuosi, jei ateina nors vienas du nauji lankytojai. Būtinai su jais susipažįstu.

Ne kartą Panevėžio Laisvės aikštėje klausėmės jūsų solo koncertų saksofonu. Ar skiriasi groti scenoje į koncertą susirinkusiems žiūrovams ir štai šitaip – gatvėje?

Gatvėje groti sunkiau. Čia per kelias sekundes ar per pusę minutės turi sudominti praeivį. Turi groti gražiausius kūrinius, kuriuos žmonės atpažįsta iš kelių taktų. Reikia gebėti greitai reaguoti. O praeivių šypsenos būdavo labai plačios. Atpažįsta žmogus melodiją ir jam jau norisi šypsotis. Tikrai įdomi patirtis. Per pandemiją ir daugiau įdomių patirčių turėjau. Teko pagroti sveikinimą parke. Išsirinko užsakovas gražią vietą, paprašė, kad ateičiau ir pradėčiau groti. Moteris buvo sužavėta! Jiedu šoko, o aš grojau. Net ir dviratininkai, pro šalį važiavę, sustojo ir pradėjo ploti.

Buvo užsakymas pagroti per piršlybas, pro langą. Stoviu už kampo, kad nesimatyčiau, atsidaro langas, man duoda ženklą ir aš groju.

O ką pačiam labiausiai norisi groti? Kokie kompozitoriai jums artimiausi?

Tokio išskirtinio, sakyčiau, net neturiu. Konservatorijoje baigiau klasiką, bet kol mokiausi, kažkas man įskiepijo džiazą. O dar Tiltagalių kultūros centre dirbu meno vadovu ir vadovauju liaudiškai kapelai. Susipažinau su lietuvių liaudies dainomis, šokiais ir, sakyčiau, mūsų pasiekimai neblogi.

P. Židonio nuotr.

Jei ne muzika, ar kada pagalvojote, kuo užsiimtumėte?

Dar cirke gyvenimas mane išmokė turėti atsarginį variantą. Turiu visų kategorijų vairuotojo pažymėjimą. Galiu būti ir fūristu.

Negi rimtai pagalvojote padėti saksofoną ir pradėti vairuoti vilkiką?

Ne, apie tą tikrąjį vilkiko vairuotojo darbą negalvojau. Bet cirkas yra tokia vieta, kad kuo daugiau sričių moki, tuo daugiau gali uždirbti. Aš jame grojau, o tam cirkui reikėdavo važinėti iš miesto į miestą. Direktorius man ir pasiūlė per tuos tris laisvus žiemos mėnesius išlaikyti egzaminus ir gauti vilkiko vairuotojo pažymėjimą. Pagalvojau, kodėl gi ne – jei ateityje nieko man neišeis su muzika, galėsiu vairuoti. Bet su muzika išėjo. Cirke žvėrių prižiūrėtoju neteko padirbėti, užtat vairavau mikriuką su šienu kupranugariams.

Kuo džiazas jums pačiam toks artimas?

Jis mane veža. Džiaze niekada nieko nėra vienodo. Net ir tos pačios temos improvizuojamos skirtingai. Šitoje muzikoje yra didelė laisvė. Džiazas yra menas galvoti garsiai.

Jūsų žmona taip pat klausosi džiazo?

Klausosi. Be to, ji man labai daug padeda. Aš groju, o jai tenka organizaciniai reikalai. Ji darželio auklėtoja, bet kai tiek metų gyvena su muzikantu, ir pati jau yra du trečdaliai muzikanto. Juk mes jau dvidešimt metų susituokę.