Cerkvė A. Mackevičiaus gatvėje. P. ŽIdonio nuotr.

Senojo tikėjimo pėdsakai Panevėžyje

Prieš daugiau kaip tris šimtus metų Rusijoje atskalūnais paskelbti tikintieji masiškai bėgo iš gimtųjų žemių ir prieglobsčio ieškojo kitose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Iki dabar jų senosios giesmės skamba Panevėžyje, A. Mackevičiaus gatvėje stovinčioje sentikių cerkvėje.

Prieš šimtą metų Panevėžyje, tuomet dar Plukių vardu vadintoje dabartinėje A. Mackevičiaus gatvėje pradėjo veikti sentikių cerkvė.
Tiesa, pasakojimas apie pastato atsiradimą turėtų siekti ankstesnius laikus – dokumentuose nurodoma, kad cerkvė čia pastatyta dar 1906 metais.
Tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą sudeginta, ji tik 1925-aisiais buvo atstatyta ir veikia iki šiol.
Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, gaisro pavojus šventyklai buvo kilęs ir 1933 metų birželį.
Tuomet pirmąją Sekminių dieną nuo neužgesintos žvakės užsidegė ir supleškėjo didysis altorius, papuošalai. Laimei, daugiau nuostolių nepatirta. Mat panevėžiečiai ugniagesiai atvyko labai greitai – per 4 minutes. Užteko dar 20 minučių ir ugnis buvo suvaldyta.
Nedideli mediniai maldos namai – išskirtinis statinys, saugantis vienos iš krašte veikiančių religinių bendruomenių istoriją, 2011 metais įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.

Gyvenimo puslapiai

Į klausimus, kas yra sentikiai, kokie jų papročiai, tradicijos, kokia šios religijos atsiradimo Lietuvoje bei Panevėžyje istorija, atsakymus geriausiai žino panevėžietė Joana Viga Čiplytė, knygos „Lietuvos sentikių gyvenimo puslapiai“ autorė.
Sentikių religine bendruomene J. V. Čiplytė pradėjo domėtis apie 1975-uosius.
„Tuomet mano dėmesį patraukė graži ir dvasinga Sekminių šventė kapinėse. Medžiagą pradėjau rinkti pamaniusi, kad ir visuomenei būtų įdomu daugiau sužinoti apie savitą, gana uždarą religinę bendruomenę, išlaikiusią ne tik tikėjimo principus, bet ir papročius“, – pasakoja istorikė.
Kai daugiau kaip prieš tris šimtus metų – 1653–1666-aisiais Rusijos patriarchas Nikonas paskelbė bažnyčios reformą, tam tikra grupė tikinčiųjų jos nepripažino, todėl liko pasmerkta, apšaukta atskalūnais, atskirta nuo Stačiatikių bažnyčios, persekiota ir priversta prieglobsčio ieškoti kituose kraštuose: Latvijoje, Švedijoje, Vokietijoje, taip pat ir Lietuvoje.
Kaip sako istorikė, sentikių migraciją į Lietuvos valstybę skatino šios valdovų pakantumas, juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tuomet buvo daugiatautė valstybė, pasižymėjusi kalbų, tikėjimų, kultūros įvairove.
Lietuvoje įsikūrę sentikiai vertėsi žemdirbyste, amatais, prekyba, įsiliejo į šalies gyvenimą ir dalyvavo visose veiklose.

Cerkvė A. Mackevičiaus gatvėje. P. Židonio nuotr.

Bėgo nuo persekiojimo

Kada ir kurios giminės atšakos atstovai pirmieji pasiekė Lietuvą, nėra tiksliai žinoma.
Istorikų teigimu, pirmieji sentikiai bendruomenę Lietuvoje įkūrė ir maldos namus 1710 metais pasistatė dabartiniame Anykščių rajone, netoli Kavarsko, Girelės kaime.
Panevėžyje sentikiai pradėjo kurtis 1858-aisiais, o kitais duomenimis, kiek anksčiau – apie 1825 metus.
Yra žinoma, kad daugiausia jų apsigyveno būtent tuometėje Plukių gatvėje. Toje pat gatvėje žemę maldos namams pasistatyti bendruomenei dovanojo turtingesni parapijiečiai.
Ir dabar toje pat vietoje stūkso vienabokštė medinė sentikių cerkvė.
Ji – būdingas bokštinės Lietuvos sentikių cerkvės pavyzdys su aklinu rytų fasadu. Kaip teigia specialistai, pastato architektūra nesudėtinga, artima nedidelėms lietuviškoms provincijų bažnytėlėms.
Dabar tikinčiųjų bendruomenė negausi, prieš karą, pokario metais sentikiai daug gausiau rinkdavosi į pamaldas.
1930 metų duomenimis, sentikių bendruomenė vienijo iki tūkstančio žmonių.
1998–1999 m. cerkvėje atlikti remonto darbai, ji atnaujinta ir čia meldžiasi Panevėžyje bei aplinkiniuose rajonuose gyvenantys sentikiai.
Sentikystė nuo stačiatikybės labiausiai skiriasi apeigomis.
Pagarbos verti sentikiai iki šiol išlaikė senąsias savo tikėjimo tradicijas, atėjusias iš 16–17 amžių. Jų pamaldos vyksta senąja bažnytine slavų kalba, laikomasi senųjų skaitymo ir giedojimo tradicijų, kiekvienos mišios turi skirtingas tonacijas.

Giesmės visą naktį

Sentikių mišios išties ilgos.
Velykinės prasideda iš vakaro 19 valandą ir tik trumpai pertraukai maldos nutyla apie 3 valandą nakties, iki rytinių pamaldų.
Paprastais sekmadieniais tikintieji meldžiasi nuo 6 valandos ryto iki 11.
Labai svarbus sentikių pamaldų akcentas – giedojimas.
Sentikiai iki šių dienų stengiasi išlaikyti gyvas ženklinio giedojimo tradicijas. Tik šį tikėjimą išpažįstančių žmonių dėka senasis giedojimo menas išliko.
Sentikiai nepriėmė nei daugiabalsio giedojimo stiliaus, nei naujosios natų užrašymo sistemos penklinėse ir išsaugojo senąjį giedojimą, natų fiksavimo būdą ženklais, vadinamais kabliais.
Svarbus sentikių tikėjimo simbolis – ikona. Lietos metalinės ikonėlės, altorėliai, kryžiai yra plačiai paplitusi ir savita jų kultūrinio palikimo dalis.
Ir dabar daugumoje sentikių namų galima pamatyti šventąjį kampą su metalinėmis ikonėlėmis ar kryžiumi.
Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, kurį laiką Panevėžyje gyveno ir kūrė žinomas ikonų meistras Maksimas Šmuryginas (1886–1984).
Baigęs Panevėžio realinę mokyklą, jis dirbo Rygoje ir ten pas garsius vietinius meistrus mokėsi ikonos kūrimo meno.
Pirmojo pasaulinio karo metais gyvenęs Sibire, 1924 metais grįžo į Panevėžį, čia kūrė ikonas ir cerkvei, ir užsakovams. Po Antrojo pasaulinio karo išvyko į Vilnių ir ten nutapė daug ikonų.

Maksimo Šmurygino tapyta ikona Panevėžyje. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Tik su barzda

Atėjus į sentikių cerkvę reikia laikytis nustatytų reikalavimų. Ir tikintieji jų laikosi.
Moterys ir vyrai per pamaldas stovi skirtingose pusėse, kai kuriose cerkvėse vienus nuo kitų netgi skiria pertvaros. Moterims į cerkvę nevalia eiti be skaros, nepridengta galva, taip pat netinka dėvėti kelnes, o tik sijonus.
Sentikių tikėjimas draudžia vyrams skusti barzdą, moterims – kirpti plaukus.
Šių laikų sentikiai taip pat stengiasi laikytis daugelio tėvų įdiegto tikėjimo reikalavimų. Ne visuomet lengva šiais laikais laikytis privalomo šešių savaičių pasninko, bet šis reikalavimas nepamirštas.
Sentikiams būtina ir pamaldose lankytis, ir išpažinties nuolat eiti.
Žegnojantis kryžiaus ženklas dedamas dviem pirštais, prie suglaustų smiliaus ir didžiojo priglaudus nykštį – taip išreiškiama Švenčiausioji Trejybė.
Lietuvos sentikių bažnyčia neturi dvasininkų, tad ir tripakopės bažnytinės hierarchijos, nes, pagal jų tikėjimą, įsigalėjus Antikristui nebeliko tikrųjų dvasininkų. Pamaldas veda ir religines apeigas atlieka išsirinkti parapijiečiai arba dvasios tėvai.
Sentikių pomorų bažnyčia yra viena iš valstybės pripažįstamų tradicinių Lietuvos religinių bendrijų.

Tradicijų tęsinys

J. V. Čiplytės knygoje pateikiamas įdomus tyrimas – tuometės Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologijos magistrės Linos Orlovos surinkta medžiaga diplominiam darbui.
Jame nagrinėtas Lietuvos sentikių gyvenimas, apklausta daug šio tikėjimo atstovų.
Autorė sako, kad pagrindinių krikščioniškosios kultūros elementų interpretacija išskiria sentikius iš kitų bendratikių.
Krikštynų papročiai, pasižymintys vandens procedūrų gausa, simbolikos svarba – privalomas krikšto kryželio nešiojimas visą gyvenimą. Taip pat griežtai reglamentuotas santykis su išore, pavyzdžiui, sentikis niekada nevaišins svečio iš kasdienių indų.
Apklausti sentikiai pasakojo apie savo tikėjimą, santykius su kitų tikėjimų žmonėmis, gyvenimą Lietuvoje. Visgi atkreiptas dėmesys, kad religingumas jau menksta, tik per didžiąsias šventes į cerkves sueina daugiau žmonių ir tai dažniau ne dėl religinių paskatų, o dėl bendravimo.
Apie savo tikėjimą apklaustieji pasakojo: „Sentikystė yra tradicijų tęsinys, jų perdavimas šeimos kartoms“, „ Sentikystė – gyvenimo būdas. Paveldėtas toks gyvenimas“, „Mano tikėjimas senos tradicijos. Tikėjimas liko nepakeistas nuo Kristaus laikų, knygos liko nepakeistos. Tik gilus ir laisvas tikėjimas.“ „Nekeitėm tikėjimo. Tai papročiai – tėvų perduoti“, „Taip radau, taip ir paliksiu. Tėvų gimtoji kalba, tradicijų palaikymas. Sentikių kultūra sena – tradicijos gražios, gražūs giedojimai, maldos gražios.“
Paklausti, ką reiškia būti sentikiu, žmonės atsakė ir taip:
„Taip išauklėta, taip ir liksiu. Taip gimiau, taip ir mirsiu. Jei sentikė esu, tai taip ir turi būti…“