"Delfi" nuotr.

Mindaugas – Lietuvos valstybės kūrėjas

Mindaugas – Lietuvos valstybės kūrėjas

Liepos 6-ąją minima Lietuvos valstybės įkūrėjo kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventė – Valstybės diena. Žmonės ją dažniausiai vadina tiesiog Mindauginėmis. Su šia švente susijusi labai graži, unikali, prieš 15-iolika metų gimusia tradicija lygiai 21 valandą viso pasaulio lietuviams, nesvarbu, kur jie būtų, giedoti „Tautišką giesmę“. Taigi, koks buvo karalius Mindaugas ir kokiomis aplinkybėmis jam teko suvienyti Lietuvą? Apie tai – panevėžiečio istoriko, istorinių knygų autoriaus Juozo Brazausko straipsnis.

Lietuvos valstybės susidarymas susijęs su Mindaugo vardu. 1219 m. rusų metraštis mini 21 lietuvių kunigaikštį iš įvairių lietuvių žemių, sudarant taikos sutartį su Galičo – Voluinės kunigaikščiais. Tarp vyresniųjų lietuvių kunigaikščių minimas ir Mindaugas. Rašoma, kad netrukus  Mindaugas visoje Lietuvoje paėmė valdžią ir pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu.

Nežinome tikslios datos, kada Mindaugas tapo didžiuoju kunigaikščiu. Rusų metraščiai 1235 m. užsimena apie Volynei atsiųstą pagalbą iš „Mindaugo Lietuvos”. Livonijos eiliuota kronika, aprašydama XIII a. 5 dešimtmečio vidurio įvykius, Mindaugą jau vadina „aukščiausiuoju karaliumi”. Tarp šių dviejų datų, matyt, ir buvo suvienyta Lietuva. Mindaugas buvo ne tik narsus karys, bet ir talentingas politikas. Sau priešišką koaliciją Mindaugas suskaldė papirkdamas Livonijos ordino magistrą ir priimdamas krikštą. 1251 m. Mindaugas su šeima ir artimaisiais bajorais apsikrikštijo. Šia diplomatine gudrybe Mindaugas susilpnino savo priešininkų jėgas, o Livonijos ordiną net pavertė sąjungininku. Ordinas padėjo jam įveikti likusius priešininkus, gauti iš Popiežiaus karaliaus karūną. Tai buvo didžiulis Mindaugo laimėjimas. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Šiandien ši diena mums yra Valstybės diena.

Tačiau už tai teko brangiai sumokėti: didesnę dalį Žemaitijos perleisti Livonijos ordinui. Tai ypač rūpėjo vokiečių riteriams. Mat vokiečiai tikėjosi sujungti Kryžiuočių ir Livonijos ordinų teritorijas į vieną valstybę. Taip klostėsi Lietuvos valdovo santykiai su išoriniu pasauliu. Oficialiai kaip krikščioniška valstybė Lietuva buvo pripažinta tarptautiniu mastu. Tokiomis sąlygomis Lietuva įstojo į Europos valstybių šeimą. Tai buvo būtina. Kitaip grėsė kryžiaus karas, kuris buvo Lietuvai pavojingas. Mindaugo krikštas ir karūnavimas buvo gerai apgalvota politinė akcija. Išvengusi kryžiaus karo, Lietuva susidūrė su su kitomis sunkiomis problemomis: Lietuva buvo jauna valstybė, ekonomiškai ir politiškai atsilikusi nuo toliau pažengusių Europos šalių.

Reikėjo pavyti kaimynus, gerinti santykius su žemaičiais, kurių Mindaugas neatsižadėjo. Žemaičių priešinimosi Livonijos ordinui dėka Mindaugas pasiekė, kad Popiežius patvirtintų įpėdiniu ir būsimuoju karaliumi Mindaugo sūnų.

Žemaičių pergalė prie Durbės (1260 m.), sukrėtusi vokiečių riterius, privertė Mindaugą rinktis: arba bendra kova su žemaičiais prieš Livonijos ordiną, arba kils didelis nepasitenkinimas Mindaugo valdžia Lietuvoje. Lietuvos karalius 1261 m. pradėjo kariauti prieš vokiečių riterius. Karas pakėlė Mindaugo autoritetą tarp visų baltų genčių, bet labai pablogino Lietuvos santykius su kitais kraštais.

Padėtį sunkino ir nesutarimai tarp Mindaugo artimųjų. Mindaugas rėmėsi karine jėga ir siekė valdyti vienas. Tuo jis atstūmė savo šalininkus, kurių daug ir neturėjo. Priėmus krikščionybę, priešų dar padaugėjo. Vieni jam pavydėjo karaliaus karūnos, kiti gynė pagonių tikėjimą, treti nenorėjo paklusti jo valdžiai. Iškilo pagonis kunigaikštis Treniota. Jis, susitaręs su Nalšios kunigaikščiu Daumantu, 1263 m. rugsėjo 12 d. nužudė Mindaugą ir du jo sūnus. Mindaugas buvo nužudytas siekiant didžiojo kunigaikščio sosto.

Didžiausias Mindaugo nuopelnas – pradėtas lietuvių žemių vienijimas į valstybę. Suvienyti Lietuvos jėgas tuo metu buvo svarbiausias uždavinys. Mindaugo mirtis reiškė pagonybės pergalę ir Lietuvos santykių bloginimą su krikščioniška Europa.Tačiau Mindaugo mirtis leido išsaugoti Lietuvos valstybę. O tai buvo svarbiausia.

Šiandien tolimi XIII a. vidurio įvykiai yra mūsų tautinis pasididziavimas savo valstybe: turėjome garbingą valstybės praeitį, kuriame jos ateitį. Dabar mums svarbiausia valstybės piliečių sąmoningumas, jų atsakomybė už tai, kaip stipriname valstybę, kuriame jos ateitį.

Juozas Brazauskas, istorikas ir publicistas

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų