Vilmantas Marcinkevičius (Irmanto Gelūno/Fotobankas nuotr.)

V. Marcinkevičius: „Mane labiausiai užvesdavo kritika“

V. Marcinkevičius: „Mane labiausiai užvesdavo kritika“

Projektą „Jaunojo tapytojo prizas“ (JTP) šiemet lydi ir jo iniciatoriaus, dailininko Vilmanto Marcinkevičiaus ankstyvųjų darbų paroda. Su menininku IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie tapybos evoliuciją, paramą jaunimui ir naują patirtį pašnekovo gyvenime – Danijos bažnyčiai skirtus kūrinius.

– Personalinėje parodoje „Peržengti ribą“ eksponuojami jūsų paveikslai, sukurti iki 30-mečio. Ar ši sukaktis žymėjo tam tikrą ribą jūsų kūryboje?

– Ne, man ta riba atėjo daug anksčiau, kaip turbūt ir daugeliui tapytojų. Jei esi aktyvus, turi ryžto ir drąsos transliuoti savo idėjas, lūžis įvyksta dar studijų metais ar vos jas baigus. Visgi daug kur pasaulyje jaunu laikomas menininkas iki 35-erių. Organizuodami JTP mes šią ribą šiek tiek paankstinome ir leidžiame dalyvauti ne vyresniems kaip 30-ies tapytojams.

Šiemet projektas švenčia dešimtmetį. Todėl bendražygei, menotyrininkei Julijai Dailidėnaitei kilo mintis surengti ir mano jaunystės kūrybos parodą. Idėja man pasirodė įdomi. Kai kuriems paveikslams jau beveik 30 metų: vadinasi, spėjo užaugti ne viena menininkų karta, kuri tų kūrinių gyvai nėra mačiusi.

– „Titanike“ eksponuojami paveikslai iš privačių, „Lewben Art Foundation“, MO, Nacionalinės dailės galerijos (NDG) ir kitų kolekcijų. Ar tai, kad sugebėjote juos surinkti į vieną vietą, reiškia, kad iki šiol intensyviai sekate savo kūrinių kelią?

– Visų likimo tikrai nežinau. Bet pirmieji susitikimai su pirkėjais jaunam žmogui yra labai ypatingi – įsiminusios net konkrečios detalės, pokalbių fragmentai, pinigų sumos. Surinkti parodai senuosius darbus teko įvairiais keliais, bet didelių detektyvų nebuvo. Štai autoportretas, kuris tapo šios parodos ašimi, pasiskolintas iš Danijos kolekcininko. Vieno paveikslo pasiskolinti nuėjau į Užupyje esančius namus ir pamačiau, kad jis kabo ten pat, kur ir 1998-aisiais. Tik toje šeimoje jau auga antras vaikas – nauja karta, su kūriniu turinti savą ryšį. Paroda tapo proga ištraukti savo darbus ir iš senų, ir iš naujų, pavyzdžiui, MO, saugyklų. O, pamenu, kažkada su kursioku nešėme paveikslus per Užupio tiltelį, nes samdyti transportą buvo per brangu, ir kalbėjome: nieko, ateis laikas, kai juos pagarbiai vežios (juokiasi – IQ past.).

– Tas laikas atėjo abiem ar tik jums?

– Šiuo atveju kalbu apie Vytautą Pakalnį. Jo kūriniai dabar kabo MO, yra deramai įvertinti Lietuvos kontekste, deja, jis pats to nebesulaukė.

Jaunystėje įdomu žiūrėti į save ateityje, svajoti, kad būsi įvertintas. Viena vertus, sunku tai įsivaizduoti, kita vertus, gal ir neblogai tikėti, kad tavo kūrinys kažko vertas. Bet tam savyje reikia turėti stiprybės. Štai švedų menininkė Hilma af Klint (mirusi 1944 m. – IQ past.) testamente nurodė mažiausiai 20 metų po jos mirties kūrinių niekam nerodyti. Abstrakcionistė suprato, kad tie kūriniai skirti ne jos gyvenamam laikui, ir paliko ateities kartoms nuspręsti, ar jie ko nors verti. Neseniai surengta jos pirmoji personalinė paroda, dabar keliaujanti po pasaulį. H. af Klint atradimas skatina iš naujo peržvelgti moderniojo meno istoriją. Manau, reikėjo turėti nepaprastos stiprybės, kad tapytum tokius paveikius kūrinius ir susitaikytum su tuo, jog niekam jų nerodysi. Nes tavo gyvenamuoju laiku jų tiesiog niekas nesuvoks.

– Koks jausmas apima žvelgiant į savo darbus, kurių pats nematėte porą dešimtmečių?

– Įdomus. Metai juk bėga natūraliai, sau atrodome vis tokie patys, tik vaikai auga ir šunys keičiasi. Niekada iki šiol savo ankstyvųjų darbų nebuvau taip išsidėliojęs. Ekspozicijoje siužetai sąveikauja, personažai lyg trimačiame žaidime šokinėja iš vieno paveikslo į kitą. Aišku, žvelgdamas į savo darbus imi priekabiauti. Prisimeni kai kuriuos probleminius momentus, kai nežinojai, ką daryti. Štai „Apreiškimas“ – pirmoji didelė mano drobė. Šalia nieko nebuvo, stovi prieš ją vienas ir suvoki – reikia pulti, kelio atgal nėra. Taip pat supranti, kad visur turi nueiti savo ritmu, laiptelis po laiptelio. Kartais žvelgi į jaunus kolegas ir galvoji – ko jie ten tiek kankinasi prie kokio paveikslo kampo. Bet tam, kad valdytum situaciją, ir turi pereiti visus etapus.

Ekspoziciją „Titanike“ surengėme kiek teatrališką: į įėjusį žiūrovą paveikslai pirmiausia žvelgia nugarine puse. Atgręžtas tik autoportretas, kuris tarsi pats stebi kūrinius. Bet ta „blogoji“ pusė irgi pasakoja istorijas: yra pavadinimas, metrika, data, matomas porėmis – ar paties kaltas, ar jau geresnis, užsakytas.

– Savo braižu išsiskyrėte jau studijų laikais…

– … nežinau, vieni sako vienaip, kiti – kitaip. Natūralu, kad ankstyvuosiuose darbuose buvo ir prisilietimo prie tradicijos, ir mokytojų įtakos. Kito profesionalumas, jo nepasiekiamumas vilioja. Bet vėlesnis savo kelio ieškojimas ir atvedė į kūrybinį rezultatą, kuris tuo metu išsiskyrė ryškesnių spalvų disonansu, siužetų sąveika.

Dailininko sukurtas virtražas Hedeagerio bažnyčioje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Ar išskirtinumas studijuojant buvo puoselėjama, palaikoma savybė, ar priešingai – sulaukdavote raginimų neišsišokti?

– Mane labiausiai užvesdavo kritika. Sulaukęs jos jausdavau, kad viską darau teisingai ir galvodavau – na ir gerai, na ir dar gausite. Schemos, kaip įtikti lektoriams ar dėstytojams, buvo visiškai aiškios. Galėjai daryti tokius „vidutinybiškus“ darbus ir sulaukti neblogų įvertinimų. Bet norėjosi provokacijos. Anksčiau dėstytojai studentų darbus vertindavo užsidarę – tik Kęstutis Zapkus atėjęs dėstyti pakeitė tvarką. Taigi kartą mes per peržiūrą paslėpėme diktofoną, kad išgirstume, ką apie mus kalba dėstytojai. Apie save išgirdau: „Kai nori, tai padaro gerai, bet vat užeina jam, jį nuneša – ir sukuria nesąmonę.“ Sakydavo, kad kuriu ciniškus, vulgarius dalykus.

Schemos, kaip įtikti lektoriams ar dėstytojams, buvo visiškai aiškios. Bet norėjosi provokacijos.

Tačiau atsidarius MO pats atradau daugybę savo dėstytojų darbų. Man mokantis, jų meno albumų nebuvo, parodos rengtos retai, į savo studijas mūsų nesivedė. O dabar pamatai, kad kalbėjusieji apie cinizmą patys buvo sukūrę kur kas ciniškesnių darbų. Ir erotikos ten – per akis. Tiesiog tada jų nerodė. Apskritai studijų laikais daugiausia palaikymo sulaukdavau iš kolegų – vyresnių kursų dizainerių, keramikų, menotyrininkų.

– Studijavote laikais, kai viešieji ryšiai, vadyba buvo nežinomos sąvokos. Kur vėliau to mokėtės?

– Tais laikais kalbėti apie meno pardavimą ar viešuosius ryšius prilygo kalboms apie pornografiją. Kursiokė kartą pasakė: viskas, Vilmantai, jei jau pardavei paveikslą – tai nenuplaunama dėmė visam gyvenimui. O tas paveikslas, apie kurį kalbėjo, dabar kabo MO. Visi mes – ir menininkai, ir kritikai – šiuo atžvilgiu mąstėme nesveikai.

Dar studijuodamas sulaukiau savosios JTP versijos – galerija „Lietuvos aidas“ ir ten dirbusios Diana Stomienė bei Birutė Patašienė pasiūlė surengti mano personalinę parodą. Viešųjų ryšių niekas nebuvo mokęsis, bet apie ją vis tiek sužinojo žiniasklaida, parengta nemažai reportažų. Kartą Diana paskambino pasakyti, kad į parodą atvažiavo būrys vaikų iš Utenos – mokykla išsiuntė juos autobusu pamatyti paveikslų. Tai tokie ir buvo vadybos ir viešųjų ryšių pagrindai – iš gyvenimo.

– Esate citavęs studijų laikais pasakytą profesorės Ramintos Jurėnaitės frazę: bet kada į dailininko studiją gali užsukti lemtingas žmogus – kuratorius, kolekcininkas, ir tam reikia būti pasiruošus. Ar savo pažintį su danų šeima, padėjusia jums skintis kelią į Vakarus, laikytumėte būtent tokiu lemtingu nutikimu?

– Tikriausiai. Apskritai taip susiklostė, kad mano kūryba susidomėjo žmonės iš Šiaurės šalių. Pamenu, kaip norvegų šeima, įsigijusi paveikslą, mokėjo juo džiaugtis ir mėgautis. Mane tai pribloškė, nes pas mus tada vertybė buvo kavos aparatas. Minėta danų šeima buvo į Lietuvą dirbti atvykę švietimo sistemos konsultantai. Jiems mane pristatė kitas Lietuvoje dirbęs danas, pradėjome kalbėtis. Vėliau pakvietė apsilankyti Danijoje ir galbūt surasti man atstovausiančią galeriją. Menininkui rasti savo galeriją yra tokia pat siekiamybė, kaip dirigentui – savo orkestrą ir savo salę. Tai padėjo formuoti ir profesinius santykius. Nei mes, nei mūsų dėstytojai nebuvome patyrę, kas yra galerininko ir kūrėjo ryšys. O juk reikėjo spręsti ir mokesčių, kūrinių transportavimo klausimus, kurie nebuvo paprasti – tais laikais Lietuva dar net nepriklausė ES.

– Kai kurie populiarūs lietuvių menininkai yra užsiminę, kad su palengvėjimu dirbo per 2008-ųjų krizę, nes tada galėjo tapyti tai, ko nori patys, o ne ko prašo iki tol darbus šlavę klientai. Ar jums teko susidurti su pasirinkimu tapyti tai, ko nori pats, ar ko tikisi potencialūs pirkėjai?

– Gal niekas nepatikės, bet visada buvau visiškai laisvas. Rengdamas parodas niekada nemąstydavau, kad jei parduosiu viską, tai paroda bus pavykusi, o jei ne – priešingai. Yra buvę, kad į ekspozicijos salę užėjusios moterys tuoj pat išbėgo – taip jas paveikė mano tapyba. Ir tai aš priimu kaip komplimentą.

Danijos galerija „Galleri NB“, su kuria bendradarbiauju jau 20 metų, niekada man nediktavo. Žinodavau būsimų parodų kalendorių ir tai priversdavo galvoti, apie ką bus kita. Galerininkas Thorkildas NB Nielsenas yra labai tolerantiškas: dirbdamas su juo turi visišką kūrybinę laisvę. Kartais net pajunti, kad galerija atvira naujiems ieškojimams, norėtų kūrybinės staigmenos, pagrįsto pasikeitimo.

– Danijoje įžengėte ir į sau naują lauką – nutapėte paveikslą protestantų bažnyčiai, pagal kurį sukurtas vitražas. Kaip užsimezgė šis sumanymas?

– Hedeagerio bažnyčios bendruomenės narė mirdama paliko jai savo palikimą, kurį nuspręsta skirti menui. Buvo nutarta, kad reikia paveikslo. Mane rekomendavę danai pasakojo, kad ir anksčiau esu kūręs biblijinėmis temomis. Žinoma, išlaikydamas savo stilistiką. Beje, analizuodamas save supratau, kad pirmieji susidūrimai su aliejine tapyba ir apskritai daile įvyko būtent per religinės tematikos kūrinius. Močiutės namuose Kaune kabojo paveikslas „Jėzus Alyvų kalne“ – labiausiai kopijuojamas meno istorijoje. Vis eidavau į kambarį pažiūrėti to kūrinio. Taip pat su mama lankydavomės Kauno katedroje. Man, vaikui, buvo labai įdomūs ten matyti paveikslai – dviprasmiški, anaiptol ne lyriški, vaizduojantys ir kankinimų scenas.

Bažnyčios bendruomenė atvyko į Lietuvą su manimi pasikalbėti. Konkreti paveikslo temos idėja kilo pastorei: kadangi bažnyčiai labai svarbus vandens motyvas, pasiūlė nutapyti Kristų, plaunantį mokiniams kojas. Pasiūliau kelis eskizus, nors eskizuoti man sunku – tapyboje labai daug improvizacijos. Buvo pasirinkta viena figūrinės kompozicijos idėja, ir ėmiau dirbti. Prisiminiau save vaikystėje, paveiktą Kauno katedros paveikslų, ir svarsčiau: dabar ir man duotas šansas sukurti darbą, į kurį bažnyčioje vaikas žiūrėtų tokiomis pat akimis.

Vėliau pagal paveikslą buvo sukurtas ir vitražas – pirmasis mano gyvenime. Beje, šiemet pasirodė knyga „Šiuolaikinis vitražas Danijos bažnyčiose“, kur yra ir mano kūrinys. Žinoma, pats stiklų nepjausčiau – tai darė garsi danų kompanija „Hebsgaard“. Jos įkūrėjas pasakojo, kad tai 180-asis bažnytinis vitražas jo gyvenime, taigi galėjau visiškai pasikliauti. Vitražas buvo praktiškai tapatus mano tapybos darbui, tik suskaidytas į spalvines plokštumas. Tiesą sakant, vitraže yra savotiška paslaptis: žmogų, kurį lydi Kristus, sukūriau šiek tiek primenantį tą danų kolekcininką, kuris mane ir atvedė į Daniją.

2016 m. abu kūriniai buvo iškilmingai atidengti. Ta proga vyskupas pirmą kartą Hedeagerio bažnyčioje aukojo šv. Mišias. Man teko dalyvauti procesijoje su aštuoniais kunigais, joje tikrai nesijaučiau jaukiai. Tuo viskas nesibaigė: vėliau pasiūlė dekoruoti ir keturias medinės sakyklos kraštines. Kadangi jau buvau sukūręs bažnyčiai tapybos ir vitražo darbus, kilo idėja šias technikas sujungti. Todėl nutapiau kūrinius Šventosios Dvasios tema vitražiniais dažais, išdegtais ant stiklo. Šiuo metu jie yra montuojami, o gruodžio pradžioje vėl vyksiu į Daniją, į šio kūrinio atidengimą.

– Grįžkime prie JTP. Ar inicijuodamas jį norėjote atiduoti savotišką visuomeninę duoklę, palaikyti tuos, kuriems to labiausiai reikia?

– Iš tiesų idėja kilo man, bet nuo pirmos dienos iniciatyvą auginome kartu su J. Dailidėnaite. Meno pasaulyje toks mūsų iššūkis atrodė gal net kiek arogantiškas. Bet labai viliojo galimybė padaryti nieko neatsiklausus – nei Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS), nei Kultūros ministerijos, nei savivaldybės. Tiesiog susėdome ir nusprendėme padaryti įvykį jauniems tapytojams. Aišku, mus palaikė rėmėjai, labai geranoriškai komisijoje sutiko dalyvauti pagrindinių meno institucijų vadovai, kuratoriai, profesoriai. Visgi ilgalaikės vizijos neturėjome. Į meno pasaulį projektas įsiveržė drastiškai, natūralu, kad buvo ir kritikos, ir nepasitenkinimo. Bet nuo pat pradžių tai buvo labai švari idėja be jokių paslėptų minčių.

Anksčiau buvau LDS tarybos narys, Tapytojų skyriaus vadovas. Vis dėlto supratau, kad čia galiu nuveikti daugiau. Žinoma, visus laurus už vadybinį darbą skiriu Julijai – jos indėlis yra milžiniškas. Įgyvendinta idėja abiem suteikia didžiulio malonumo. Be to, kaip tik šiuo metu kalbamės su NDG dėl „Jaunojo tapytojo prizo“ laureatų kūrinių: jei viskas pavyks, jaunųjų prizo laimėtojų paveikslai papildys Nacionalinės galerijos kolekciją.

 

V. Marcinkevičius

Gimė 1969 m. Kaune.

1985–1989 m. mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (tapybos konservavimo ir restauravimo specialybė).

1989–1995 m. studijavo tapybos specialybę Vilniaus dailės akademijoje.

2004 m. ir 2014 m. tapė Danijos karališkosios šeimos narių portretus.

2009 m. laimėjo Londono „Saatchi“ surengtą internetinį konkursą „Saatchi Showdown“ ir pelnė teisę eksponuoti savo paveikslą šioje prestižinėje galerijoje.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų