-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pradedu įtarti, kad dauguma bendrapiliečių į Lietuvą žiūri kaip į safarį, kur blogis ir korumpuoti žvėrys vaikšto laisvėje, o mes juos baugiai stebime pro savo džipų ir ekranų langus. Jei kam pritrūksta socialinio teisingumo ar didesnių atlyginimų, nusiperka bilietą iki Britų salų ar Norvegijos ir ten pasisemia to gėrio per kelis mėnesius, kelerius metus ar kelias dekadas.
Tad ir į korumpuotų galvų kapojimo vajų žiūriu įtariai. Dar per mažai vandens nutekėjo, kad patikėčiau, jog tai vyksta tikrovėje, o ne virtualiojoje realybėje.
Jei būčiau mokytojas ir jei man tektų užduotis paaiškinti, kaip veikia valstybės įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ (LG), kokius šalies žmonių lūkesčius pildo, tą dieną neateičiau į darbą. Nes lietuvių kalboje nebėra tokių žodžių, kurie galėtų aiškiai apibūdinti veiklą, kai daroma daug ir intensyviai, o rezultatai… (eee, khm, khm) tokie, tarsi laiko mašina nusikėlus į XIX a., kai kelionė į Varšuvą užtrukdavo pusvalandžiu trumpiau, nei tiesiai per girias jojant koviniu žemaitukų veislės mulu. Na, taip, lokomotyvai galingesni, bet ir žirgus nūnai geriau šeria. Lažinuosi, kad neaplenktų.
Tiesa, LG gali pasigirti augančiais baltarusiškų trąšų ir gelžgalių srautais į Klaipėdos uostą. Bet kas mums iš to, jei LG rūmų koridoriuose augantis vienos partijos žentų skaičius suvalgo visus tuos antpelnius.
Kad tokių lizdų susukta pelningose valstybės įmonėse – nestebina. Kur esama didelių pinigų, ten, savaime suprantama, visada atsiras dosnių rankų, kurios ūkiškai įsitaisys tų pinigų dalyti, nieko (o ir savęs) nenuskriausdamos.
Bet yra tokių dangiškų sferų, kur, liaudiškai sakant, pinigai nevaikšto. Paimkime kultūros sektorių. Bandžiusieji (iš jaunatviško idealizmo susidrumstus sąmonei) išgyventi ar padaryti karjerą vaidinant, tapant, rašant, grojant paliudys, kad įprastinė atsiskaitymo už kūrybą valiuta yra iš klasikinių „Humanos“ kolekcijos marškinių ištrūkusios sagos, alaus butelių kamšteliai ir kankorėžiai. Aišku, kiekviename kūrybiniame ceche yra viena kita išimtis – tie, kurie prasimušė ir gauna atlygį kaip Vakaruose – pinigais. Bet dauguma menžmogių pirmiausia pelno skyles kišenėse, po to – skrandžiuose, tuomet ateina į protą ir susiranda kitos veiklos. Aukštoji kultūra lieka kaip hobis. Arba kaip neurozė.
Ir vieną dieną žurnaluose perskaitome, kad yra toks laimingas ir iškilus žmogus Kėvišas. Jam viskas taip gerai klojasi, kad negali patikėti, jog tai – ne sapnas. Kad yra tokie pasakų rūmai – Operos ir baleto teatras. Su scena, verta keturiasdešimties milijonų litų remontui, Lietuvos vardo tūkstantmečio ir VEKS sėkmei įprasminti. Ir kad to remonto premjera andai buvo tokia sėkminga, jog jį nutarta pakartoti bisui. Po vieną kitą milijoną eurų kasmet.
Bent viena kultūros šventovė gyveno oriai. Ir jos vadovas galėjo sau leisti per dukterines (ar sūnaitines) operinio dainavimo ir baleto šokio paslaugų pirkimo įmones tokias pajamas, kad ne gėda prieš fotoobjektyvus gerti šampaną su ananasais kunigaikščių ir pilkųjų kardinolų apsuptyje.
Bet va, išaušo diena, kai pirkimų, finansų, nusikaltimų tarnybos ir ministrė Ruokytė-Jonsson kėsinasi nuleisti kultūrinio elito užuomazgą ant žemės. Paleisti su dorai pirktais bei pasistatytais namais ir kitais nekilnojamaisiais turtais atgalios – į vargo Lietuvą. Išrauti iš skurdaus kultūros lauko ryškiausiai sužydėjusį bijūną.
Mano vaizduotė ne tokia laki, kad galėčiau įsivaizduoti kultūros sceną be Kėvišo.
Taip pat negaliu įsivaizduoti Lietuvos be keliolikos girininkijų ir kelių tūkstančių miškininkų. Patarlė „kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“ daugelyje mūsų šalies miškų nebegalioja. Nes tankmė dažniausiai paliekama prie magistralinių kelių, kad turistams būtų gražiau ir ramiau, o gilumoje, toliau nuo pašalinių akių, paprastai praskabyta iš peties. Kirtavietėse reikia, kad kas nors nuolat zuitų, ir nesimatytų nyki tuštuma, jei koks grybautojas užklystų. Miškų ūkio specialistai, girininkai, eiguliai, urėdai, buhalteriai ir briedžių vaikytojai gamtai reikalingi būtent tokiais atvejais. Kad sustotų ant kelmų ir taikiai oštų, kol Bradauskas su naktinio matymo taikikliu braunasi į Seimo salę.
