Septyni Aliaus Balbieriaus stebuklai

Poeto ir fotografo Alio Balbieriaus kelionių pasakojimai – tarsi jo paties gyvenimo išklotinė, kurioje susipina gamta, Rytų išmintis, poezija ir laikas vidiniams monologams.

Įspūdis. Amritsaras, sikhų Auksinė šventykla, Pandžabas, Indija

Nuostabu netikėtai atsidurti ten, kur neplanavai, ir patirti tai, ko nesitikėjai. Į Amritsarą užklydome per pirmąją kelionę po Indiją, jau apsilankę daugeliui lietuvių legendinėje Dharamsaloje, ištremto Tibeto širdyje. Kadangi laiku negavome reikiamų bilietų, spontaniškai šokome netoliese esančios sikhų sostinės link. Nesu šventyklų lankytojas, bet Amritsaro Auksinės šventyklos kompleksas – įvairiaspalvio marmuro jūra su amžinybės tvenkiniu – tapo savotiško nušvitimo vieta. Niekur kitur nebuvau patyręs tokio totalaus pasaulio įvairovės ir sykiu vienio jausmo. Tuos įspūdžius jau esu aprašęs, tad belieka pakartoti kelis sakinius: „Čia pajutau tą viso pasaulio žmonių, jų religijų, kultūrų ir papročių įvairovę – laike ir erdvėje, kultūros istorijoje. Sakykim, nuo pirmykščių tautelių totemizmo, šventųjų lietuvių girių iki majų, budistų, krikščionių, sikhų ar net „new age“. Ir kartu labai aiškiai išvydau, pajutau tą sumažėjusį Žemės planetos rutulėlį, kurį ta pati mano žmonija, kurios dulkelė esu ir aš, jau beveik baigia sugraužti it migruojantys lemingai žolę…“

Skulptūros. Konarko Saulės šventykla, Odiša, Indija

Ne, ne pati atvira erotika, pozos ir jų gausa, o jų meniškumas mane veikė labiausiai. Ir tai, kad šios indų Saulės dievo Surjos šventyklos, tiksliau, jos griuvėsių skulptūros, vaizduojančios įvairias meilės scenas ir pozas, taip pat grupines, yra nuostabiai paveiktos laiko. Štai mylisi pora be kojų, kitur – apsikabinę du begalviai. Tai tiesiog ištrupėjusi Kamasutra. Kiekvieno mūsų gyvenimo etapų simbolis, kada tu dar esi meilės dievas ir kada tu jau pradedi trupėti it šie puikūs reljefai ir skulptūros. Tas rytietiškas meilės scenų atvirumas ant senos šventyklos sienų gali šokiruoti tik puritoniškus kvailius. Man visada atrodė, kad dvasinis (ar religinis) išgyvenimas yra labai artimas erotiniam.

Peizažas. Ventės ragas, Lietuva

Kadaise, jau praėjusiame šimtmetyje, kai užsiėmiau ne tik literatūra ir fotografija, bet ir gamtotyra bei gamtosauga, čia gyvenau ir dirbau ketverius metus. To laikotarpio Ventės rago peizažai susilieja manyje į kažkokį fotofilmą ir išlieka viena nuostabiausių patirčių. Saulės tekėjimai ir rūkas, vėjai ir tylos zonos, sniegas ir it veidrodis žvilgantis ledas, Kuršių nerijos juosta Vakaruose ir, be abejo, paukščiai, paukščiai, paukščiai. O naktimis vasaros pabaigoje ir rudenį tuo pačiu keliu į pietus migruojantys šikšnosparniai. Kuršių marių peizažai, Nemuno delta nuo tada tapo neatskiriama mano dvasinės patirties dalimi. Mes esame neatskiriami nuo gamtovaizdžių: jie įeina į mus ir mes – į juos.

Malda. Lumbinis, budizmo pradininko Sidhartos Gautamos gimimo vieta, Nepalas

Ryto rūkas su smogeliu Lumbinyje. Budistų vienuoliai oranžinio raudonio drabužiais. Seniai, brandūs vyrai, vaikai vienuoliukai. Jų be galo daug, ir mums pasisekė būti budistų maldų už pasaulio taiką savaitę stebėtojais. Ir, be abejo, čia, Budos, princo Sidhartos Gautamos, gimimo vietoje ant senų didingų medžių plaikstosi spalvotos šventos budistų vėliavėlės. Tų vėliavų jūra saulėje ir vėjyje. Nuostabi, šviesi visomis prasmėmis vieta.

Garsas. Rodas, Dodekanesas, Graikija

Rymodamas Rodo saloje, vien tik Viduržemio jūros nušlifuotų akmenėlių pakrantėje ir tyrinėdamas jų raštuotas formas, staiga išgirdau jų kalbą. Toji kalba, tas garsas užgimsta esant tam tikram nedideliam vandenų bangavimui, kai krentanti bangelė lyg sirenos delnas mesteli akmenėlius į pakrantę – ant kitų akmenėlių. Nesugebėčiau nupasakoti ar aprašyti to garso, bet man jis ten (beje, pirmąsyk Graikijoje) daug ką kalbėjo. Apie Antiką, apie Elados žemę, kuri jau seniai nuskendo laike, bet veikia ir turtina mus labiau nei dabartis… Jei kas nori patirti Rodo salos rimtį ir gamtovaizdžius, kur susitinka Egėjo ir Viduržemio jūros, rekomenduočiau ten apsilankyti ne sezono metu. Ir galbūt išgirsti tą akmenėlių kalbėjimą ar tylėjimą, kokio negirdėjau prie jokių kitų pasaulio jūrų.

Miestas. Varanasis, Indija

Šį miestą, manau, būtina pamatyti ir patirti. Ir gal visai ne legenda, kad Varanasis – seniausias šventas miestas pasaulyje, Babilono amžininkas. Jis – Indijos ir hinduizmo kvintesencija tiems, kurie kultūras ir tradicijas jaučia laike ir erdvėje, o ne tik stebi tai, kas skirta regėti turistams. Norintieji pamatyti, patirti ir Varanasį, ir Indiją turėtų skubėti: pasaulis pernelyg greitai niveliuojamas, naikinamas komunikacijų ir turizmo. Numirti ir būti sudegintam Varanasyje, ritualiniame lauže ant Gango kranto, – kiekvieno indo svajonė, deja, pasiekiama tik turtingesniems.

Kitas pasaulis. Kalifornija, JAV

1990-aisiais, ką tik atkūrus nepriklausomybę, tiesiai iš sovietinės erdvės patekau į kitą pasaulį – Kaliforniją, San Fransiską ir jo apylinkes. Tai buvo pirmasis mano užsienis, nes „prie sovietų“ nebuvau išvažiavęs net ir į vadinamąsias socialistines šalis. Kalifornija iš tiesų įvairiomis prasmėmis buvo kitas, nepamirštamų įspūdžių pilnas pasaulis. Mano atmintyje dabar iškyla kosminiai sekvojų kamienai kažkur miške, gal už kokių šimto mylių nuo San Fransisko. Ten kelias dienas gyvenau namelyje ant vištos kojos (kelmo), natūraliame sekvojų miške, pakerėtas jų didingumo ir kosmiškumo, šviečiant nakties žvaigždėms ar vidudienio saulei.