-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Trečia pagal dydį Estijos Muhu sala atvykėlius iš kelto pasitiko švininiu dangumi ir atšiauriu nuo Baltijos košiančiu vėju. Atėjusią vasarą čia liudijo tik baigiančių žydėti alyvų žvakės ir pakelėse kone iki juosmens išstypę žolynai. Žvilgsniui smengant į neperregimą miško lapiją, sunku patikėti, kad Muhu, kaip ir gretimos Saremos bei Hyjumos salos, kasmet iš „didžiosios žemės“ atvilioja tūkstančius Estijos gyventojų ir turistų. Atvykėliai čia plūsta ne tik pasilepinti tradicinėmis Baltijos pajūrio pramogomis, gydomosiomis SPA procedūromis, bet ir prisiliesti prie unikalaus, šimtmečiais puoselėto salų kultūros ir kulinarijos paveldo.
Kadaise Estijos salų gyventojai – žvejai ir žemdirbiai – savęs net nevadino estais. Šiandien vietinių palikuonių liko ne tiek ir daug. Jų namus pastaraisiais metais įsigyja ir rekonstruoja žemyninės Estijos gyventojai bei svetimtaučiai. Naujieji šeimininkai suka galvas, kaip tylius žvejų kaimelius paversti kurortais ir turistų traukos centrais. Dauguma renkasi kaimo turizmą, bet kai kurie ryžtasi įgyvendinti net beprotiškiausias idėjas.
„Sėdėjau ant savo namo laiptų, nužvelgiau aplink plytinčius laukus ir susimąsčiau, kodėl negalėčiau to imtis čia, Muhu saloje. Iš pradžių tai tebuvo eksperimentas. O dabar – aistra, ambicijos ir tikslas“, – užsidegęs apie planus jau po poros metų čia spausti vyną pasakoja Peke Eloranta.
Suomis, vedęs estę Ingrid, įsikūrė Muhu saloje ir ėmėsi tradicinio kaimo turizmo verslo. Mokydamasis someljė mokykloje išgirdo, kad Estijoje galima auginti vynuoges, o iš jų spaudžiamas vynas, ir ši mintis jį visiškai užvaldė.
Šeimos ūkyje dabar auga 500 vynmedžių, jau išgyvenusių žiemą. Šiemet planuojama pasodinti dar 1750 sodinukų. Kokio derliaus būtų galima tikėtis, P. Eloranta prognozuoja atsargiai pasverdamas kiekvieną žodį ir lyg drąsindamas save. Jis nėra tikras, ar augalai, ištvėrę žiemos speigus ir ledinį vėją, per gana trumpą vasarą subrandins uogas ir kiek jose bus cukraus, būtino vyno fermentacijai. Entuziastui vilties suteikia pasirinktos hibridinių veislių vynuogės, kurios yra atsparesnės permainingam Šiaurės Europos orui.
Iš viso į vyno ūkį ir gyvenamojo namo, kur įrengti svečių kambariai, rekonstrukciją jau investuota apie 70 tūkst. eurų. Šiemet vynuogynui išplėsti bus skiriama dar apie 10–15 tūkstančių. Pašnekovas pripažįsta ėmęsis gana rizikingos veiklos. Žiemą nuostolių gali atnešti itin šaltas periodas, jeigu temperatūra kelias savaites laikytųsi 25–30 laipsnių žemiau nulio, o sniego nebūtų. „Tačiau didžiausia rizika yra ligos, su kuriomis galima kovoti tik vynuogyną kartą ar du per metus nupurškiant pesticidais. Todėl šiuose kraštuose, mano galva, neįmanoma pagaminti ekologiško vyno“, – sako Peke.
Nuo jūros pučiantis atšiaurus vėjas taip pat gali būti pražūtingas gležniems pietų kraštų augalams, tačiau suomis neketina nuleisti rankų, nes vietos dirvožemis, anot jo, itin tinkamas vynmedžiams. Muhu sala esą viena idealiausių vietų vynuogėms Estijoje auginti, nes čia daugiausia saulėtų dienų šalyje, ruduo būna gana ilgas ir palyginti šiltas. Vandens apsuptoje saloje pavasarį retai kada būna šalnų, kurios ypač pavojingos atželiantiems augalams.
Šeimininkas rūpestingai nužvelgia šiltnamį, kuriame jau antrus metus auga Pinot noir vynmedžiai. Nors augalai truputį nukentėjo per žiemą, nes nebuvo papildomai uždengti, ant atžėlusių šakelių jau užmegztos pirmųjų vynuogių kekės. O atviruose laukuose derliaus dar teks palaukti metus kitus.
Suręsti šiltnamiai skirti eksperimentuoti, pastatyti jų daugiau būtų pernelyg didelė prabanga, kaip ir uždengti visus augalus prieš prasidedant žiemai.
„Šiltnamyje subrandintos vynuogės nėra natūralus, tikras derlius, tad ketinu laikytis tradicinės filosofijos – spausti vyną iš to, ką užaugina žemė. Mes nenorime nieko kopijuoti ir nesitikime, kad Estijoje galėsime gaminti Bordo, Burgundijos regiono ar kitų šiltųjų kraštų vynui prilygstantį gėrimą, tad jeigu pavyks užauginti derlių, tai bus Muhu salos vynas“, – pakiliai kalba someljė.
Ko gera, suomis nesvajotų gaminti savo vyno, jeigu nebūtų susidūręs su Estijos seniausios alkoholinių gėrimų bendrovės „Luscher & Matiesen“ istorija. Atsitiktinę pažintį su vieno įmonės įkūrėjų – Paulo Matieseno – sūnėnu Dimitrijumi, atvykusiu į Taliną iš Švedijos švęsti 100-ojo gimtadienio, Peke vadina lemtinga. Būtent po to suomis ėmėsi atkurti dar 1910 m. Rusijoje įsteigtą degtinės gamybos bendrovę, vėliau perkeltą į Taliną ir iki pat Antrojo pasaulinio karo prekiavusią vynu. Nuo 2009 m. „Luscher & Matiesen“ prekės ženklu pažymėtas vynas, pagamintas Prancūzijoje ir Ispanijoje, tiekiamas Estijos restoranams, jo galima įsigyti ir įmonės parduotuvėje.
Klausantis P. Elorantos, nelieka abejonių, kad ilgainiui išsipildys dar viena svajonė ir jo vyno ūkis taps didžiausiu Muhu salos traukos objektu. Kadangi vyndaryste susidomi vis daugiau estų, gali būti, kad po 5–7 metų Estija bus tituluojama dar ir maža vyno šalimi. Nors pastarąjį šeimininko teiginį palydi skambus jo juokas, tuoj pat surimtėjęs vyras priduria, kad viename šalies ūkyje jau pavyko pagaminti raudonojo vyno iš čia subrandintų hibridinių Rondo vynuogių. Suomį įkvepia ir Norvegijos vyno ūkiai, įsikūrę, ko gero, labiausiai į šiaurę nutolusiose Europos vietovėse. Švedijai priklausančioje Gotlando saloje taip pat esama tokių entuziastų.
„Mano tikslas – iki 2025 m. pradėti gaminti geros kokybės estišką vyną. Taigi aš niekur neskubu. Turiu laiko“, – šypteli someljė ir atkemša butelį putojančio vyno iš Prancūzijos.
Suomis jau aplankė daugybę vyninių Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje, ten sėmėsi žinių ir vyno gamybos patirties: „Gaminti vyną bus lengviausias šio projekto etapas. Tam tereikės šiek tiek įrangos. Žinoma, norint, kad gėrimas būtų kokybiškas, reikia žinoti kai kurias paslaptis, bet dėl to jaudinuosi mažiausiai. Labiausiai nerimauju, kaip pavyks užauginti derlių.“
Šią vasarą Muhu salos vynuogynas išsiplės iki 2200 vynmedžių, tačiau ateityje 3 hektarų ūkyje suomis mano turėsiąs penkiskart tiek sodinukų ir po kelerių metų kasmet išpilstysiąs 10 tūkst. butelių vyno: „Nebeturiu, kur trauktis. Žinau, kad smarkiai rizikuoju. Tačiau nesistengiu skubinti įvykių. Kada užauginsiu derlių, tada ir spausiu. O iki tol man reikia dar daug padaryti ir daug ko išmokti.“
Daug darbo įdėti ir ne mažiau rizikos prisiimti teko ir Martinui Breueriui. 1992 m. olandas su verslo partneriu estu Muhu saloje, ant jūros kranto, atrado visiškai apleistus buvusio XV–XVI a. dvaro pastatus. Po trejų metų įsigiję griuvėsiais virtusį turtą, verslininkai jau kitą dieną susimąstė, ką tokiame užkampyje veikti.
„Ši vieta buvo nepaprastai žavi. Tikra ramybės oazė. Mes čia įžvelgėme galimybę įkurti prabangų viešbutį, restoraną ir pirmąjį Estijoje SPA centrą. Tai ir padarėme 1997 m. Tačiau klientų nebuvo. Tada tikrai sunerimome. Bet žvelgdamas atgal suprantu, kad pasirinkome gerą kelią“, – pasakoja M. Breueris.
Prabangus paprastumas – taip pristatomas „Pädaste Manor“, vienintelis penkių žvaigždučių viešbutis Estijos provincijoje ir SPA centras. Pasidairius po uždarą viešbučio teritoriją, besidriekiančią iki pat Baltijos, nesunku įsivaizduoti atsidūrus ištaigingame Viduržemio jūros kurorte. Preciziškai nupjauta žolė, šviesūs gultai, šalia jų – nedideli staliukai, ant kurių įrengti mygtukai paslaugiam personalui išsikviesti.
Viešbutyje nėra storų kilimų ar auksu tviskančios santechnikos, kiekvienas iš 24 kambarių įrengtas originaliai, stengiantis išsaugoti kuo daugiau senojo dvaro detalių. Palikti ir į antrą aukštą vedantys senutėliai girgždantys mediniai laiptai numintomis pakopomis. Paveldo akcentų nenustelbia net naujausia vaizdo ir garso technika, šiuolaikiškos interjero detalės, meno kūriniai.
„Mūsų klientai – keliauti mėgstantys pasiturintys asmenys: verslininkai ar kitas atsakingas pareigas einantys žmonės. Šiek tiek išlepinti, gerąja šio žodžio prasme, matę daug pasaulio. Pas mus jie atvyksta tiesiog pabėgti nuo civilizacijos, atsipalaiduoti, nieko neveikti, pasimėgauti geru maistu ir Muhu salos tyrumu. Čia nieko nevyksta. Dėl nieko nereikia jaudintis. Mes jiems norime pasiūlyti atitrūkti nuo darbo, vėl pasijusti vaikais ir atsiduoti rūpestingoms lyg mamos rankoms“, – vedžiodamas po viešbutį aiškina M. Breueris.
Žinoma, atvykėliams siūloma tam tikrų pramogų: pajodinėti arkliais, leistis į žygius pėsčiomis, stebėti paukščius, medžioti, tačiau jokių triukšmingų diskotekų. Viešbučio savininkas, pats pasitinkantis visus svečius ir pažįstantis nuolatinius klientus, tikina, kad dauguma jų tikrai nėra įnoringi ir nekelia jokių ypatingų reikalavimų. Net jeigu pageidauja būti palydėti iki visiškai atokaus gamtos kampelio ir ten medituoja dienų dienas. Užsieniečiai dažniausiai lieka sužavėti urbanizacijos nepaliestos vietovės, kur tylu, grynas oras, o, nusileidus saulei, dangus ir aplinka nėra užteršti dirbtinėmis šviesomis.
Į natūralios gamtos prieglobstį, kur link veda neasfaltuoti keliai, atvyksta ne tik europiečių, bet ir JAV, Kanados, Azijos gyventojų. Kai kurie jų atplaukia jachtomis, kiti – atskrenda sraigtasparniais. Tam „Pädaste Manor“ teritorijoje įrengta orlaivių nusileidimo aikštelė. Įstaigos savininkas tikina pažįstantis lietuvių porą, kuri čia kasmet atvyksta automobiliu pailsėti keletą dienų.
Tiek SPA centre, tiek restorane nėra daug pasirinkimo variantų, tik tai, kas susiję su Muhu sala ir jos paveldu. Geriausiame Estijos restorane „Alexander“ laikomasi Šiaurės Europos salų virtuvės tradicijų – patiekalai čia ruošiami išskirtinai iš sezoninių gėrybių. Pavyzdžiui, braškių patiekiama tik porą savaičių, kai jos noksta vietos darže. Taip pat yra su pomidorais, kuriuos paragavęs vienas italų maisto kritikas pavadino nuostabiais. Jie, anot Martino, tokie tikrai nebūtų, jeigu šiltnamiuose augtų ištisus metus. „Manau, nemažai žmonių jau pamiršo tikrą pomidorų skonį, o mes norime jį priminti. Savo virtuvėje naudojame šimtmečiais patikrintus būdus, kaip sezoninius produktus išsaugoti kuo ilgiau. Taigi, juos rauginame, fermentuojame, džioviname ir sūdome, – vardijo įstaigos savininkas. – Šiandien gyvendami globaliame pasaulyje, naudodami daugybę techninių galimybių ir nuolat keliaudami nebepastebime, kaip netenkame savo šaknų, nebepajėgiame įžvelgti skirtingų vietovių esmės, jų unikalumo. Tad XXI a. kaip niekada vertingos tampa smulkmenos. Pavyzdžiui, išgirsti medžių, akmenų, vėjo, jūros balsą.“
Poilsis šiame rojaus kampelyje – nepigus malonumas. Nakvynė įkainota 160–850 eurų. Tiesa, žiemą viešbutyje galima tikėtis nuolaidų ir tokie pasiūlymai graibstyte graibstomi. Kaip ir galimybės kelti vestuves – čia jos rengiamos tik ketverios per metus. „Visos Estijos merginos svajoja apie jungtuvių puotą „Pädaste Manor“, bet, deja, ne visų svajonėms lemta išsipildyti“, – pašnekovo balse suskamba vos juntama ironijos gaidelė.
Ne viešbučio klientų skaičius griežtai kontroliuojamas. Pašaliniai lankytojai turi mokėti įėjimo mokestį. Į jau ketverius metus geriausią Estijoje restoraną „Alexander“ patekti irgi nelengva. Net ir staliuką vakarienei už 88 eurus asmeniui, skambant gyvai muzikai, būtina iš anksto rezervuoti.
„Mes nesiekiame pritraukti minių lankytojų. Autobusai, pilni turistų, nelaukiami. Tokia mūsų verslo koncepcija. Nenorime būti visiškai uždari, tačiau plūstančių iš kelto žmonių mums taip pat nereikia. Nenoriu, kad ši vieta virstų dar viena stotele nueiti į tualetą“, – sako M. Breueris ir atsiprašęs nuskuba pasisveikinti su dviem garbaus amžiaus klientėmis iš Vokietijos.
