Celsijus prieš Farenheitą

Celsijus prieš Farenheitą

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Kodėl pasaulis iki šiol nesusitarė dėl bendros temperatūrų matavimo sistemos ir kaip kai kurios valstybės sugeba naudotis keliomis tokiomis sistemomis ir nesusipainioti.

Danielio Gabrielio Farenheito skalė – nors egzistuoja versija, kad sudaryta kitos, Riomerio skalės pagrindu, – žinoma iš seniau ir iki 1790-ųjų netgi galiojo visame pasaulyje. Bet paskui ją išstūmė Anderso Celsijaus skalė. Tik nevisiškai.

Kaip kam aiškiau

Vokiečių fiziko, inžinieriaus sugalvota sistema pagrįsta trimis pagrindiniais dalykais.

Farenheito skalėje 0 °F yra druskos tirpalo (ledo, vandens ir amonio chlorido mišinio santykiu 1:1:1) užšalimo temperatūra, 32 °F – ledo tirpimo taškas, o 98 °F – sveiko žmogaus kūno temperatūra.

Tačiau baigiantis XVIII a. D. G. Farenheito atradimą nurungė švedo astronomo A. Celsijaus termometras.

Bet nors juo matuoti temperatūrą buvo nepalyginamai patogiau, prie Celsijaus sistemos sklandžiai perėjo ne visos valstybės.

Kaip žinome, Farenheito skalė iki šiol naudojama Jungtinėse Amerikos Valstijose. O dar Belize, Palau Respublikoje, Liberijoje, Bahamose ir Kaimanų salose.

Kanadiečiai sėkmingai žongliruoja abiem skalėmis – ir Farenheito, ir Celsijaus.

Didžiojoje Britanijoje prie temperatūrų matavimo Celsijaus laipsniais oficialiai ir galutinai pereita tik 1961-aisiais. Todėl kai kuriems britams senjorams iki šiol aiškiau suprasti, kad lauke labai karšta, kai termometras rodo 90 °F, o ne 32 °C.

Vanduo užvirdavo esant 0 laipsnių

Nedaug kas žino, jog iš pradžių Celsijaus skalė atrodė visai kitaip.

Jos autorius norėjo žūtbūt išvengti neigiamų reikšmių, todėl viršutine skalės riba A. Celsijus pasirinko 0 °C, vandens virimo temperatūrą, o apatinę ribą pažymėjo ties 150 °C. Pagal tokią skalę ledas tirpdavo 100 °C temperatūroje.

Ačiū švedo tautiečiui garsiajam gamtininkui Karlui Linėjui – jis dėl didesnio patogumo skalę apvertė. Ir dabar 0 °C yra vandens užšalimo, o 100 °C – jo virimo temperatūra.

Dėl to paties K. Linėjaus, didžiojo mokslinės sistematikos kūrėjo, įsikišimo A. Celsijaus skalė visą XVIII a. vadinta tiesiog švediška, paskui, XIX a. – šimtalaipsne skale ir tik retkarčiais – tikrojo kūrėjo vardu.

Galutinį Celsijaus skalės pavadinimą įtvirtino Tarptautinis svorių ir matų biuras ir tai nutiko tik 1948 metais.

Dar daugiau skalių

Negalima nepaminėti, kad XIX a. viduryje dar atsirado ir Kelvino skalė, nesvarbu, kad naudojama tik termodinamikoje, ne buityje.

Pavadinta pagal savo kūrėjo – elektrostatikos ir termodinamikos srityse išgarsėjusio britų fiziko, mechaniko bei inžinieriaus Viljamo Tomsono, barono Kelvino titulą, ši skalė yra absoliuti ir prasideda nuo nulio, kurio neįmanoma pasiekti. Taigi norint paversti Kelvino laipsnius į Celsijaus, reikia atimti 273,15. Taip 0 °C = 273,15 K.

Būta ir kitų skalių: Reomiūro, Riomerio, Rankino, Delilio. Tačiau jos neišplito taip, kaip Farenheito.

Amerikiečių neįtikino

Kodėl pasauliui pagaliau neperėjus prie bendros temperatūrų matavimo sistemos? Juk tai gerokai palengvintų gyvenimą mokslininkams, ypač bendradarbiaujantiems pasauliniu mastu. Ir ne tik jiems. Dėl naudojamų sistemų skirtumų daugybei bendrovių dabar tenka gaminti vienokius prietaisus „farenheitinėms“ valstybėms, tokioms kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, ir kitokius – visam likusiam pasauliui.

Problemų kyla ir konstruojant mokslinę įrangą, darant brėžinius.

Deja, pereiti prie bendro standarto ne taip paprasta, kaip atrodo.

Vienokios ar kitokios temperatūrų skalės naudojimą lemia ir istorinė tradicija. Tad kai XX a. antrojoje pusėje amerikiečiai pabandė pereiti prie bendros su visu pasauliu sistemos, visuomenei tas labai nepatiko. Pirkėjams niekaip nesisekė priprasti prie gramų ir kilogramų, vairuotojai protestavo prieš kilometrus, sinoptikai atsisakė versti Farenheito laipsnius į Celsijaus.

Viskas baigėsi tuo, kad reformą inicijavusi matų ir svorių komisija buvo išvaikyta, o Celsijaus skalės įvedimas atšauktas.

Pasiklydo versdami

Kuo gali baigtis skirtingų matavimo vienetų sistemų naudojimas, geriausiai atspindi 1999-aisiais NASA pražiopsota klaida, kainavusi 125 mln. dolerių.

Vykdant misiją Marse JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo valdyba – NASA – buvo priversta Raudonojoje planetoje „palaidoti“ zondą „Mars Climate Orbiter“, nes projekto navigacijos komanda skaičiavimus atliko naudodamasi metrine sistema, o zondo konstruktoriai gyvybiškai svarbius duomenis apie aparato greitėjimą pateikė vadinamąja angliška sistema – coliais, pėdomis ir svarais. Inžinieriai svarus per sekundę palaikė jėgos impulso matavimo vienetu niutonsekunde ir… milijoną su ketvirčiu dolerių kainuojantis Marso zondas buvo prarastas visiems laikams. Tiesiogine to žodžio prasme dėl vertimo.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite