Artūras Zuokas (Pauliaus Peleckio/Fotobankas nuotr.)

Politiko portretas: A. Zuokas, kuris vaikšto vienas

Politiko portretas: A. Zuokas, kuris vaikšto vienas

Atlikęs užkulisinį vaidmenį ne viename reikšmingame šalies politinio gyvenimo epizode, iki šiol Artūras Zuokas taip ir nerado būdų įtikinti, kad pats kaip politikas gali sukurti didesnę sėkmės istoriją, negu driekiasi Vilniaus ribos.

Po pralaimėjimo pastaruosiuose sostinės mero rinkimuose patikinęs, kad į šį postą grįžti neplanuoja, dabar Artūras Zuokas vėl aktyvus ir pastebimas – savo vloguose jis kalba iš miesto gatvių, aikščių ir turgaviečių, iš statomo baseino, gyvūnų prieglaudos ir kanalizacijos šulinio.

Visai neseniai jaunimo mėgtas kaip modernus, iškalbus ir energingas politikas, jaunųjų šių dienų socialinių tinklų garsenybių jis kandžiai pajuokiamas. Bet iš oponentų prieš kelerius metus gavęs simbolinį laidotuvių vainiką, A. Zuokas ramus, kad jo geriausių laikų pabaiga dar neatėjo.

Nuo ubaginės iki „McDonald’s“

Kaune gimęs A. Zuokas vaikystėje ir paauglystėje kartu su tėvais migravo po miestelius – kadangi tėvas dirbo statybose, šeima kurį laiką gyveno Panevėžiuke, vėliau Pasvalyje, Anykščiuose, galop įsikūrė Jonavoje. Kartu su naujomis mokyklomis ir kiemais kito draugų ratas. Pristatyti save kitiems, palikti įspūdį ir prisitaikyti – tai, kas jam puikiai sekėsi politinės karjeros starte – A. Zuokas turėjo progų mokytis anksti.

Kitaip nei vaikystėje nuo draugų, tapęs žinomas A. Zuokas nesistengė nuo žiniasklaidos slėpti, kad jo šeimoje nevengta alkoholio, barniai ir muštynės buvo dažni, o nepriteklius ‒ kone kasdienis. „Kaip kad sakau – ubaginės skonį žinau ne iš knygų“, – valgį, susidedantį iš duonos, cukraus ir vandens, interviu IQ prisiminė politikas. Neslėpė galbūt supratęs, kad holivudiškiems scenarijams, kuriuose niekas tampa kažkuo, neabejingi ir lietuviai, o asmeninė istorija įsimena lengviau nei nuobodi rinkimų programa.

Bet nepaisant daugiadienių girtavimų, kirviu namuose mosuojančio priepuolio ištikto tėvo, naktų, kai tekdavo miegoti ant stogo, dabar jis sako abejojantis, kad atskirti jį ir du brolius nuo gimdytojų būtų buvę teisinga. „Kai Socialinių reikalų ir darbo ministerija giriasi, kad per trumpą laiką apie 500 vaikų paimta iš šeimų, tada pamąstau apie save – neabejotinai mano šeima būtų patekusi į tokį ratą, kai po eilinio buitinio konflikto mama kviestų miliciją, o tėvą išvežtų gydyti į psichiatrinę nuo baltosios karštinės. Kaip ir dėl kitų problemų, dėl buities mane ir brolius lygiai taip pat turėjo paimti iš šeimos ir atiduoti globėjams, bet aš tuo metu būčiau su tuo nesutikęs ir net šiandien sakyčiau, kad tai nebūtų geras sprendimas“, – svarstė pašnekovas.

Mokslai jaunajam A. Zuokui sekėsi, o skurdi vaikystė lėmė ir studijų pasirinkimą. Augusiam periferijoje ir norinčiam išbandyti ir pamatyti kuo daugiau, žurnalistikos studijos atrodė kaip idealus pasirinkimas. Tam ateityje jis galės būti dėkingas ir už žmoną Agnę.

Nors yra sakęs, kad vaikystę skaidrino knygos, Vilniaus universitete jos nebuvo A. Zuoko gyvenimo centras, mat jis anksti pradėjo žurnalistinę karjerą. Abchazija, Afganistanas, Irakas – keli karštieji taškai, kuriuose reportažus rengė A. Zuokas. Šalia to, nepriklausomybės priešaušryje ėmėsi visuomeninės veiklos ‒ su keliais bendraminčiais įkūrė labdaringą organizaciją Humanistinio jaunimo sąjungą. Veiklumas darė įspūdį ir bendrakursiams.

„Jo asmenybė buvo apaugusi gandais – dirbo Irake pirmojo Persų įlankos karo metu, palaikė santykius su užsienio šalių naujienų agentūromis, aktyviai užsiiminėjo labdara. Ir, beje, labai iškalbingas faktas – A. Zuokas tais laikais turėjo mikrobangų krosnelę, o tai neabejotinai jį jau kėlė į paties elito sluoksnį, – juokavo 1992 m. jo kurso draugu tapęs Giedrius Drukteinis, dabar rašytojas ir laidų vedėjas. – Daug vėliau girdėjau ir gandą, kad „studentas Artūras pirmąjį kapitalą susikrovė pardavęs Irake užgrobtą raketą“. Pamenu, mane tai labai nuoširdžiai prajuokino ir sau pasakiau „Bravo!“

1992-aisiais įvyko vedybos – A. Zuokas susituokė su bendrakurse Agne, kuri, kaip pats sako, krito į širdį vos ją pamačius. Tais pačiais metais kartu su partneriais įkurta BNA agentūra, rengusi užsieniui reportažus apie Baltijos šalis. Visgi nusėdus politinėms pirmųjų nepriklausomybės metų drumzlėms, regionas tapo mažiau įdomus, o agentūra persiorentavo į reklamos ir rinkodaros paslaugas. Tarp bendrovės kūrinių – ir vyresniajai kartai galbūt prisimenama „Big Star“ džinsų TV reklama su tada dar pradedančiuoju aktoriumi Rolandu Kazlu. Paskui buvo ir didesni prekės ženklai: į Lietuvą A. Zuoko iniciatyva privilioti italų „United Colors of Benetton“ bei amerikiečių „McDonald’s“. Dešimtmetyje, kai verslo taisyklės šalyje tik kūrėsi, o vietos po saule ieškojo kas alkūnėmis, kas sumanumu, vaikinas iš periferijos sugebėjo prisitaikyti, labiau pasikliaudamas pastarąja savybe.

26-erių uždirbęs pirmąjį milijoną jis jau buvo išmynęs takus keliose profesinėse sferose, nors dar nebaigęs bakalauro studijų.

26-erių uždirbęs pirmąjį milijoną, kai JAV ambasada iš jaunos Zuokų šeimos įsigijo sėkmingą investiciją ‒būstą šalia Vilnelės, jis jau buvo išmynęs takus keliose profesinėse sferose, nors dar nebaigęs bakalauro studijų.

V. Adamkaus pašonėje

Dalai Lama, Woody Harrelsonas, Michailas Chodorkovskis, Stevenas Tyleris, Jonas Mekas, Jeremy Ironsas – margam, bet pristatymų nereikalingam sąrašui bendra tai, kad visi jie yra lankęsi A. Zuoko namuose. Tačiau vieną susitikimą 1995 m. pabaigoje A. Zuokas prisimena kaip itin reikšmingą. Tą kartą jo namuose Trijų kryžių kalno papėdėje, be kitų, lankėsi aplinkosaugininkas, lietuvių bendruomenės JAV iškilus narys Valdas Adamkus. Artėjant prezidento rinkimams, jis imtas matyti rimtu pretendentu juose dalyvauti ir laimėti, nors pats dar labai ilgai išliko dvejonėse.

Kaip sako A. Zuokas, po minėto susitikimo apie rinkimus pradėta mąstyti rimtai, o netrukus ‒ ir dėlioti pirmus žingsnius.

„Jis nepasakė „ne“, nepasakė „taip“, bet davė sutikimą pradėti veikti ir organizuoti rinkimų kampaniją. Aš buvau atsakingas už visuomenėje žinomų žmonių kreipimosi į V. Adamkų, į kurį jis galėtų atsiliepti ir atsakyti teigiamai, organizavimą. Pradėjau bendrauti su Lietuvoje žinomais asmenimis, su mūsiškiais išeivijoje, dar iki šiol turiu kopijas sutikusiųjų pasirašyti, kad V. Adamkus būtų geras kandidatas. Tai vyko 1995 m. pabaigoje, o 1996 m. mes tą skelbimą išspausdinome, realiai nuo to prasidėjo pasirengimas kampanijai“, – keliais dešimtmečiais atgal grįžo A. Zuokas.

Kartu su Lietuvos centro sąjungos parama, V. Adamkus 1998 m. prezidento rinkimus laimėjo, bet A. Zuoko greta nebeliko. Tiesa, taip nutiko jo paties sprendimu: „Gerai pamenu tą momentą, kai V. Adamkus buvo įsikūręs Z. Sierakausko gatvėje ir ten mūsų rinkimų štabas dėliojo inauguracijos, pirmų žingsnių metmenis, komandą.“ Kai ši buvo suformuota, jis sako grįžęs namo su tolimesniais planais versle.

Visgi jau po metų A. Zuokas pasuko į politiką ne kaip viešųjų ryšių strateguotojas ir stebėtojas, o kaip pirmo plano dalyvis. Tuometiniam premjerui Rolandui Paksui atsisakius pasirašyti sutartį su „Williams“ ir atsistatydinus, nesunkiai suprasta, kad apie populiarų Vyriausybės vadovą sukauptas politinis kapitalas negali būti paleistas vėjais, tad kartu su dar keliomis dešimtimis R.

Paksui artimų žmonių A. Zuokas prisijungė prie Lietuvos liberalų sąjungos. Savivaldos rinkimai partijai ir A. Zuokui, tapusiam Vilniaus tarybos nariu, buvo itin sėkmingi, o dar vienas triumfas laukė po kiek daugiau nei pusmečio – Seimo rinkimuose. Šią kampaniją taip pat stygavo A. Zuokas, darsyk parodydamas organizacinius talentus, kai parlamente niekada nebuvusi politinė jėga iškovojo 33 mandatus. Taip Lietuva gavo naują-seną premjerą R. Paksą, o Vilnius – naują merą A. Zuoką, politikoje įsitvirtinantį taip pat sparčiai kaip ir versle.

Ekvilibristas

Daugeliui nebuvo sunku pakeisti stovyklas, kai po kelerių metų virš R. Pakso galvos pakibo apkaltos kirvis. Nebuvo ir A. Zuokui, juolab, kad dar 2002 m., nepaisant akivaizdaus jo vadovaujamos koalicijos laimėjimo Vilniaus miesto savivaldos rinkimuose, R. Pakso ir Algirdo Brazausko šalininkai perviliojo dalį tarybos narių ir taip paliko A. Zuoką be mero regalijų. Nors trumpam, bet šio balsavimo užkulisiai, kaip vėliau paaiškės, liko A. Zuoko visos karjeros dėme – dėme, kurią jis užsitėškė pats.

(Ingos Juodytės/Fotobankas nuotr.)

Naujo tūkstantmečio pradžioje R. Paksas ir A. Zuokas laikyti santykinai jaunais, su senąja nomenklatūra nesusietais ir daug žadančiais politikais. Bet, kaip sako su jais vienoje partijoje dirbęs Eugenijus Gentvilas, abu jau tada buvo labiau skirtingi nei giminingi.

„R. Paksas yra viešųjų ryšių ir aplinkos suformuotas produktas, o A. Zuokas ‒ asmuo, susiformuojantis aplink save tokią aplinką, kurią galėtų valdyti. R. Paksas valdo aplinką tik tol, kol jai naudinga, paskui ta aplinka išsibėgioja, o A. Zuokas sutelkia žmones aplink save, motyvuoja, vadovauja ir išspaudžia viską, ko reikia – jis pats padiktuoja madas ar idėjas, kai R. Paksas laukdavo tų idėjų“, – sako dabartinis Liberalų sąjūdžio pirmininkas.

A. Zuokui nekėlė diskomforto ekvilibristika tarp verslo ir politikos, tarp skirtingų ideologijų, netgi tarp draugų ir oponentų. Tai jam padėjo sėkmingai irtis bene visur, kur save išbandydavo, tačiau ilgainiui keldavo susipriešinimą, vidinius maištus partijose ir ne išimtis – teisėsaugos dėmesį.

Daugumos dar vis miglotai suprantamo liberalizmo ideologine kryptimi A. Zuokas skelbėsi ėjęs nuo pirmųjų žingsnių politikoje, ilgą laiką artimai bendravo su centro dešinės politikais.

Susijungus Liberalų, Centro ir Moderniųjų krikščionių demokratų partijoms gimė Liberalų ir centro sąjunga – politinė jėga, turėjusi ir tuomečio prezidento V. Adamkaus palaikymą, neatsitiktinai šiame procese dalyvavo ir A. Zuokas. Liberalams vadovavęs E. Gentvilas prisimena, kaip jaunasis politikas siekė įtikinti, kad būtent jis turi vadovauti naujam dariniui. Ir įtikino.
„A. Zuokas su kažkuria viešųjų ryšių agentūra atliko tyrimą, kaip yra vertinami galimi naujos jėgos lyderiai, ir aš gerai prisimenu tokį pastebėjimą, kurį jis pabrėžė toje apklausoje: E. Gentvilas labai gerai vertinamas tarp liberalių rinkėjų, tačiau A. Zuokas geriau vertinamas tarp socialdemokratų ir kitų kairesniųjų rinkėjų. Ir jis tyrimą pristatinėdamas padarė išvadą – aš, sako, esu labiau tinkamas į partijos pirmininkus, nes galiu pritraukti žmonių ir iš šalies. Galima su tuo sutikti, bet mums, liberalams, visada rūpėjo vertybiniai dalykai, kaip, visų pirma, liberalai mus vertina. Turbūt ir šiandien jis, nors ir vadinasi liberalu, bet nebrėžia sau uždavinio laikytis liberalių rėmų, dažnu atveju leidžia sau pasukti į kairę ar į dešinę“, – įsitikinęs E. Gentvilas.

Minėta kova dėl sostinės mero 2003-iaisiais A. Zuoko karjeroje įsibrėš ryškiausiu epizodu, nors ir šis teistumas už tarybos nario, bendrapartiečio Vilmanto Drėmos papirkimą, arba A. Zuoko kalboje – teistumas „už gerus darbus“ – nesutrukdys ir ateityje dar kartą tapti Vilniaus vadovu. Byloje kaltais greta A. Zuoko, turėjusio sumokėti 12,5 tūkst. litų, pripažinti „Rubicon Group“ valdybos pirmininkas Andrius Janukonis ir kitas šios įmonės atstovas Darius Leščinskas. Lietuva svarstė, kas iš tikrųjų valdo Vilnių – „Rubicon“ verslininkai ar meras A. Zuokas, ir gerokai iki „MG Baltic“ politinės korupcijos bylos detalių nagrinėjo telefoninių pokalbių išklotines, kuriose sėkmingi, viešumoje santūrūs veikėjai kriminaliniu žodynu aptarinėjo schemas, kaip savo naudai palenkti politinius procesus.

Bet kol apie tai žinojo tik bendrininkai ir teisėsaugos pareigūnai, A. Zuokui vis dar sekėsi. Po R. Pakso apkaltos, jis tapo V. Adamkaus rinkimų kampanijos pagrindiniu architektu, o toks pasirinkimas, kaip savo memuaruose prisimena buvęs prezidentas, atvėrė pleištą tarp A. Zuoko ir kitų prezidento komandos narių. „Supratau, kad nepasitenkinimo priežastis ne aš, o jų nekenčiamas A. Zuokas“, – vieną susitikimą Turniškėse su Dariumi Kuoliu ir Audriumi Penkausku autobiografinėje knygoje „Paskutinė kadencija“ aprašė V. Adamkus.

Kartu su juo A. Zuokas tapo anuomet įtakingos „Respublikos“ leidinių grupės ir asmeniškai ‒ jos vadovo Vito Tomkaus ‒ taikiniu. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje tai buvo viena pirmųjų A. Zuoko kaip jauno žurnalisto darboviečių – laikraštyje pasirodydavo jo, neetatinio korespondento, straipsniai iš užsienio, tačiau sentimentų ir draugiškumo neliko, jeigu jie apskritai kada nors buvo. Kaip IQ papasakojo A. Zuokas, dėl nuolatinių šmeižto kampanijų 2004 m. teisęsis su V. Tomkumi, prieš pat prezidento rinkimus svarstyta ir imtis drastiškų priemonių, kad V. Adamkaus šansai laimėti būtų išsaugoti.

„Rinkimų štabe gavome informaciją, kad ruošiamasi išspausdinti didžiulį „Vakaro žinių“ tiražą, informacine prasme žudantį V. Adamkų. <…> Tada aš pradėjau vesti derybas su V. Tomkumi, kaip tą sustabdyti, bet turėjom ir planą A, apie kurį šiandien galime kalbėti garsiai. Buvome suradę elektrikų brigadą, kurie būtų nukirtę elektrą spaustuvei tiekiantį kabelį. Išjungti elektrą, kad tiražas nebūtų išspausdintas, o jie norėjo tai padaryti dieną prieš rinkimus“, – pasakojo A. Zuokas.

Turėjome ir planą A, apie kurį šiandien galime kalbėti garsiai. Buvome suradę elektrikų brigadą, kurie būtų nukirtę elektrą spaustuvei tiekiantį kabelį.

To neprireikė – ieškinį atsiėmęs A. Zuokas suteikė motyvų V. Tomkui apsigalvoti.

Tiesa, vėliau kartėlis dėl A. Zuoko – paviešinus V. Drėmos papirkimo istoriją ir ryšius su „Rubicon“ – aplankys ir V. Adamkų, šeimos bičiulį ir jo sūnaus krikštatėvį. Prezidentas tuometį Vilniaus merą 2005 m. paragino atsistatydinti.

A. Zuoko viražus politikos ir verslo aplinkkeliais liudija ir daugiau istorijų. Vieną tokių, sugluminusių jį patį, savo dienoraščių rinkinyje aprašė V. Adamkus. 2005 m. gruodžio 6 d. su juo konfidencialiai susitikti prezidentūroje panoro „Vilniaus prekybos“ savininkas Nerijus Numavičius.

„N. Numavičius labai jaudinosi, iš pradžių vis atsiprašinėjo, kad trukdo. Galiausiai pasiteiravo, kodėl atsakingi mano štabo darbuotojai tiesiogiai nesikreipia į „Vilniaus prekybą“ dėl paramos, o tai daro per tarpininką A. Zuoką. Apstulbęs kurį laiką nesupratau, apie ką kalbama. Paprašiau be užuolankų paaiškinti, ką jis turi galvoje. Pasirodo, A. Zuokas prašo iš „Vilniaus prekybos“ pinigų neva man paremti. N. Numavičius sakė suprantąs, kad per rinkimų kampaniją galėjau turėti išlaidų, kurias reikia padengti, ir jie galėtų padėti. Patikinau jį, kad man tikrai nereikia jokių pinigų, nieko neįgaliojau prašyti pagalbos iš „Vilniaus prekybos“ ir apgailestavau, kad jis nesikreipė į mane anksčiau, kai tik išgirdo tokį prašymą“, – toks V. Adamkaus įrašas randamas „Paskutinėje kadencijoje“. Po šio susitikimo, kaip priduria autorius, jis jautėsi priblokštas, tačiau kalbas ir paliko kalbomis.

Makiaveliškos politikos meistras

Dusyk trumpai pabuvusiam Seimo nariu aukščiausias postas sostinėje A. Zuokui dar kartą patikėtas 2011-aisiais ir meru jis išbuvo visą kadenciją. Savo įvaizdį jis sėkmingai formavo aplipdydamas jį tokiais raktiniais žodžiais kaip „inovacijos“, „modernumas“, „idėjos“. Ne viskas liko tik žodžiais ir originalumo bei drąsos jam niekada netrūko, bet dėl kai kurių siūlymų A. Zuokui prilipdyta ir, pavyzdžiui, populisto etiketė.

Vilniuje neatsirado Guggenheimo muziejus, miesto gatvių neskrodžia tramvajus, kiemsargių atlyginimai nepasiekė (ir, labai tikėtina, iki užsibrėžtų 2020-ųjų nepasieks) 5000 litų (1450 eurų) vidurkio, sostinė neįsigijo salos šalia Graikijos krantų. Kai kurios iš šių idėjų A. Zuoko pasakytos rimtai, dalis buvo tik vaizduotės polėkis, kai kurios lauktos, kitos sutiktos kritika. Nors įsteigė avialinijas „Air Lituanica“, jas vėliau uždarė meru tapęs Remigijus Šimašius.

„A. Zuokas išsiskiria tuo, kad visada turi idėjų. Kai kurios galbūt pernelyg didelės, ne pagal pečius, bet ne viena virto realiais darbais, kuriuos gali pamatyti, pačiupinėti, gali ant jų pasėdėti, jais pavažiuoti ir panašiai. Tai ir yra tas išskirtinis bruožas – jis sugeba su komandos pagalba pasiekti rezultatą“, – apie bendražygį atsiliepia dabartinis savivaldybės tarybos narys Žilvinas Šilgalis.

Ambicingojo A. Zuoko lūkesčiai jau seniai siekė daugiau negu 21-asis aukštas savivaldybės pastate, kuriame šiandien šeimininkauja R. Šimašius. Bet nutiko taip, kad A. Zuokas ir Vilnius – gerame ir blogame kontekstuose – tapo sunkiai atskiriami.

„Idėjų Vilniui jis turėjo ne vieną ir ne dvi, nepaisant, kad kai kurios vertintos prieštaringai. Bet jo silpnybė yra tai, kad niekaip nesugeba peržengti miesto politiko amplua“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius.

Bet, kaip liudija A. Zuoko karjera, ne mažiau ryškiai negu idėjas generuojantis vizionierius ir inovatorius, jis yra pragmatikas ir strategas. Politikus, kurie makiaveliškoje politikoje jaustųsi taip jaukiai ir tuo pačiu gebėtų išlikti taip ilgai, Lietuvoje veikiausiai reikėtų skaičiuoti vienetais.

„Aš norėčiau, kad makiaveliškos politikos, realpolitik principų būtų mažiau, nes esu už idealistinę politiką, tokią, kuri varinėja kraują nuo idėjos dydžio, bet tai nereiškia, kad nemoku ir negaliu žaisti taip, kaip rekomenduoja Makiavelis“, – kalbėdamas su IQ neslėpė A. Zuokas.

Ir šioje vietoje – subtilus simbolizmas: dar būdamas verslininkas A. Zuokas finansavo Niccolo Machiavelio „Valdovo“ vertimą į lietuvių kalbą.

 

A. Zuokas

1968 m. – gimė Kaune, vaikystė ir paauglystė praėjo Panevėžiuke, Pasvalyje, Anykščiuose ir Jonavoje

1986 m. – pašauktas į sovietinę karinę tarnybą, dvejus metus tarnavo jūrų pėstininkų brigadoje prie Barenco jūros

1989 m. – įstojo į Vilniaus universiteto žurnalistikos fakultetą, kurį baigė po devynerių metų

1990-1992 m. – dirbo karo korespondentu Irake, Irane, Azerbaidžane, Osetijoje

1992 m. – vedė universitete sutiktą kursiokę Agnę, įkūrę BNA naujienų agentūrą

1994 m. – pardavęs būstą šalia Vilnelės JAV ambasadai, uždirbo pirmąjį milijoną dolerių

1996-1998 m. – dirbo Valdo Adamkaus rinkimų kampanijos štabe

1999 m. – tapo Lietuvos liberalų sąjungos nariu, netrukus – ir šios partijos vicepirmininku

2000 m. – pirmą kartą išrinktas Vilniaus miesto meru

2003 m. – tapo Liberalų ir centro sąjungos pirmininku, antrą kartą išrinktas Vilniaus meru

2004 m. – išrinktas į Seimą, bet atsisakė mandato, vadovavo V. Adamkaus rinkimų kampanijai

2008 m. – teismo pripažintas kaltu dėl bandymo papirkti buvusį sostinės tarybos narį Vilmantą Drėmą

2008-2009 m. – iki atsistatydinimo dirbo Seimo nariu

2011 m. – dar kartą tapo Vilniaus meru, įkūrė sąjungą „TAIP“ ir išrinktas jos pirmininku

2014 m. – įkūrus Lietuvos laisvės sąjungą, tapo partijos pirmininku

2015 m. – antrajame Vilniaus mero rinkimų ture nusileido Remigijui Šimašiui, išrinktas į sostinės tarybą

Komentarai

  • puikus žmogus,išsilavinęs,gabus visokiausiose srityse.Labai pakeitė Vilniaus įvaizdį.Norėčiau matyti jį prezidento poste

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų