-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Marius Burokas (Vyčio Snarskio pieš.)
Pastaruoju metu teko dalyvauti ne viename bendrame Estijos, Latvijos ir Lietuvos susitikime ir renginyje, taip pat Londono knygų mugėje, kurioje visos trys valstybės buvo išskirtinės viešnios. Todėl pasitaikė ne viena proga pamąstyti apie jų panašumus ir skirtumus. Apie šiuos gana nemažai yra kalbėjęs ir rašęs garsus estų intelektualas ir rašytojas Reinas Raudas. Jis kovo mėnesio straipsnyje teigė, kad „iš arti trijų šalių skirtumai smarkiai viršija jų panašumus“. R. Raudas mano, jog, be bendros naujausios istorijos, vieninteliai Baltijos valstybių bendri bruožai – „kalnų trūkumas ir tas faktas, kad nacionaliniame maiste naudojama daugiau riebalų negu prieskonių“.
Esu labiau linkęs jam pritarti, nei nepritarti. Kiekviena iš Baltijos šalių žiūri skirtinga kryptimi: estai labiau orientuoti į suomius ir skandinavus (o ir tiesiog susirūpinę savo sėkme, nesidairydami į kaimynus), latviai – tikriausiai į vokiečius, o mes bandome persiplėšti pusiau – orientuotis į Vakarus ir trupučiuką (prisiminus LDK ir „nuo jūros iki jūros“) pabūti „vyresniais“ broliais daug už mus didesnėms teritorija, bet, anot mūsų, menkiau išsivysčiusioms ir reikalingomis pagalbos Ukrainai ir Baltarusijai.
„Liūdna, bet šios trys kultūros nėra gerai žinomos net viena kitai. Visoms trims šalims įdomiau tai, kas vyksta didžiuosiuose kultūros centruose negu pas kaimynus“, – pabrėžia R. Raudas.
Tai atsispindi ir literatūroje. Žinoma, su tam tikrais nukrypimais. Kol norime būti tarpininkais tarp Rytų ir Vakarų, latviai daug aktyviau domisi kaimynais – jie turi daugiau vertėjų iš estų kalbos ir į estų kalbą, Latvijoje išleidžiama daugiau ir įvairesnių estų autorių knygų, ryšiai su estais tvirtesni. Estai jiems atsimoka tuo pačiu. Panaši latvių situacija ir su Lietuva.
Susidūręs su latvių intelektualais neretai susigėstu – nemažai jų moka lietuvių kalbą, nors mūsų menininkai retai prisiverčia išmokti kaimynų. Tiesa, lietuvių ir latvių vertimų į kaimynų kalbą skaičius daugmaž apylygis.
Mes, savo ruožtu, į renginius, muges ir festivalius kviečiame nemažai latvių autorių, verčiame jų kūrybą, bet didesnių projektų kartu nesiimame, nors, atrodytų, tam yra visos sąlygos: kaimynystė, artimos kalbos, panaši istorija. Kita vertus, ar reikia? Net didžiausiame pastarųjų keleto metų kultūriniame projekte – Londono knygų mugėje (kalbėsiu apie savo įspūdžius, kurie gali būti ir klaidingi) – visos trys šalys, nors stendus ir įsirengė greta, turėjo skirtingas prisistatymo, bendravimo ir komunikacijos strategijas.
Nenuostabu, kad mūsų kultūriniai ryšiai su estais primena sugedusį telefoną – naujienos apie vieni kitus mus pasiekia arba iškraipytos, arba kaip gandai.
Estai buvo santūriausi ir kartu puošniausi – tas santūrus puošnumas krito į akis tiek jų stende, tiek knygose. Latviai buvo išradingiausi – jų reklaminė latvių rašytojų ir literatūros (kartu ir per literatūrą atsispindinčio nacionalinio charakterio) kampanija „I am introvert“ buvo puiki ir įvairi: komiksai apie intravertiškus latvių rašytojus, marškinėliai ir lietpalčiai su latvių rašytojų citatomis, išradingai pateikti skaitymai (su po kėdėmis priklijuotais tekstais ir t. t.). Nepabijota švelniai pašiepti tiek savęs, tiek pačios literatūros.
Lietuviai buvo turbūt socialiausi, intravertiško charakterio kaimynų fone jiems tikrai neprikiši. Mes turėjome visko daug: renginių, knygų, palaikančių žmonių, didžiausią komandą ir net knygnešių (puiki, tarp kitko, idėja). Ir buvome labai rimti. Galbūt šiek tiek linksmesnio požiūrio į save, trupučio savikritikos iki tobulumo mums ir tetrūksta.
Nežinia, kiek britai mus suvokia kaip vientisą regioną, o kiek – kaip atskiras, savitas šalis. Kalbantis asmeniškai su britų rašytojais, leidėjais ir menininkais, jie nesidrovėjo klausti, kokia kalba kalbame, kokia rašome (ir tradiciškai painiojo Lietuvą su Latvija – bet tai jau amžina klaida). Tai natūralus, žmogiškas smalsumas – jau geriau nežinant paklausti, nei apsimesti, kad viską supranti.
Iš tikrųjų geriausia Baltijos šalių prisistatymo forma – pabrėžti savitumą ir ypatybes, tai, kuo skiriamės, bet dideliuose renginiuose laikytis kartu ir taip tapti pastebimesniems (tris kartus). Juk puikiai galime šnekėti tomis pačiomis temomis ir puikiai vieni kitus suprantame (turime ne tik šiek tiek bendros istorijos, bet ir žinių apie vieni kitų praeitį).
Būtų puiku, jei kas nors imtųsi išsamesnės Baltijos šalių literatūros ir meno panašumų bei skirtumų studijos. Juk įdomu, kokios temos vyrauja estų prozoje, įdomu, ar latvių poezijoje daugiau miesto nei lietuvių poezijoje, įdomu, ką rašo estų eseistai.
Kol kas mums reiktų dažniau susitikinėti, sugalvoti kokių nors bendradarbiavimo formų, pavyzdžiui, bendrą literatūros festivalį (nors ir kasmet kviečiam į poezijos festivalius tiek estų, tiek latvių autorius, bet jie pasimeta bendrame gausiame užsieniečių sraute). O svarbiausia – reikia ugdyti vertėjus iš latvių ir ypač iš estų kalbų. Mes turime vos porą puikių literatūros vertėjų iš estų kalbos, daugiausia verčiančių prozą, ir viskas. Nenuostabu, kad mūsų kultūriniai ryšiai su estais primena sugedusį telefoną – naujienos apie vieni kitus mus pasiekia arba iškraipytos, arba kaip gandai.
Reikia kuo skubiau tą telefoną taisyti – bendradarbiavimas visuomet atneša daugiau naudos nei sėdėjimas užsidarius savo kambarėliuose.
