-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Baigdamas ketvirtąjį gyvenimo dešimtmetį Andrew pajuto, kad įprotis masturbuotis tampa nebevaldomas. Žiūrėdamas pornografiją jis tai darydavo kelis kartus per dieną. Tuo reguliariai užsiimti niekas netrukdė, nes vyras buvo vienišas ir dirbo namuose. Tačiau potraukis prie pornografijos neigiamai atsiliepė kitoms gyvenimo sritims. Jis nebesusitikinėjo su draugais ir nebeieškojo naujų darbo užsakymų. „Dėl to kentėjo mano pajamos ir santykiai“, – pasakoja jis.
Jausdamas vis didesnę atskirtį ir gėdą Andrew pabandė šias problemas aptarti psichoterapijos seansuose, bet jo psichoterapeutas ne itin norėjo kalbėti apie seksą. Kai bičiulis užsiminė dalyvaujantis 12 žingsnių grupėje nuo sekso priklausomiems asmenims, Andrew susižavėjo ir net pajuto palengvėjimą. Tai buvo XXI a. pradžia ir jis nė nenutuokė, kad tokios programos apskritai egzistuoja. „Pamaniau, oho, yra toks dalykas kaip priklausomybė nuo sekso? Ko gero, tai ir yra mano problema“, – prisimena jis.
Andrew ėmė lankyti 12 žingsnių grupės susitikimus. Jam atrodė nepaprastai naudinga turėti su kuo pasikalbėti apie savo problemą ir planuoti konstruktyvius sprendimus. Jis ėmė labiau save stebėti, rečiau masturbuodavosi ir net nustojo žiūrėti pornografiją. Vyras jautėsi toks dėkingas dėl šių permainų, kad nutarė pats tapti sertifikuotu priklausomybės nuo sekso psichoterapeutu.
Tokiems žmonėms kaip Andrew, nerimaujantiems dėl savo lytinių potraukių mastelio ar pobūdžio, mintis apie ligą gali skambėti paguodžiančiai. Juk ligonių negalima visiškai kaltinti dėl jų veiksmų: dažnai dėl priklausomybės riba tarp prasižengėlio ir aukos tampa sunkiai apčiuopiama. Tikriausiai tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl H. Weinsteinas, ne vieną dešimtmetį be sąžinės graužaties priekabiavęs prie moterų, tiesai iškilus aikštėn staiga užsidarė reabilitacijos klinikoje.
Tačiau vis daugiau gydytojų ir priklausomybių ligų specialistų abejoja, ar šias problemas apskritai dera laikyti priklausomybėmis. Jie tvirtina, kad tam tikras lytines aistras priskirdami patologijoms nukreipiame dėmesį nuo tokios elgsenos priežasčių.
Turint omeny, kaip dažnai šiuo terminu švaistomasi žiniasklaidoje ir ant psichoterapeutų kušečių, verta patyrinėti, ką iš tiesų norime pasakyti klijuodami priklausomybės nuo sekso etiketę. Ir dar svarbiau – ko vartodami šį terminą skatiname netyrinėti ir neaptarinėti?
„Priklausomybės nuo sekso“ sąvoka pirmąsyk nuskambėjo 1983 m. Minesotos valstijos kalėjimo psichologui Patrickui Carnesui išleidus knygą „Iš šešėlių“ (Out of the Shadows). Autorius pasakoja apie žmones, kurie dėl lytinės elgsenos nuolat prisiverda košės: apie vyrą, kuris dėl savo fantazijų ėmė persekioti nepažįstamą moterį, apie sutuoktinį, suimtą dėl ekshibicionizmo. Šie asmenys gali pasirodyti niekšai, bet P. Carnesas aiškina, kad tokie pražūtingi veiksmai primena, pavyzdžiui, alkoholikų elgseną. Šie žmonės tiesiog neturi pasirinkimo: „Juos valdo priklausomybė.“ P. Carnesas rekomendavo nuo sekso priklausomų asmenų poreikiams pritaikyti anoniminiams alkoholikams gydyti skirtą 12 žingsnių programą, siūlančią paramos tinklą ir aiškų kelią į blaivybę.
Netinkamos lytinės elgsenos teoriją P. Carnesas iškėlė pačiu laiku. JAV prezidentavo Ronaldas Reaganas, augo AIDS krizė, o švytuoklė vis tolo nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio lytinio liberalizmo. Konservatoriai ir religiniai lyderiai ragino grįžti prie tradicinių šeimos vertybių („Per AIDS Dievas ravi savo daržą“, – pareiškė krikščionis evangelikas Patas Robertsonas.). Nauji mokslo tyrimai lėmė, jog anksčiau girtuokliais ir narkomanais vadinti nuo priklausomybių kenčiantys asmenys ėmė sulaukti vis daugiau užuojautos.
Daugelis gali pasižiūrėti pornografijos ir nusigręžti, o mes tuo svaiginamės ir norime dar daugiau. Tai lemia cheminės reakcijos.
Buvusi JAV pirmoji ponia Betty Ford ir kiti skyrė dėmesio šioms problemoms, vis dažniau laikomoms pagydomomis ligomis. Asmenims, kurie nervinosi ar nerimavo dėl savo lytinių poreikių bei troškimų, priklausomybės etiketė leido atsikvėpti. „Iki tol iškrypėliais vadintiems žmonėms mintis apie ligą buvo lyg išganymas“, – sako psichoterapeutas ir knygos „Nevaldomos lytinės elgsenos gydymas“ (Treating Out of Control Sexual Behaviour) autorius Dougas Braunas-Harvey.
Naujasis 12 žingsnių metodas sparčiai paplito. Sunkiai savo lytinę elgseną valdantys žmonės dažnai jaučiasi vieniši, atskirti ir gėdijasi, todėl sėdėdami patalpoje su turinčiais panašių polinkių atranda paguodą. „Per pirmąjį apsilankymą pasijutau kur kas drąsiau, nes mane supo 20–30 nuo sekso priklausomų vyrukų, kurie dalijosi savo pasakojimais, – prisimena į šeštąjį dešimtmetį įkopęs vedęs ir vaikų turintis Arthuras, kuris stengiasi suvaldyti polinkį į pornografiją ir vujarizmą. – Pasijutau lyg atradęs naują šeimą.“ Šie susitikimai nemokami, juose tvyro užjaučianti atmosfera. Šiandien JAV kiekvieną savaitę vyksta gerokai daugiau kaip 1000 anoniminių nuo sekso priklausomų asmenų susitikimų. Panašios grupės veikia ir kitose šalyse nuo Gajanos iki Irano ir Slovėnijos.
Iš šio judėjimo gimė naujas verslas. Priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholizmo gydymo centrai ėmė siūlyti stacionarias paslaugas nuo sekso priklausomiems asmenims – už jas noriai mokėjo draudimo bendrovės ir patys pacientai. Su priklausomybėmis dirbantiems gydytojams ir psichoterapeutams staiga atsivėrė visiškai nauja potencialių pacientų dalis. „Manau, kad labai daug lėmė ekonominė pusė“, – sako Minesotos universiteto Žmonių seksualumo programos direktorius Eli Colemanas. 28-erių niujorkietis Tyleris, save laikantis priklausomu nuo sekso, vis dar skolingas už 38 dienas, prieš aštuonerius metus praleistas Kistouno centro gydymo įstaigoje Pensilvanijos valstijoje, už kurias paklojo 25 tūkst. JAV dolerių. 2014 m. apklausus stacionaraus gydymo centrus, padedančius atsikratyti priklausomybės nuo pornografijos ir sekso, paaiškėjo, kad jų paslaugos vidutiniškai kainuoja 677 JAV dolerius per dieną.
Daugelis rekomenduoja 12 žingsnių programą, kuri skatina žmones nuoširdžiai išsipasakoti problemas ir paprašyti pagalbos. Dalyviams išaiškinama, kad priklausomybė nuo sekso, kaip ir bet kuri kita, yra liga, neleidžianti valdyti savo elgsenos. „Padidėjęs jautrumas savanaudei lytinei elgsenai“, kaip rašoma per susitikimus skaitomame programos tekste, reiškia, kad kūnas „nenormaliai reaguoja į chemines medžiagas, kurias smegenys išskiria“, pasiduodamas tai elgsenai. Tapę bejėgiai priklausomi asmenys mokomi ieškoti stiprybės aukštesnėse jėgose, pavyzdžiui, atsigręžia į Dievą. Neseniai vienos Harlemo bažnyčios rūsyje vykęs anoniminių nuo sekso priklausomų asmenų susitikimas prasidėjo tylos minute, skirta „pamedituoti ir Dievui į susitikimą pakviesti“. Siekiant atpirkimo būtina pripažinti priklausomybę, laikinai pasižadėti susilaikyti, išsižadėti daugelio lytinio savanaudiškumo formų (tokių kaip pornografija ir masturbacija, jei jos tampa problema) ir patirti dvasinį prabudimą. „Šią ligą galima įveikti tik dvasiniais potyriais“, – sako penktąją dešimtį einantis asmeninis treneris Joe iš Dalaso, Teksaso valstijos, besigydantis nuo „nevaldomo potraukio moterims“.
Ši bejėgiškumo tema paplitusi tarp žmonių, laikančių save priklausomais nuo sekso. „Daugelis gali pasižiūrėti pornografijos ir nusigręžti, o mes tuo svaiginamės ir norime dar daugiau. Tai lemia cheminės reakcijos“, – aiškina Arthuras. P. Carneso dukra Stefanie Carnes vadovauja Tarptautiniam traumų ir priklausomybių profesionalų institutui (TTPPI) – kone svarbiausiai institucijai, rengiančiai ir sertifikuojančiai psichoterapeutus, gydančius nuo sekso priklausomus asmenis. Ji sako, kad dėl internetinės pornografijos tokių priklausomybių sparčiai daugėja. „Dėl to proporcingai auga su problemomis susiduriančių asmenų dalis.“ TTPPI vadovė tvirtina, kad diagnozė grindžiama neuromoksliniais duomenimis: „Reakcija lygiai tokia pati kaip piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis atvejais. Mes tai laikome smegenų liga.“ Bandymus diskredituoti šiuos tyrimus ji lygina su ankstesniu požiūriu į alkoholizmą, kuris laikytas pašlijusios moralės ir silpnavališkumo padariniu.
(Vyčio Snarskio pieš.)
Tačiau atidžiau patyrinėjus duomenis sunku įžvelgti įrodymų, kad nesveikas sekso potraukis prilygsta narkotikų arba alkoholio priklausomybei. Priklausomybės nuo sekso gydytojai tvirtina, esą jų pacientai patiria abstinencijos bei rizikos simptomus ir tęsia neretai destruktyvius veiksmus nepaisydami neigiamų padarinių – visai kaip nuo narkotinių medžiagų priklausomi asmenys. „Turiu pacientų, kurie nepaisydami grėsmės prarasti viską savo gyvenime – darbus ir santykius – toliau elgiasi taip pat“, – sako Stanfordo universiteto psichiatrė Anna Lembke.
Vis dėlto šie atvejai daugiausia pagrįsti pasakojimais. Tyrimai dar neįrodė, kad žmonės, manantys, jog reguliariai susiduria su sunkumais dėl sekso arba pornografijos, laikui bėgant vis dažniau tuo užsiima arba pereina prie dar „ekstremalesnės“ veiklos. Kalbant apie abstinencijos simptomus, kartais susilaikant nuo šios elgsenos neišvengiama nerimo ar sielvarto. Bet tai nepalyginama su simptomais, kuriuos patiria nuo narkotinių medžiagų priklausomi asmenys: pastarieji dažnai būna akivaizdžiai fiziologiniai ir grėsmingi medicininiu požiūriu.
Priklausomybės nuo sekso modelio šalininkai taip pat rodo į Kembridžo universiteto neuromokslininkės Valerie Voon pasitelkiant funkcinę magnetinio rezonanso tomografiją gautus smegenų atvaizdus. Ji išsiaiškino, kad pateikus atitinkamas užuominas (šiuo atveju – seksualias nuotraukas) nevaldomo lytinio potraukio kamuojamų žmonių smegenys iš pažiūros primena nuo narkotikų priklausomų asmenų. „Kaip žmonės, nepripažįstantys, kad tai priklausomybė, paaiškintų tuos smegenų pokyčius?“ – klausia S. Carnes.
Vis dėlto pati V. Voon skuba įspėti, kad remiantis vien jos straipsniais nederėtų daryti skubotų išvadų apie priklausomybę nuo sekso arba pornografijos. „Reikia gerokai daugiau tyrimų“, – aiškina ji. Visai kitokius rezultatus atskleidė Kalifornijos universiteto Los Andžele mokslininkės Nicole Prause tyrimas, kuriame elektroencefalografu matuotos žmonių smegenų bangos jiems rodant seksualius atvaizdus. Ji pastebėjo, kad savanorių, kurie manė turintys problemų su pornografija, smegenys į atvaizdus reagavo ne taip jautriai kaip kitų nuo priklausomybių kenčiančių asmenų, žvelgiant į atitinkamas užuominas. „Gali būti, kad šie žmonės išties turi bėdų, bet visai kitokių, – aiškina N. Prause. – Priklausomybė nėra pats geriausias paaiškinimas.“
Stanfordo universiteto psichiatras Keithas Humphreysas, su kolegomis vadovaujantis Stanfordo neuromokslų instituto „NeuroChoice“ laboratorijai, skeptiškai vertina mintį, kad įmanoma įgyti priklausomybę nuo tokių dalykų, kaip maistas bei seksas, kurie nulemia mūsų išlikimą. „Visai nereikia ieškoti neįprastų patologinių paaiškinimų, kodėl žmonės valgo ir mylisi, nes, jei jie to nedarytų, jų čia apskritai nebūtų“, – sako K. Humphreysas. Tuo metu narkotinės medžiagos, tokios kaip heroinas, ne tik gerokai labiau užvaldo mūsų malonumo grandines, bet ir lemia išlikimo pavojų keliančią elgseną, todėl prieraišumą narkotikams būtina aiškinti priklausomybe.
„Žmonės tvirtina esantys priklausomi nuo išmaniųjų telefonų, šokolado, linijinių šokių. Sunku patikėti, bet apie priklausomybę nuo linijinių šokių parašyta išties daug literatūros“, – sako Konektikuto universiteto psichiatrė Nancy Petry, pirmininkaujanti JAV psichiatrų asociacijos elgsenos priklausomybių pakomitečiui, kuris konsultuoja naujausią „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą“ (DSM-5). „Tačiau mokslininkai ir praktikai privalo nubrėžti ribą. Jei tam tikras dalykas neleidžia žmogui ramiai gyventi, dar nereiškia, kad tai – išskirtinis ir klasifikuojamas psichikos sutrikimas.“ Vienintelė į DSM-5 įtraukta vadinamoji elgsenos priklausomybė yra lošimo sutrikimas. Priklausomybė nuo sekso į naujausią leidinį nepateko, nes nepakako įrodymų. „Duomenų dar nėra“, – sako N. Petry.
Kaip neturint aiškių diagnostinių kriterijų išsiaiškinti, ar esi priklausomas nuo sekso? Kiek sekso ar pornografijos jau per daug? Daugumoje literatūros priklausomybė nuo sekso apibrėžiama kaip nekontroliuojama, užvaldanti elgsena, kuria užsiimama slapta ir kuri priklausomam asmeniui kelia liūdesį bei gėdą. Šešių klausimų teste, kurį TTPPI rekomenduoja gydytojams atrenkant šia liga sergančius pacientus, klausiama „Ar jums dažnai kyla seksualių minčių?“ ir „Ar tam tikrą lytinę elgseną slepiate nuo kitų?“. Bent dusyk teigiamai atsakęs žmogus jau tampa kandidatu tolesniems tyrimams vykdyti.
Kaip neturint aiškių diagnostinių kriterijų išsiaiškinti, ar esi priklausomas nuo sekso?
„Priklausomybę nustatome ne kiekybiškai, o kokybiškai, – aiškina Long Biče, Kalifornijos valstijoje, įsikūręs vienas garsiausių priklausomybės nuo sekso psichoterapeutų Robertas Weissas. – Jei santykis su narkotine medžiaga ar elgsena tampa toks nežabotas, kad ima trukdyti siekti gyvenimo tikslų, tuomet galima įtarti priklausomybę.“ Atrodo, tai reiškia, jog problema yra ne sekso kiekis, o žmogaus savijauta šiuo klausimu. Priklausomybės nuo sekso psichoterapeutė ir Los Andžele veikiančio Sveiko sekso centro klinikinė direktorė Alexandra Katehakis aiškina: „Žmogus nebūtinai dažniau turi lytinių santykių. Tiesiog jo neapleidžia mintys apie tai.“
Nuojauta kužda, kad šis lankstus apibrėžimas panašus į tiesą. Tačiau tai reiškia, jog jis netaikytinas žmonėms, kurie mylisi dažnai, bet dėl to nesijaučia blogai. Pavyzdžiui, amerikietis aktorius Warrenas Beatty visada buvo laikomas ne priklausomu nuo sekso, o tiesiog laimingu mergišiumi, nors neseniai išleistoje biografijoje pasakojama, esą ši garsenybė permiegojo su kone 13 tūkst. moterų (pats W. Beatty tvirtina, kad skaičius išpūstas). Deja, klasifikuojant priklausomus asmenis pagal šiuos kriterijus į pinkles patenka žmonės, paprasčiausiai besigėdijantys savo aistrų, – galbūt dėl to, kad jos nesuderinamos su partneriu ar religija.
Sekso klausimais konsultuojantis niujorkietis psichoterapeutas Ianas Kerneris pabrėžia, kad daug jo klientų, kurie baiminasi esantys priklausomi nuo sekso, tiesiog nori elgtis arba elgiasi nesuderinamai su tradiciniu monogaminiu seksu. „Dalis pas mane besilankančių vyrų mano esantys priklausomi sekso, nors iš tiesų tik turi neįprastų lytinių potraukių. Dalis paprasčiausiai nori mylėtis dažniau nei jų partneriai. Jei nesiryžti šalinti problemos priežasčių, lengviausia sau pripaišyti priklausomybę. O jei renkiesi nevartoti termino „priklausomybė nuo sekso“, tai ko esi priverstas ieškoti?“
Atrodo, kad šiuo atveju terminas „priklausomybė“ apibūdina išskirtinai subjektyvų fenomeną, asmenišką gėdos arba nesivaldymo jausmą. Taip pat įdomu tai, jog neretai šis jausmas nereiškia, kad žmogus dažniau užsiima lytiniais santykiais ar žiūri pornografiją. Bouling Grino universiteto psichologas Joshua Grubbsas išsiaiškino, kad religingi žmonės gerokai dažniau tiki esantys priklausomi nuo pornografijos nei netikintys, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai ją žiūri. Taip pat jis atrado, kad asmenys, nerimaujantys esą priklausomi nuo pornografijos, jaučiasi labiau įsitempę dėl savo elgsenos nei kiti, bet nebūtinai dažniau ją žiūri. „Nežinau jokios kitos priklausomybės nuo narkotinės medžiagos ar elgsenos, nuo kurios kenčiantys asmenys iš tiesų nesirinktų jos dažniau už kitus“, – pabrėžia N. Prause. Atsižvelgiant į tai, kokią įtaką kultūra ir kontekstas daro mūsų požiūriui į seksą, ši „priklausomybės“ apibrėžtis neleidžia aiškiai atskirti lytinių pasirinkimų nuo ligos.
Nuo sekso priklausomas ir vėliau psichoterapeutu tapęs Andrew vos pradėjęs priiminėti pacientus pastebėjo, kokia neaiški gali būti ši riba. „Pas mane atėję žmonės vis sakydavo: manau, esu priklausomas nuo sekso, padėkite man, – pasakoja jis. – Su jais dirbdavau, bet nujausdavau, kad tas vyrukas nėra priklausomas nuo sekso, kaip aš tai suprantu.“ Andrew prisimena susituokusį tėvą, kuriam kitas psichoterapeutas priklausomybės nuo sekso etiketę prilipdė dėl kokaino ir prostitučių pomėgio. Kiek pasikapsčius paaiškėjo, kad paciento elgsena, tikėtina, susijusi su stipriu gėdos jausmu dėl slaptos aistros žiūrėti gėjų pornografiją. Andrew susimąstė, kad galbūt, užuot analizavus kliento elgseną, verčiau susitelkti į jo gėdą.
Taip pat Andrew pastebėjo, kad dauguma sertifikato siekiančių psichoterapeutų patys jaučiasi priklausomi nuo sekso arba turi dėl šių sunkumų kenčiančių partnerių. Iš pradžių tai neatrodė labai keista, nes ir jo paties istorija buvo panaši. Bet netrukus vyras susimąstė, jog galbūt būtent dėl to aklai kliaujamasi atitinkamu gydymo modeliu ir pernelyg dažnai pateikiama tokia diagnozė. Kaip rodo tyrimai, abiem minėtomis ydomis neretai pasižymi nuo narkotikų priklausomybės sveikstantys ir patys psichoterapeutais tapę asmenys. „Jie labai įsikibę šio modelio, – sako Andrew. – Todėl, kai kas nors ateina ir sako, kad daro tą ar aną, bet nelaiko savęs priklausomu nuo sekso, jie mano, jog žmogus tiesiog neigia problemą. Taigi žaidi pagal taisykles arba esi ligonis.“
Priklausomybę nuo sekso gydantys psichoterapeutai pasižymi ne tik polinkiu būtent taip vertinti pacientus: vos 5 proc. iš beveik 1600 sertifikuotų priklausomybę nuo sekso gydančių psichoterapeutų yra baigę šios srities mokslus. Dėl to daugelis ribotai supranta lytinę įvairovę, todėl kartais paskuba patologizuoti elgseną, neatitinkančią monogamiškų heteroseksualių standartų. „Išsilavinimo seksualumo srityje neturintys konsultantai dažnai tiki tais pačiais mitais, kaip ir plačioji visuomenė, ypač dėl lytinės įvairovės“, – sako Teigiamo seksualumo centro mokslinių tyrimų direktorius ir Aidaho valstijos universiteto socialinių mokslų mokslininkas D. J. Williamsas.
Verta paminėti, kam klijuojama priklausomybės nuo sekso etiketė. Paplitimas nėra išsamiai ištirtas, bet tyrėjai skaičiuoja, kad dėl šios problemos kenčia 3–6 proc. visų gyventojų, iš kurių 80 proc. – vyrai. Kaip sako Naujosios Meksikos valstijos psichologas ir knygos „Priklausomybės nuo sekso mitas“ (The Myth of Sex Addiction) autorius Davidas Ley, šį netolygų lyčių pasiskirstymą iš dalies galima paaiškinti vyrų lytine privilegija. „Priklausomybė nuo sekso tapo patogiu pasiteisinimu vyrams, pagautiems darant tai, dėl ko gali kilti nemalonumų.“ Tokie vyrai, kaip H. Weinsteinas ir lytinio turinio žinutėmis pagarsėjęs JAV Kongreso narys Anthony Weineris, prabildami apie ligą net gali tikėtis tam tikros užuojautos dėl savo prasižengimų. Žmonos, įtikėjusios, kad sutuoktinių neištikimybė yra ligos padarinys, tampa pakantesnės. Šia diagnoze pažymėtos moterys sulaukia mažiau užuojautos.
Tačiau gali būti ir kitų reikšmingų veiksnių. Vyrai įprastai dažniau nei moterys trokšta daugiau sekso ir lytinių partnerių. Taip pat jiems labiau patinka pornografija ir striptizo klubai. Dėl to namuose gali kilti įtampa. Poros dažnai turi prieštaringų arba nesutampančių troškimų ir vieno jų (dažniausiai vyro) poreikiai įvardijami kaip nesveiki. „Kartais žmonai sutuoktinis atrodo priklausomas nuo sekso vien dėl to, kad šis ne tik mylisi su ja, bet dar ir masturbuojasi“, – sako E. Colemanas. Ne vienas tyrimas parodė, jog tokios naujienos moteris sukrečia ar net traumuoja. Amerikiečių vyrų santykį su pornografija neseniai nagrinėję tyrėjai atskleidė, kad heteroseksualūs vyrai dažniau nei homoseksualūs pripažįsta žiūrėję pornografiją per kompiuterį darbe – galbūt norėdami išvengti kritiškų sutuoktinių žvilgsnių.
(Vyčio Snarskio pieš.)
„Paprastai paauglystėje manoma, kad pornografija ir masturbacija yra gėdingi dalykai, kuriuos reikia slėpti“, – sako niujorkietis psichoterapeutas Tony Stikeris. Jis aiškina, kad šie įsitikinimai taip ir nedingsta. „Į suaugusiojo gyvenimo etapą įžengiama su taip ir neišsakyta gėdinga paslaptimi, kad vis dar žiūri pornografiją ir masturbuojiesi. Visos moterys žino, kad vyrai tuo užsiima, bet, atrodo, mano, kad susituokę jie liaujasi. Vis dėlto dažnai taip nenutinka. Svarbiausia – niekas apie tai nekalba.“ Daugeliui vyrų lengviau manyti, kad jie priklausomi nuo sekso, nei leistis į sudėtingas diskusijas su partnerėmis apie savo poreikius ir troškimus, ypač jei jų gėdijamasi.
Be to, dažnai skiriasi berniukų ir mergaičių lytinis švietimas. Daugelis tėvų dukras moko, kad seksas gali būti labai rizikingas ir turėti rimtų padarinių, kad geriausia juo užsiimti tik su žmogumi, kuriuo pasitiki, o dar geriau – kurį myli. Sūnums dažniausiai tenka viską išsiaiškinti patiems. „Visuomenėje ne itin domimasi seksualine vyrų sveikata, kol kas nors nenukenčia“, – pabrėžia D. Braunas-Harvey. Nedaugelis vyrų tariasi su kitais vyrais, ypač dėl sekso. Dauguma išmoksta tai, ko jiems reikia, iš pornografijos.
Kartais padėtį dar labiau apsunkina religija. Lytinius sutrikimus gydantis psichoterapeutas Mordechai’us Salzbergas, daugiausia dirbantis su Niujorko žydais ultraortodoksais, sako, kad jo kabinete besilankantys vyrai turi išties rimtų savitvardos bėdų. „Kalbu apie atvejus, kai žmonos tikrąja prasme kumščiu beldžiasi į vonios duris, nes jie ten jau keturias valandas masturbuojasi iki kraujo.“ Gydytojas mano, kad šį neįveikiamą potraukį lemia vieniša traumuojanti vaikystė, pažymėta labai ribotų santykių tarp skirtingų lyčių atstovų, kai raginama slopinti poreikius ir jausmus. Laikui bėgant vaikai supranta, jog masturbacija pagerina savijautą, bet galiausiai „ši raminanti veikla tampa nebevaldoma“. M. Salzbergas mano, kad vadindami tai liga tikriausiai perlenktume lazdą, bet daugeliui jo klientų patinka priklausomybės nuo sekso etiketė. Ji atspindi, kokie bejėgiški jie jaučiasi prieš šią problemą. Be to, pradžioje lengviau analizuoti elgseną, nei iškart imti gilintis į emocinę ankstyvosios vaikystės dramą.
Andrew ilgainiui suprato, kad sprendžiant jo paties problemą gėdos jausmas užima itin svarbią vietą. Katalikiškose šeimose užaugusiems tėvams buvo nejauku kalbėti apie seksą su sūnumi, mokykloje jis taip pat nesužinojo nieko vertinga. Galiausiai atrado pornografiją, kuri buvo be galo viliojanti ir visiškai gėdinga. „Žinojau, kad niekada negalėsiu apie tai kalbėti“, – prisimena jis. Jau suaugus intymių emocinių santykių su moterimi perspektyva vyrą vertė vis labiau nervintis. „Visas tas reikalas mane baugino. Žiūrėdamas pornografiją galėjau būti seksualus be jokios emocinės rizikos.“
Dėl visų šių priežasčių anoniminių nuo sekso priklausomų asmenų grupės, kurias daugiausia lanko vyrai, teikia tiek daug paguodos. Tai reta vieta, kur jie raginami būti pažeidžiami ir ieškoti panašumų su kitais. Kaip sako A. Katehakis, Los Andžele „šie susitikimai yra didžiausias vyrų judėjimas. Juose dalyvauja direktoriai, prodiuseriai, finansininkai, bankininkai. Los Andžele anoniminių nuo sekso priklausomų asmenų susitikimai vyksta kasdien.“
Žmogaus seksualumas – sudėtingas klausimas. Tik po revoliucinių Alfredo Kinsey tyrimų XX a. viduryje buvo viešai pripažinta, kad vyrams įprasta mylėtis su kitais vyrais, o moterims – apskritai mėgautis seksu. Suprasdamas lytinių troškimų ir potyrių įvairovę, A. Kinsey įspėjo nelaikyti patologijomis to, kas paprasčiausiai atrodo kitoniška. Jis tvirtino, kad „normalumo“ sąvoka subjektyvi, todėl tokie vertinimai yra labiau ne moksliniai, o moraliniai. „Nimfomanė tėra moteris, kuri mylisi dažniau nei jūs“, – sakė mokslininkas.
Prabėgus daugiau kaip pusei šimtmečio vis dar jautriai reaguojame į seksą. Jo yra visur, jis pasitelkiamas bandant parduoti viską, bet vis tiek palyginti retai apie jį kalbame. Daugelis mūsų vengia aptarinėti savo poreikius ir troškimus net su žmonėmis, su kuriais mylimės. Tai ypač galioja JAV, kur dėl viešpataujančio puritonizmo tik nedaugelis paauglių išmokomi priimti sveikus lytinius pasirinkimus. „Apskritai ši kultūra seksofobiška“, – sako Pensilvanijos valstijos psichoterapeutas Johnas Giugliano, daugiausia gydantis nevaldomą lytinę elgseną. Jis pastebi, kad kai kurie žmonės išties sunkiai kontroliuoja savo seksualinę elgseną, lygiai kaip dalis asmenų nesuvaldo valgymo bei apsipirkimo įpročių. Bet taip pat psichoterapeutas mano, kad su seksualumu susijusios problemos patologijomis virsta būtent dėl gėdos: „Nemanau, kad „priklausomybės nuo sekso“ sąvoka atrodytų tokia patraukli, jei kultūra būtų atviresnė.“
JAV nuo seno liūdnai garsėja lytinės elgsenos patologizavimu. Dar visai neseniai garsiausi medikai bandė „gydyti“ masturbaciją, homoseksualumą ir translytiškumą. Tačiau daugelis būsenų, anksčiau laikytų psichikos ligomis, dabar suvokiamos kaip natūralus sveikas seksualumas. Po „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ net sadomazochizmas tarp dviejų susitarusių partnerių nebeatrodo toks baisus. Tik 2010 m. JAV psichiatrų asociacija paskelbė pašalinsianti BDSM praktiką iš DSM žinyno.
Panašaus likimo gali sulaukti ir priklausomybė nuo sekso. Net ir dabar šis terminas, ko gero, nepadeda taip, kaip tikisi kai kurie žmonės. Andrew ši sąvoka iš pradžių buvo naudinga, nes anuomet „daugiau niekas apie tai nekalbėjo“. Tačiau laikui bėgant jam ėmė atrodyti, kad šia etikete pernelyg lengvai švaistomasi apibūdinant tai, kas iš tiesų yra gerokai sudėtingesnių problemų rinkinys. Kai kuriems asmenims atvira lytinė elgsena pasireiškia dėl to, kad jie taip ir neišmoko užmegzti sveikų artimų santykių. Kiti vaikystėje patyrė lytinį priekabiavimą. Daugelis gėdijasi fetišų. Gana nemažai šią etiketę renkasi slėpdami užgesusį potraukį sutuoktiniui. Taip pat nemažai kenčia nuo kitų negydomų psichinių problemų, kaip antai obsesinis kompulsinis sutrikimas arba depresija, kurios gali apriboti galimybę valdyti postūmius. Taikant priklausomybės modelį ši etiketė paprastai priskiriama visam gyvenimui, bet Andrew suprato, kad spręsdami pamatines problemas klientai geba atsisakyti šios elgsenos. „Nebelaikau savęs priklausomu nuo sekso, – sako jis. – Nemanau, kad tai naudinga.“
Emily Bobrow gyvena Niujorke ir reguliariai rašo žurnalams „The Economist“ bei 1843.
