-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Po 2011 m. Danijoje O. Koršunovo režisuoto spektaklio „Tartiufas“ premjeros Daiva Šabasevičienė žurnale „Krantai“ rašė: „Kaip išradingai Koršunovas su Narbutu ir kostiumų dailininke Filippía Elísdóttir sodų labirinto kirpimą susiejo su Orhuso tvarkingai apkirptu miestu! Šiame mieste žalumos daug, ir didžiuliai dekoratyvinių krūmų plotai apkarpyti lygiai ir tobulai lyg Liudviko XIV soduose.“
Tokį pat žalią labirintą po šešerių metų pamatau Vilniuje – laku, dažais ir panašios kilmės medžiagomis trenkiančiuose Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) užkulisiuose. Kol kas tai – tik didžiulis karkasas: labirinto „augalija“ – dirbtinės gyvatvorės atraižos – ką tik pasiekė teatrą iš Kinijos. V. Narbutas pačiumpa vieną dėžę iš stirtos, peiliu ją praplėšia ir, išėmęs vieną „gyvatvorės“ kvadratą, priekabiai apžiūri, palanksto, prideda prie labirinto horizontalės. Atrodo, lieka patenkintas. Ieškodami ramios pokalbio vietos ir traukdami išėjimo link, įžengiame į dar vieną V. Narbuto kūrinį. Didžiojoje teatro scenoje vos vos siūbuoja daugybė sunkių grandinių, tarp kurių jau po kelių valandų atgims Lauryno Stuokos-Gucevičiaus istorija – šįvakar bus rodoma O. Koršunovo režisuota „Katedra“.
Būtent šio spektaklio scenografija grąžino V. Narbutą į Lietuvą po 14 kūrybinės pauzės tėvynėje metų. Apie tai ir artėjančią premjerą kalbame hipsteriškame, butaforinės „wild wild West“ stilistikos perkrautame bare, kuris – paradoksalu – atrodo kur kas teatrališkesnis ir dirbtinis nei ką tik teatro užkulisiuose matytas žalias labirintas. Kodėl gudrius, naivius ir klastingus pjesės herojus scenografas sumanė pavedžioti labirinto klystkeliais? „Nežinau, kaip išsigimdo idėjos. Yra kažkoks vidinis matymas. Be to, man norėjosi šiek tiek susieti ir su Molière’o laikais – baroku, karaliaus rūmų sodo labirintu. Tartiufo manipuliacijos, žmonės, paklydę savo silpnybių labirinte… taip ir kilo idėja“, – sako V. Narbutas.
Pirminiame Molière’o pjesės „Tartiufas“ variante pagrindinis šio kūrinio herojus – suktas, dviveidis, abejotinos moralės principais besivadovaujantis apsimetėlis – buvo vyskupas. Tačiau kilusi triukšmo banga palietė net Vatikaną: sakoma, kad tuometis popiežius pareikalavo Prancūzijos karaliaus šį kūrinį uždrausti. Molière’ui savo komediją teko pakoreguoti: mūsų laikus pasiekusiame kūrinyje Tartiufas – jau nebe vyskupas. Tačiau karalius labiau palaikė legendinio dramaturgo nei aukščiausios Katalikų bažnyčios galvos pusę. Galbūt todėl komedijos pabaigoje Tartiufas demaskuojamas, o šalies valdovas išlaiko savo valdžią, mylimąją ir garbę.
Per pastarąjį penkmetį duotuose retuose interviu scenografas žada, kad galbūt kitą sezoną atidės scenografiją ir panirs į tapybą. (D Matvejevo nuotr.)
Tačiau V. Narbutas atskleidžia, kad Vilniuje mūsų pokalbio metu teberepetuotos pjesės pabaiga galbūt bus šiek tiek kitokia. Kitokia ji buvo ir O. Koršunovo režisuotame spektaklyje Danijoje. „Orhuse rodytame spektaklyje laimi tartiufizmas“, – tarsteli jis. Nors Molière’as jį demaskavo dar XVII a., po keturių šimtmečių dvigubų veidų ir dvigubos moralės reiškinys atrodo vėl ypač aktualus: „Taip buvo ir visada bus. Kas yra pagrindinės žmogaus motyvacijos? Tai baimė, godumas ir valdžios troškulys. Trys dalykai, ant kurių žmonija stovėjo ir stovės, nebent įvyktų kokia katastrofa.“
Visgi nė vienas iš trijų motyvų nebuvo svarbus 1998-aisiais, kai V. Narbutas išvyko gyventi ir dirbti į Islandiją. Tai buvo meilės emigracija? „Taip, – linkteli pašnekovas ir priduria: – Meilė baigėsi, emigracija tęsiasi.“
Iki išvykdamas iš Lietuvos V. Narbutas buvo dirbęs su Rimu Tuminu, Cezariu Graužiniu, Gyčiu Padegimu. Dar prieš apsigyvendamas Islandijoje, jis sukūrė scenografiją keturiems šioje šalyje rodytiems spektakliams: tris jų režisavo R. Tuminas, vieną – islandų režisierius. „Tumino „Žuvėdra“ Islandijoje buvo revoliucinis pastatymas, apvertęs jų teatro suvokimą. Tuminas parodė, kad teatras gali būti ir poetinis, vizualus. O anksčiau iš esmės būdavo tekstai kaip bažnyčioje, knyga ir daugiau nieko“, – sako V. Narbutas. Jis cituoja rašytoją Hermanną Hesse, taikliai įvardijusį esmines tokius estetikos skirtumus lėmusias priežastis: „Aš esu protestantas, bet man labai trūksta to katalikiško vizualumo, teatrališkumo.“
Kas yra pagrindinės žmogaus motyvacijos? Tai baimė, godumas ir valdžios troškulys. Trys dalykai, ant kurių žmonija stovėjo ir stovės, nebent įvyktų kokia katastrofa.
Su lietuvių režisieriais scenografui teko dirbti ir Islandijoje, ir kitose Europos šalyse. Tačiau į Lietuvą jis grįžo tik 2012-aisiais su O. Koršunovo „Katedra“. Iki tol paskutinis spektaklis Lietuvoje, kuriam V. Narbutas kūrė scenografiją, buvo dar 1999 m. Valstybiniame jaunimo teatre C. Graužinio režisuotas „Žakas fatalistas ir jo šeimininkas“. „Honorarai“, – vienu žodžiu esminę priežastį pasirinkti dirbti svetur nusako scenografas.
Nedrįstu paklausti, ar honorarai Lietuvos teatruose ūgtelėjo, tačiau tarp „Katedros“ ir vėlesnių spektaklių, kuriems kūrė scenografiją, pauzė truko kur kas trumpiau. Praėjusiais metais V. Narbutas kūrė scenografiją LNDT Jono Vaitkaus režisuotam spektakliui pagal Paulio Claudelio pjesę „Apreiškimas Marijai“: „Beje, turbūt niekur nesu to sakęs, bet Vaitkų laikau savo teatro krikštatėviu. Kai Kaune studijavau Taikomosios dailės technikume, Vaitkus ėmė dirbti Kauno dramos teatre. Man taip patiko jo spektakliai, kad užsikrėčiau teatru. Tada įstojau į scenografiją (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje – IQ past.), nors galvojau apie tapybą.“
Po „Tartiufo“ Vilniuje jau laukia darbai Vokietijoje: spektakliai „Hamletas“ ir „Nibelungų žiedas“. Toks tempas turi ir šalutinį poveikį – vis didėja atotrūkis nuo tapybos. Per pastarąjį penkmetį duotuose retuose interviu scenografas žada, kad galbūt kitą sezoną atidės scenografiją ir panirs į tapybą. „Ir nepavyksta. Nors neseniai turėjau net mėnesio tarpelį tapybai“, – sako V. Narbutas ir tuoj pat išsitraukia telefoną. Jo ekrane rodo vieną savo tapytų paveikslų.
Krikščionybės ir pagonybės siužetai bei simbolika – atpažįstama kūrėjo paveikslų tema. Jam šios dvi kryptys susilieja visiškai harmoningai. Scenografas juokiasi, kad tiek lietuvių, tiek islandų kritikai jo tapybą vadina religine. „Tada sakau: parodykite man kunigą, kuris mano paveikslą pasikabintų bent klebonijoje, ką ir kalbėti apie bažnyčią. Tada sutinka: aha, kunigas nepasikabintų.“ Kai kurie jo meno kūrinių žiūrovai yra prisipažinę vėliau sapnavę košmarus: „Bet esu matęs ir žmonių, kurie žiūrėdami į mano paveikslus verkia.“
Kai kam košmaras galėtų atrodyti ir būsena, kai negali rasti išėjimo iš labirinto – ar karališkųjų sodų, ar savo vidinių demonų. Bet klaidžiojant, anot V. Narbuto, kartais gali gimti ir gerų dalykų: „Visą gyvenimą klaidžioju. Nors kaip menininkas esu lyg ir subrendęs, vis tiek klaidžioju. Nežinau, gal vieną dieną ir suaugsiu.“
